I. Staškevičius. „Maxima“ išgirdo Jericho trimitus

Praėjus mėnesiui po tragiškos stogo griūties Rygoje, nežinome atsakymo į svarbiausią klausimą: „kodėl?“ Kodėl įgriuvo prieš porą metų suręstas parduotuvės pastatas? Kodėl žuvo 54 žmonės? Nuo ko prasidėjo krizė, sukėlusi viešąją sumaištį, nuvertusi Latvijos Vyriausybę ir sukrėtusi kiekvieną, išdrįsusį pažvelgti pro tiesą saugančias užtvaras.

Tos užtvaros – tai ne tik ligi šiol pašalinių asmenų į tragedijos vietą turinti neįleisti tvora, bet ir visiems mums skirta suinteresuotų veikėjų skleidžiamos dūmų uždangos, išvirstančios gandų klišėmis ir straipsnių antraštėmis.

Paklausa kuria pasiūlą. Kol sutrikę prekybininkai tylėjo, eteryje liejosi „liudijimai“: „Mergina pasakoja, kad ji bėga iš parduotuvės, tamsu, žmonės klykia, žmonės verkia, miršta, o pardavėjos mėsos skyriuje ramiai dengia mėsą plastikine plėvele, kad jai nieko neatsitiktų“. Šį sakinį nė kiek netaisydamas nukopijavau iš straipsnio pagrindiniame lietuviškame interneto tinklapyje, kuris pacitavo per privačią televiziją kalbėjusią latvių žurnalistę I.Pukę. 

Siūlau nepatingėti perskaityti anos citatos dar sykį ir ramiai pasvarstyti, ar ji įtikina. Daugumai recenzentų nekilo jokių abejonių. Jie toliau dalijosi „žiniomis“, kaip godūs architektai samdė studentus braižyti projektams, godūs statybininkai vogė cementą ir prakišo pigesnius stogo varžtus, godūs valdininkai ėmė kyšius, o godžiausi prekybininkai, kaukiant pavojaus signalams, laikė uždarę žmones griūvančioje parduotuvėje, kol inkasatoriai išsiveš pinigus. Po kita publikacija, iliustruota prikandusio lūpą šių eilučių autoriaus portretu, anonimas „pakomentavo“ tiesiai šviesiai: „Įsidėmėkite, tai – žudiko snukis!“ 

Toks publikos paviršutiniškumas parankus ciniškiems nuomonių formuotojams, kurių viešasis bendravimas nuolat persipina su pramogų ir paskalų erdvėmis. Politinių ambicijų neslepiantys visuomenės gynėjai žino, kad siaubą ir smurtą masės suvirškins net be sekso padažų. Plačiajai auditorijai greičiau įtiksi, gąsdindamas kraupiais vaizdiniais, reikalaudamas žiaurių bausmių nusidėjėliams ir nepamiršdamas prieš kamerą išspausti ašaros. Perėmę estafetę iš pirkėjų, liejusių nuoskaudas socialiniuose tinkluose ir balsavusių prieš „Maxima“ kojomis, šaltakraujai veikėjai viena ranka užsakinėja tūkstančius skrajučių, agituojančių boikotuoti lietuvišką tinklą, kita – rašo pinigines pretenzijas tai pačiai bendrovei.

Ignas Staškevičius

Latvijoje bendravau su žurnalistais, kurių profesionalumas aukštai iškelia kartelę kolegoms. Tokie žmonės sukūrė drąsių ir mąstančių piliečių auditoriją. Jos dėmesys neleis nuslysti paviršiumi nuo tiesos, tiriant ir vertinant nelaimės Zuolitudėje priežastis.

Perfrazuosiu žavųjį Riką iš filmo „Kasablanka“: „Ponai, jūsų verslas – politika, mano – krautuvė.“ Zuolitudės tragedija išties apnuogino „Maxima“ tinklo ydas, priversdama savininkus bei vadovus apsispręsti, ar jie nori pakilti į kitą mažmenos lygmenį su atnaujinta bendrovės versija, ar pageidauja rizikuoti, kad po dar vienos krizės iššoks žinutė „Žaidimas baigtas“.

Godulys nuteistas, bet ar tapo aiškiau kodėl įgriuvo stogas? Kol tyrėjai dirba, ekspertai skelbia savas versijas. Jas taipogi formuoja visuomenės paklausa: duokite ką nors paprasto, aiškiai beskite pirštu į kaltininkus. Atrodo, reikalai gresia ypač nepalankiai pakrypti projektuotojams. Tuntai kritikų staiga ėmė piktintis neva akivaizdžiomis klaidomis brėžiniuose, nors anksčiau jų niekas nepastebėjo, o kažkas net paskyrė tam projektui Architektūros premiją.

Pasidalijęs abejonėmis su pažįstamu, bet visiškai nesuinteresuotu inžinieriumi, išgirdau įdomią nuomonę. Stogo griūties priežasčių, anot jo, derėtų ieškoti ant paties stogo. Tik ne apsunkęs nuo juodžemio ar skaldos jis įgriuvo, o nuo pernelyg uolių pastangų suplūkti žiemos sodo dangą. Galingos žemių trombavimo technikos skleidžiamų virpesių rezonansas galėjo sutrupinti betoną taip, kaip izraelitų trimitų gausmas suskaldė biblinio Jericho miesto mūrus. Tuomet armatūra nebeatlaikė ir parduotuvės pastatas susmuko lyg kortų namelis. Ne veltui kareivių būriams lig šiol draudžiama žygiuoti iš pažiūros tvirčiausiais tiltais.

Latvijoje bendravau su žurnalistais, kurių profesionalumas aukštai iškelia kartelę kolegoms. Inga Springe sėkmingai infiltravo į „Maxima“ kolektyvą reporterę, vėliau parašiusią kritiškų, bet objektyvių straipsnių apie parduotuvės vidaus klimatą. Lato Lapsa savo knygomis supliekė ne tik stambiuosius vietos verslininkus, bet ir aukščiausius šalies pareigūnus bei specialiųjų tarnybų vadus. Tokie žmonės sukūrė drąsių ir mąstančių piliečių auditoriją. Jos dėmesys neleis nuslysti paviršiumi nuo tiesos, tiriant ir vertinant nelaimės Zuolitudėje priežastis. 

Jericho trimitai Rygoje prieš mėnesį gaudė visiems.