2008 m. žuvo 492 žmonės – 242 arba 33 proc. mažiau nei 2007 m.
Eismo įvykių skaičius sumažėjo 24 proc. ir sužeista 26 proc. arba 2 tūkst. mažiau žmonių. Ypač pagerėjo padėtis, susijusi su alkoholio vartojimu. Dėl neblaivių vairuotojų kaltės įvyko 38 proc. mažiau nelaimių ir žuvo 30 mažiau žmonių nei 2007 m.
Nors Lietuva vis dar yra itin nesaugi šalis dviratininkams ir jų žūsta neproporcingai daug, tačiau 2008 m. dviratininkų žūčių sumažėjo beveik dvigubai. Pėsčiųjų žūčių sumažėjo ketvirtadaliu ir kaip ir anksčiau apie du trečdalius visų pėsčiųjų žuvo tamsiu paros metu.
Sėkmės istorijos priežastys
Žvelgiant vien tik į 2008 m., toks staigus padėties pagerėjimas gali būti įvardintas tik kaip visiška sėkmės istorija, panaši į tas, kurios patenka į visokiausių socialinių mokslų vadovėlius. Kaip verta studijuoti įvairias problemas ir aiškintis jų priežastis, taip svarbu nustatyti ir sėkmės istorijos faktorius, kad juos būtų galima išnaudoti situacijai gerinti ir pritaikyti juos kitose srityse.
Mano manymu, būtent visuomenės požiūrio pokytis, itin paveiktas žiniasklaidos ir įvairių akcijų prieš karą keliuose, ir buvo tas pagrindinis veiksnys, lėmęs staigų proveržį srityje, kur padėtis nesikeitė daugiau nei dešimtmetį. Visuomenė suprato, kad padėtis keliuose tikrai nėra normali, kad ji skiriasi nuo padėties visose likusiose Europos valstybėse ir kad seni automobiliai ar ne visur suremontuoti keliai tikrai nėra pagrindinė nelaimių priežastis.
Galbūt netgi suveikė vis saugesnės ir sotesnės vartotojiškos visuomenės faktorius, kuomet išorės priešai, ekonominiai sunkumai, bedarbystė ar nusikalstamumas jau nebėra labiausiai nerimą keliantys faktoriai ir karas keliuose, kuriame dar neseniai žūdavo beveik 1 tūkst. gyventojų kasmet, iš tiesų tapo didžiausiu pavojumi prarasti savo ar savo artimo gyvybę.
Prie staigaus visuomenės požiūrio pokyčio prisidėjo ir keletas itin rezonansinių karo keliuose epizodų. Visų pirma tai 2007 m. lapkritį Aleksandrijos kaime, Skuode rajone, įvykusi trijų iš mokyklos grįžtančių berniukų, partrenktų girto policininko, žūtis. Visi berniukai buvo vieninteliai sūnūs savo šeimose. Nors Lietuvoje tuo metu ir taip vidutiniškai žūdavo po beveik 3 žmones per dieną ir dažnai tiek ar daugiau žūdavo ir vienoje avarijoje, tačiau šio įvykio simbolizmas (bejėgiai iš mokyklos grįžtantys vaikai ir girtas policininkas) ir buvo ta kibirkštis, leidusi prasiveržti ilgai slopintoms emocijoms. Panašiai kaip vieno policininkų nušauto penkiolikmečio žūtis pradėjo protestų bangą Graikijoje ar prieš keletą metų sukėlė neramumus Prancūzijoje. Gerai, kad lietuviai pasitenkino žvakutėmis prie policijos komisariatų...
Kita rezonansinė istorija, prisidėjusi prie lūžio visuomenės sąmonėje, buvo 2008 m. kovo mėnesį įvykusi susisiekimo ministro Algirdo Butkevičiaus sūnaus ir jo draugės žūtis. Ir ši nelaimė turėjo stiprų simbolinį atspalvį – žūtis dėl nepaprastai didelio greičio Vilniaus centre, nebaudžiamumo ir taisyklių nepaisymo pojūtis, susijęs su valdžia ir galia, ir lemties pirštas, parodantis, kad niekas nėra apsaugotas nuo panašios nelaimės.
Galima prisiminti ir neseną Seimo nario Broniaus Bradausko sūnaus žūties istoriją, kurioje žuvęs vairuotojas prieš avariją sugebėjo nuo kelio nustumti ko gero turtingiausio Lietuvos žmogaus Nerijaus Numavičiaus tėvus. Taip darsyk buvo parodyta, kad net labai sėkmingas, turtingas ir netgi labai tvarkingai vairuojantis žmogus gali lengvai tapti karo keliuose auka.
Kitos sėkmės istorijos?
Kaip žinia, Lietuva yra absoliuti Europos lyderė ne vien karo keliuose žūtimis šimtui tūkstančių gyventojų. Apie Lietuvos visišką lyderiavimą pasaulyje pagal savižudybių skaičių jau daug prikalbėta ir prirašyta. Tik įsivaizduokime, kaip atrodytų televizijos ar radijo žinios, jei būtų pranešama ne vien apie kraupesnes autoavarijas, bet ir apie bent dalį savižudybių, kurių būna per 1 tūkst. kasmet arba maždaug 3 kasdien. Gal ir gerai, kad naujienos neturi šio papildomo neigiamo fono, tačiau jei visuomenė labiau atkreiptų dėmesį į šią problemą, kaip kad atkreipė į karą keliuose, net ir 20 proc. sumažėjęs savižudybių lygis. O tai reikštų 200 išsaugomų gyvybių kasmet.
Taip pat reikia nepamiršti, kad 2007 m. net 518 žmonių užsimušė kitomis aplinkybėmis, 381 paskendo ir net 483 dėl apsinuodijo alkoholiu. Pagal alkoholio nulemtų mirčių skaičių Lietuva taip pat yra viena Europos lyderių. Kita priežastis yra savo ir kitų gyvybės nevertinimas.
Galiausiai, anot Jungtinių Tautų tyrimo, Lietuva pirmauja Europoje ir pagal žmogžudysčių skaičių tenkanti 100 tūkst. gyventojų – 8,1 arba 277 iš viso nužudytų 2006 m. Panašūs į Lietuvos žmogžudysčių mastai yra tik Baltarusijoje (7,5), Estijoje (6,8) ir Latvijoje (6,5).
Stebėtina, tačiau Lenkijoje yra žudoma 6, o Rumunijoje 4 kartus rečiau nei Lietuvoje. Savižudybių ir karo keliuose aukų Rumunijoje taip pat daugiau nei dvigubai mažiau nei Lietuvoje. O Vokietijoje, Ispanijoje, Slovėnijoje ar mafijos pamėgtoje Italijoje žudoma maždaug 10 kartų rečiau nei Lietuvoje. Pagal savižudybes, karo keliuose aukas, žmogžudystes Lietuva yra ne viena iš Europos lyderių, bet absoliuti lyderė – t.y. šalis nr. 1 ir be to dažnai smarkiai atsiplėšusi nuo šalių esančių antroje ir trečioje vietoje.
Tačiau į tai nereikėtų žiūrėti fatališkai. Tiesiog gyvename unikalioje šalyje su unikalia istorija ir unikalia visuomene. Apie įvairias Lietuvos visuomenės psichologines traumas ir problemas irgi jau daug prikalbėta. Tačiau šiuo metu viskas keičiasi į gerąją pusę. Labai didelė tikimybė, kad jau už 10 metų Lietuva nebus Europos lyderė nei vienoje iš šių sričių, o už 20 metų gal netgi priartės prie Europos vidurkio. Minint Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, tokius pokyčius, jei jie įvyks, bus galima vadinti labai „greitais“ ir juos laikyti sėkmės istorijomis.