Vienas esminių geopolitinių 21 a. pradžios klausimų, prie kurio bemieges naktis leidžia begalės analitikų, yra kieno šalimi bus 21 amžiaus supervalstybė Kinija – futbolo ar krepšinio? Kas joje parduos daugiau marškinėlių – „Manchester United“ ar „Los Angeles Lakers“?
Kol kas krepšinio pozicijos Kinijoje atrodo labai neblogai. Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko. Juk Pietų Korėjoje dominuoja futbolas, prie to itin prisidėjo Korėjos patekimas į 2002 m. pasaulio futbolo čempionato, vykusio Korėjoje ir Japonijoje, pusfinalį. Japonijoje itin populiarus beisbolas, nors japonai taip pat garbina tokias futbolo žvaigždes kaip Deividas Bekamas.
Tačiau Kinijoje, anot vieno tyrimo, dar nesenai Maiklas Džordanas buvo antras pagal žinomumą žmogus po Mao Dzeduno. Galbūt prie to prisidėjo „Nike“ sportinių batelių reklamos vadybininkai.
Šiuo metu didžioji Kinijos žvaigždė yra Yao Mingas. Jį kinai žino geriau nei daugumą šalies vadovų. Būtent dėl jo Kinijos krepšinio komanda negalėjo apsigyventi olimpiniame kaimelyje, nes vos jį pamatę netgi apsaugos darbuotojai palikdavo savo postus ir puldavo prašyti autografo.
Kai kur Kinijoje skelbimuose ir laikraščiuose galima pamatyti ir Jono Kazlausko – Cezario veidą, mat būtent tokią pravardę gavo matyt imperatoriškomis savybėmis ar bent jau profiliu pasižymintis treneris. Prieš Olimpiadą jam ranką paspaudė net pats Kinijos prezidentas Hu Jintao.
Tad kodėl krepšinis toks populiarus Kinijoje? Būtų galima aptarti bent keletą versijų.
Neatmestina ir tiesioginė senelio Maiklo Džordano įtaka. Tuo metu, apie 1990-uosius, kai labiausiai atsivėrė Kinijos rinka, Džordanas buvo pačiame savo šlovės zenite ir jokios futbolo žvaigždės tuo metu jam negalėjo prilygti. Jis tuo metu buvo pasaulinė sporto prekė numeris vienas. Vėliau nei Ronaldo, nei Zidanas ar Bekamas niekada nepasiekė Džordano antžmogio aureolės. Gal tik ankščiau minėtas Maradona būtų galėjęs męsti iššūkį skrajojančiam Maikui, tačiau nesutapo Maradonos klestėjimo ir Kinijos atsivėrimo laikotarpis.
Taip pat svarbu ir tai, kad Kinijai gerokai labiau sekasi krepšinio nei futbolo aikštelėje. Kaip žinia, užtenka šaliai kelis kartus ką nors laimėti tam tikro sporto šakoje, ir ši automatiškai tampa nacionaline. Geras to pavyzdys, viena Baltijos valstybė, kuri laimėjusi Europos krepšinio čempionatą 1937 ir 1939 m. nusprendė, kad krepšinis per amžius buvo jos kraujyje, nors tuomet jį težaidė keliolika iš kitos Atlanto pusės sugrįžusių emigrantų. Taip ir Kinija, jau antroje Olimpiadoje iš eilės patekusi į krepšinio ketvirtfinalį, gali įtikėti, kad jos lemtis yra aplenkti Ameriką ne tik ekonominėje sferoje, bet ir šioje sporto šakoje. Nes po pirmųjų rungtynių šioje Olimpiadoje, kurias Kinija pralaimėjo apie 30 taškų, optimizmo nestokojantys kinų žurnalistai labai rimtai klausinėjo Jono Kazlausko, ar Kinijai pavyks įveikti amerikiečius finale.
Dar neatmestinos kelios Kinijai labiau būdingos krepšinio išpopuliarėjimo versijos. Visų pirma, kinai seniai suprato, kad jei visiems 1,3 milijardo gyventojų teks pastatyti pakankamai futbolo aikštelių, gali taip išaugti žemės kainos, kad tai sužlugdytų Kinijos ekonomiką. Todėl krepšinis buvo pasirinktas dėl pragmatinių sumetimų. Taip pat galbūt kam nors iš Kinijos strategų galėjo pasirodyti, kad krepšinis yra kultūringesnė sporto šaka, kuri skatina darbštumą ir nuolatinį darbą, nes kiekvienoje atakoje vėl ir vėl reikia pelnyti taškus. Tuo tarpu futbolas, su jo ilgais laukimo periodais ir po to sekančiais emociniais proveržiais įmušus įvartį, galėjo pasirodyti per daug revoliucingas ir pavojingas. Neveltui futbolo sirgaliai yra gerokai aršesni už krepšinio. O kas, jei įsiaudrinę futbolo sirgaliai po rungtynių Pekino centre patrauks prie centrinių vyriausybės rūmų ir pabandys įmušti vienuolikos metrų baudinį komunistų partijai?
Kaip ten bebūtų, jei Kinija taps krepšinio šalimi, Lietuva daugeliui kinų atrodys žymiai didesnė ir svarbesnė už kokią Lenkiją ar Rumuniją. Baigę savo karjerą Europoje Lietuvos krepšininkai galės užbaigti dienas žaisdami Kinijos lygoje ir treniruodami jos miestelių antrosios lygos komandas.
Kiekvieną vasarą į krepšinio klinikas Lietuvoje suvažiavus po kelis šimtus kinų. Kinai pradės vadinti savo vaikus ne vien tik Maiklu, bet ir Šarūnu, ar bent jau Šao Ūnu. Taigi slaptoji Jono Kazlausko – Cezario misija Kinijoje įvykdyta su kaupu, belieka tik tikėtis, jog mokiniai neaplenks savo mokytojų.
*išskyrus bakteriologinius, nanotechnologinius, neuroninius ir taikos palaikymo operacijas