I. Makaraitytė. Pliki papai ir geri žurnalistai: kas gi griauna šią valstybę?

Vieną dieną galvojau, paskui antrą, trečą ir ketvirtą. Savaitgalį sukau galvą, kaip čia taip yra. Ir prisiminiau tokį trumputį dialogą.

- Pone Karbauski, ar galėčiau jus pakviesti į laidą pirmadienį?

Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis žiūri į veidrodį ir drėgna servetėle valosi grimą po kitos laidos. Laidos apie gyvenimo būdą.

- Ne ne, aš pirmadienį užimtas.
- O antradienį?
- Ne, aš taip pat užimtas.
- Tuomet trečiadienį – mes visada prisiderinsim prie jūsų laiko.
- Ne, aš taip pat užimtas.
- Tada dar yra ketvirtadienis, pone Karbauski.

Vardiju visus įmanomus variantus, nesgi tai svarbus žmogus. R.Karbauskis. Ir temų pokalbiui apstu. Koalicija nestabili, dar biudžetas, PVM lengvatos. Ir kultūros reikalai.
Ne, R. Karbauskis neturėsiąs laiko ir ketvirtadienį.

- O jūs mums kada nors rasite laiko?
- Ne, nerasiu.

R. Karbauskis šypsosi man per veidrodį. Aš irgi šypsausi. Ir mes abu labai gerai viską suprantame – viskas yra jo rankose, šio žmogaus. Jis jau valdžią turi, tad nori – eina kalbėtis, nenori – neina.
Štai ir galvoju visą savaitgalį, kaip čia yra. Pagaliau prasidėjusioje Prezidento rinkimų estafetėje Seimo narė Aušra Maldeikienė pasako, kad bene labiausiai už tai, kokius mes turime valdžioje, atsakingiausiuose postuose, yra atsakingi žurnalistai.

„Jūs neužduodate klausimų“, – sako A. Maldeikienė. Ji mano, kad žurnalistams reikėtų kalbėti ne apie tai, kas nori būti prezidentu, o koks turinys ateina su kiekvienu asmeniu. Ir žurnalistai turėtų neleisti viešųjų ryšių agentūroms rašyti tekstukus „apie nieką“. Anot A. Maldeikienės, žurnalistai nesugeba suvokti, kad politika yra retorika ir argumentų kova, kalbina tokius asmenis kaip Greta Kildišienė, o šią šalį palieka intelektas.

Kur daugiausiai negatyvo? Aišku, žiniasklaidoje, jį kuria žurnalistai. Tik paklausk kokio nesuderinto klausimo, pradeda muistytis, nepatogu žmogui ir susikuria toks negatyvus vaizdelis. Kaip buvo nemiela R. Karbauskiui, kai jį žurnalistai užtiko viešųjų ryšių kontoroje kartu su Greta Kildišiene.

Indrė Makaraitytė

Aš suprantu A. Maldeikienę. Kartais ji elgiasi ekscentriškai, bet ji yra protinga, išmintinga, skaitanti politikė ir ji moka provokuoti. Provokuoja taip, kad S. Skvernelis su R. Karbauskiu žaliuoja iš pykčio. Provokuodama ji parodo daug giluminių dalykų. Ir šiuo atveju, dėl žiniasklaidos, ji taip pat provokuoja. Ir suprantu šią provokaciją, nes žiniasklaida yra be galo svarbi grandis bet kurioje demokratijoje. Demokratija yra neįmanoma be stiprios laisvos žiniasklaidos.

Betgi ne viskas taip paprasta. Choras nepatenkintųjų žiniasklaida gieda ir iš kitos pusės. Žiniasklaida, žurnalistai platina neapykantos kultūrą, pagiežą. Jie neleidžia dirbti, jie kabinėjasi, pasiklysta smulkmenose, nemato bendro vaizdo. Todėl neleidžia valdžiai dirbti ir darbais įrodyti, ko jie verti. Dėl mažiausių dalykų trikdomas atsakingųjų darbas ir vienas dažniausių atsakymų į klausimą, o kodėl tas ar anas negali skirti laiko atsakyti į klausimus, yra štai toks: o tai kada dirbti, kai tik ir tampo visi ir reikia lakstyti atsakinėti į tuos jūsų klausimus.

Kuo toliau, tuo gražiau. Juk kur daugiausiai negatyvo? Aišku, žiniasklaidoje, jį kuria žurnalistai. Tik paklausk kokio nesuderinto klausimo, pradeda muistytis, nepatogu žmogui ir susikuria toks negatyvus vaizdelis. Kaip buvo nemiela R. Karbauskiui, kai jį žurnalistai užtiko viešųjų ryšių kontoroje kartu su Greta Kildišiene. Dieną ir naktį atsakymą galvojo, vairuotojas atsarginio išėjimo pasieniais ieškojo. Visiškas blogis, kur etika... taip žmogų užspausti.

O kai žmonės mato tik negatyvą ir jokio pozityvo, o dar kiaurai lyja, iš Lietuvos jie važiuoja lauk. Likusiems čia tenka arba prasigerti, arba nusižudyti, arba gerai atlupti savo atžalas.

Visos ašaros, riedančios nuo šios pakalnės, yra dėl žiniasklaidos, dėl žurnalistų.

Bet aš manau kitaip. Aš manau visiškai priešingai. Su keliomis šviesesnių žmonių išimtimis valdžioje, A. Maldeikienė turbūt vienintelė iš Seimo ir Vyriausybės nori aštresnių žurnalistų.
Nėra nė vieno Lietuvoje reikšmingesnio žmogaus, kuris neturėtų savo atstovo ir kurio vienintelis pagrindindis tikslas – kuo mažiau leisti kalbėti sunkiomis temomis, tuo tarpu laiką užpildant „papliurpimais apie nieką“. Man labiausiai patikdavo klausytis interviu su buvusiu premjeru Algirdu Butkevičiumi per Lietuvos radiją, nes ten, tęsiant seną gerą tradiciją tema „Kas geresnio, premjere?“, jis būdavo klausiamas klausimų, į kuriuos atsakymai akivaizdžiai būdavo surašyti ant lapelio popieriaus. Premjeras nekalba? Premjeras kalba, štai, žiūrėkite, jis niekur nesislapsto. Bet ką kalba?

Visų laikų premjerų pagalbininkų tikslas buvo niekada neleisti viršininko į ugnį.

Jūs atkeipkite dėmesį ir pastebėsite, kad visi tie, kurie užima postus, net ir Prezidentė, renkasi lengvesnį variantą: stabtelėjimas po kokio nors renginuko, kai žurnalistai gali užduoti vos po vieną ar du klausimus (nes laikas spaudžia) ir paskui tas vienas sakinys yra voliojamas viešojoje erdvėje savaitę ar dvi, priklausomai nuo temos svarbos.

Nei S. Skvernelis, nei R. Karbauskis, nei V. Pranckietis, nei D. Grybauskaitė – nė vienas nedega noru kalbėti su žiniasklaida taip, kaip norėtų su jais kalbėti žurnalistai. Nesvarbu, kad jie žada pradžioje atvirumą, atsakingumą, bendravimą ir neužsisklendimą, vėliau jie savo nuomonę pakeičia ir toliau gyvena pagal patikrintas tiesas. Tiesa viena: kuo mažiau kalbi, tuo geriau tau.
Ir problema yra ne žurnalistai, ne politikai, o mūsų visuomenė. Visi, nuo žemiausių iki aukščiausių sluoksnių, kurie turi menką supratimą, kokia turi būti žiniaskaida.

Ir kokia gi ji turi būti. Su kuo ji lyginama, Lietuvos žiniasklaida? Su Vakarų? Ar su Rytų? Kuri matuoklė yra teisingiausia? Ir ką gali žmogus pasakyti apie žiniasklaidą, kai iš užsienių kalbų kalba tik viena – rusų. Ten, į Rytus nuo mūsų, yra geros alternatyvios žiniasklaidos, buvo ir yra gerų žurnalistų, tiesa, išsklaidytų, ištremtų, bet ar tikrai su jais lyginama lietuviška žiniasklaida?
Kodėl gi tos kritikos tiek daug, klausia moterėlės iš rajonų. Toks geras žmogus atrodo S. Skvernelis, neleidžia jam žurnalistai dirbti.Tik puola ir puola kaip šunys. Ir Gretą kodėl puolat? Neturit ką veikti? Tirkit kitus reikalus. Štai jų laikraštėlis rajoninis tai pozityvus, nekritikuoja, galima daug informacijos gauti ten. O jau tik įsijunk kokią televiziją...

Labai patogios ypač tiems, kurie yra smaigalyje, tokios diskusijos prie virtuvės stalo. Paprasta. Ar gali nenupirktas žurnalistas kritikuoti R. Karbauskį? Knistis, kas nupirko džipą G. Kildišienei... Negali. Niekaip negali. Negali juk žurnalistas pats sugalvoti, ko paklausti. To Lietuvoje nebūna. Žurnalistams visada oponentai diktuoja klausimus. Arba oligarchai.

Ir aš neturiu iliuzijų, kad neskaitanis knygų žmogus apskritai arba žmogus, kuris nebuvo susidūręs su užsienio žiniasklaida kuria nors kita, o ne rusų, kalba, jos nevartoja, gali suprasti, apie ką yra žiniasklaida ir kaip dirba žurnalistai. Bet ir čia lyginimas būtų ne visai adekvatus. Stiprios institucijos neatsiranda per dvidešimt metų. Nei partijos, nei žiniasklaida. Nes už stiprias institucijas reikia mokėti. Arba pinigais, arba savo pastangomis – niekas iš niekur plynoje vietoje negimsta.

Todėl žiūrėkime giliau, truputį pakrapštykime, gal blizga kas tame vis dar posovietiniame šiukšlyne.
Ir vis tik pikčiausia visad dėl to intelektualinio patoso...fuuu...žiūrėkit, jie straipsnius apie sekso pozas kelia į viršų. Negali skaityti portalų, nes vos tik atsiverti, akis bado zodiakai, pliki papai ar kriminalai. Tačiau už tų plikų papų jie nemato, kad dėl laisvos žiniasklaidos šioje pusėje yra kaunamasi kiekvieną dieną. Nes posovietinė Lietuvos visuomenė, ne, ne visi, bet vis dar dauguma, dažniau stoja valdančiųjų, o ne žurnalistų pusėn.

Ir jei nepatinka kam pliki papai, nejaugi būtų geriau, jei juos pakeistų rusiška propaganda? Už ją atidirbti nereikia, už ją ir primokama, kad tik ji atsirastų.