Jos gyvenimas buvo dramatiškas, nes motina niekada taip ir neatsigavo po Holokausto. Tiesą pasakius, aš sunkiai įsivaizduoju, kaip galima atsigauti po tokių išgyvenimų.
Bet Bela Širin sako, kad jos tėvų namuose, Kaune, kuriuose ji gimė jau po to, kai Lietuvoje beveik neliko žydų, o kurie liko, tai tik dėl kažkodėl jiems įvykusio stebuklo, niekada nebuvo neapykantos lietuviams. Ir jos širdyje nėra nė lašo to jausmo. Atvirkščiai, galiausiai supratusi, kad labiausiai jai trūksta Lietuvos, jos gimtojo Kauno, ji ėmė ir grįžo iš Izraelio čia gyventi. Net jos jaunesnioji anūkė svarsto, kad jai taip pat čia patiktų.
Ji atnaujino ryšius su savo vaikystės draugėmis, o apie jos gyvenimo istoriją Kauno teatre statoma pjesė. Nes juk yra apie ką parodyti kaltinimų iš visų pakampių užguitiems lietuviams – kai Belos motina po žudynių galiausiai grįžo į savo namus, ji rado viską sako vietose. Kaimynai neleido niekam į juos įsikelti ir niekas nebuvo pavogta. Ar taip gali būti?
Neįtikėtina istorija, laužanti visus stereotipus ir visus rėmus, į kuriuos vis dar yra įspraustas Holokaustas Lietuvoje. Juk lygiai šiomis rugsėjo dienomis 1943 metais Paneriuose jau gulėjo 70 tūkstančių lavonų.
Bet Belos istorija taip pat iškelianti labai skaudžius klausimus. Vis dar.
Šią vasarą, važinėdama po savo mamos vaikystės vietas, netikėtai atradau, kad namas, kuriame gyveno jos tėvai, buvo žydų namas. Jis iki šiol taip vadinamas. Mano močiutė buvo atvira ir daug pasakojo, viską, regis, pasakojo. Pasakojo ir tai, kad jos tėvui buvo įsmeigtas pistoletas į galvą, kai kažkam įskundus baltaraiščiai beldė į sienas tikrindami, kuri tuščiavidurė ir už kurios slepiasi žydai. Bet apie pirmąjį savo namą, likusį be gyventojų iškart tik prasidėjus karui, nes buvo išvežti ir sušaudyti visi Veiviržėnų žydai, – nė žodžio.
Noriu tikėti, kad jis jau buvo išplėštas, tas žydų namas. Ir mano seneliai ten nieko neberado. Ir norisi tikėti, kad gyveno todėl, kad kitur nebuvo kur gyventi jaunai šeimai, atsikėlusiai iš Žemaitijos gilumos.
Ir vis tik... kaip buvo gyventi su mažais vaikais išžudytų žydų name?
Ir jei tame žydų name nebuvo jau nieko, kur dingo išžudytų žydų daiktai?
Ir kuriai kategorijai priskiriami žmonės, mes, lietuviai, mūsų seneliai, kai kurių dar ir tėvai, kurie esą nepritarė žydų žudynėms, bet ėjo vogti daiktų ir lupti auksinių dantų? Ne, ne visi tai darė, bet žydų daiktai juk dingo. Šie žmonės lyg ir nežudė. Tai lyg ir ne žydšaudžiai, rankos krauju nesuteptos. Bet kaip su bendrininkavimu Holokauste? Ir štai jei dabar, pavyzdžiui, reikėtų grąžinti šį namą Veiviržėnuose, kažkada, o ir dabar, privačią nuosavybę, jos buvusiems savininkams. Nesvarbu, kad žydų nebėra, bet tai juk buvo privati nuosavybė. Vėliau nacionalizuota. Bet nepriklausomybę atkūrus, juk visi gyvi galėjo susigrąžinti savo privačią nuosavybę. O jei jie nėra gyvi dėl to, kad buvo išžudyti savų, kaimynų, o paskui dar ir išvogti?
Mano namai Vilniuje taip pat yra buvusiame žydų name. Kaimynė pasakojo, kad buvęs savininkas, darydamas remontą, netgi buvo radęs skrynelę su toromis, bet išmetė. Juk jis jau buvo naujasis buto savininkas, atkūrus nepriklausomybę. Bet niekas nežino kur yra tikrojo šio namo savininko kapas. Gal Paneriuose? Greičiausiai Paneriuose.
Dabar įsivaizduokite kurį nors Lietuvos politiką, kuris iškelia šį klausimą. Dabar. Broliai seserys, taip ir taip. Turime kažkaip kompensuoti. Jį turbūt nuneštų greičiau nei jis pats spėtų atsipeikėti.
Šventai tikiu, kad daugybei žmonių šie klausimai vis dar neduoda ramybės, bet juk apie tai kalbėti reiškia su pagaliu krapštyti traumuotą okupacijų lietuvio sielos žaizdą ir todėl niekas nekalba. Arba kalba per taip vadinamą pozityvą. Lietuviai, tūkstančiai lietuvių juk gelbėjo žydus ir patys rizikavo gyvybe. Žydų, žmonių, gelbėjimas – šventa kiekvieno pareiga – yra tapęs raminamaisiais vaistukais, kad tik neduokdie tiems traumuotiems lietuviams nesukeltų nuomario žydų žudynės, po kurio jie gali išvis atmesti net ir tai, ką maždaug apvirškino: „Taip, žydus Lietuvoje vis dėlto išžudė. Praktiškai visus. Ir taip, lietuvių ten buvo. Bet juk ne visi žudė. Tik atmatos“.
Tačiau gelbėtos žydės tyliai kužda. Joms gėda ir juk nieko nėra brangiau už gyvybę, tai ir kainos už tą gyvybę nederėtų skelbti. Bet jos aptarnavo gelbėtojų poreikius, dirbo pačius juodžiausius darbus, buvo stumdomos. Ir man akyse ligi šiol stovi jauna mergina, kurią nelaimingai įsimylėjo šeimininkų sūnus. Motina atidarė duris ir liepė išeiti. Ir ji išėjo, žinoma. Tai tikras pasakojimas.
O vogė kas?
Taigi lygiai taip, kaip Belos istorija sulaužo stereotipą, kad perėjus pragarą negali atsikratyti neapykantos savo budeliams, mums irgi reikia kažkaip baigti su tais mūsų pačių tragedijų vyniojimais į gražų popierėlį.
Nei ji dingo kur toji neapykanta žydams ir kitokiems, nei ką. Ir „pozityvas“ nepadeda jos atsikratyti.
Yra dalis lietuvių, kurie vis dar nekenčia žydų. Ne, ne visi komentarai yra Kremliaus trolių darbas, nes jų viešojoje erdvėje buvo pilna dar tada, kai apie socialinę žiniasklaidą niekas nė nesvajojo. Jei būtų kitaip, politikų kalbos nebūtų apvalios, vis dar paradinės ir ne šiaip apie kažkokį Holokaustą, išžudytus žydus, o apie žydus, kurie buvo Lietuvos dalis. Ir susėdus aplink stalą girti vyrai nesisielotų, kad, kaip, girdi, gaila, ne visus žydus ištraiškėm čia pas mus.
Dar didesnei daliai visuomenės ši tragedija išvis net neegzistuoja. Sena apgriuvusi sinagoga mažo miestelio privataus kiemo vidury yra viso labo tik apipuvęs pastatas, kurio nei nugriausi, nei padegsi. Dar iš senos daržinės bent malkų būtų. O kokia nauda iš griūvančios sinagogos? Ir kiek jų tokių?
Kiekvieną sykį, kai tik užeina kalba apie apleistas žydų kapines, lietuviai beda pirštu – mes tai savas prižiūrime, juk net į Sibirą važiuojame, o kur žydai, kur žydų bendruomenė, kad savų negali apeiti, vis mūsų kieman dairosi? Bet jų nėra... nėra miesteliuose žydų, išžudyti jie...
Miškuose aplink miestelius stovi po akmenį, kur tiesiog parašytas skaičius, kiek. Keli šimtai, keli ar keliasdešimt tūkstančių. Ir šie skaičiai menkai jaudina lietuvį, nes čia ne jų giminės. Tik buvę kaimynai. Negi eisi ant kaimyno kapo?
Bet taip jau yra su ta traumuota Lietuvos visuomene. Gražiname sau Holokaustą, gražiname ir sovietmetį. Nes gėda pripažinti, kad toks etapas buvo ir daug kam jis nebuvo toks jau blogas ir visada atsiranda geradarių, kurie gėdą pridengia. Jau okupacija iš Seimo tribūnos neigiama kaip faktas. Žiū netrukus bus paskelbta, kad ne okupuota, o tik priklausoma kažkaip netyčia tapusios Tarybų Lietuvos vadovai nieko nežinojo, kad šimtai tūkstančių lietuvių iškeliavo nebūtin gyvuliniuose vagonuose. O partizanai juk patys vienas kitą išsprogdino bunkeriuose.
Dar liko reanimuoti atminimą kelių vyrų, į kuriuos savu laiku lygiavosi ir pats Algirdas Mykolas Brazauskas. Ir traumuotas lietuvis lengviau galės atsidusti. Jo niekas nebeslėgs. Nei Holokaustas, nei Sibiras.