Prieš pradedant gvildenti Lietuvos reformatorių pasiūlymus ar lyginant juos su JAV ir kitų šalių patirtimi, norėčiau pradėti nuo šio straipsnio išvadų:

1. Esminiai reformos pakeitimai turėtų pradėti veikti nuo 2010, o ne nuo 2009 m. Dalis pakeitimų galėtų jau įsigalioti šiais metais, tačiau šiuo metu patys aukštojo mokslo reformatoriai dar nėra pakankamai pasiruošę.

2. Švietimo ministerija ir reformos grupė turėtu pateikti visuomenei ir „garsiai“ pristatyti pažangiausių pasaulio aukštojo mokslo sistemų – pvz. JAV, Kanados, D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos, Japonijos, Korėjos ir netgi Kinijos analizę - tiek detalųjį, tiek ir sutrupintą jos variantą. Ten turėtų būti aptarti tiek aukštojo mokslo finansavimo mechanizmai, tiek pagrindiniai veiksniai, nulemiantys jo kokybę.

3. Lietuva turėtų šį pavasarį surengti kad ir savaitės trukmės tarptautinę konferenciją „Aukštojo Mokslo sistemos pasaulyje“, į kurią turėtų būti pakviesti aukštojo mokslo ekspertai iš Amerikos, D.Britanijos, Skandinavijos, Japonijos ir t.t. – tarkim, 10 atskirų „komandų“,bent 3 iš JAV. Į konferenciją turėtų būti pakviesta dar bent 10 atstovų iš žymiausių pasaulio konsultavimo, strategijos ir analizės kompanijų, bei didžiausių pasaulio įmonių, naudojančių itin kvalifikuotą darbo jėgą. Be kita ko, šios komandos turėtų sukurti savo „idealios aukštojo mokslo sistemos modelį“ ir galbūt surasti bendrą kompromisą dėl „idealios sistemos“.

Tokia konferencija sulauktų labai plataus atgarsio ir, ko gero, būtų minima šimtuose mokslinių straipsnių ir ateities konferencijose. Daugelis dalyvių, žinodami projekto mastą ir suprasdami, kad jų pasiūlymų pagrindu gali realiai būti reformuota konkrečios šalies aukštojo mokslo sistema, dalyvautų nemokamai . Tikriausiai netgi būtų konkurencija tarp atskirų šalių atstovų dėl idėjų pristatymo konferencijoje. Lietuvai tuomet pakaktų apmokėti kokių 50 dalyvių kelionės ir viešnagės išlaidas – ko gero, išsitenkant su 1 milijonu litų. Jei tai kainuotų daugiau, prie to galėtų prisidėti ir Lietuvos verslas, nekalbant apie galimybę gauti paramos iš įvairių tarptautinių fondų.

Žiūrint sausio 28 d. „Teisės žinoti“ laidą (LRT) apie aukštojo mokslo reformą labiausiai nustebino tai, kad švietimo ministras Gintaras Steponavičius labai aptakiai bandė įvardinti, kurių pasaulio šalių patirtimi remiantis bandomas įdiegti jo siūlomas modelis, kai studentai suskirstomi į mokančius ir nemokančius, remiantis jų abitūros egzaminų rezultatais. Ministras paminėjo „išsivysčiusių pasaulio šalių“ pavyzdį, paskui prispirtas bandė paminėti D. Britaniją, bet juo nepatikėjo nei laidoje dalyvavęs Vytautas Radžvilas, nei aš, kuriam ten irgi teko studijuoti.

Tačiau pabandykime pažvelgti į Amerikos universitetų modelį ir paanalizuoti kodėl jis „sausai“ triuškina daugumą Europos universitetų. Aišku, pagrindinė Amerikos universitetų pranašumo priežastis yra pati Amerikos visuomenė, kuri sugeba nukonkuruoti Europą ir versle, ir moksle ir masinės kultūros kūryboje. Tačiau yra ir keletas kitų priežasčių, suteikiančių pranašumą Amerikos universitetams, kurie tame pačiame Šanchajaus reitinge užima 8 vietas pirmajame pasaulio dešimtuke (įsileisdami tik du anglakalbius Britanijos universitetus), o pirmajame šimtuke užima net 54 vietas:

1. Amerikos universitetų autonomija. Priešingai nei Lietuvos Konstitucija, neva garantuojanti nemokamą mokslą gerai besimokantiems, Amerikos Konstitucija visiškai apriboja federalinės valdžios teisę kištis į universitetų veiklą.

2. Priėmimas į Amerikos universitetus nesiremia vien tik moksleivių egzaminų rezultatais. Dažnai moksleivis su, tarkim, 8,4 vidurkiu, gali būti priimtas kai tuo tarpu su 9,2 – nepriimtas. Patys universitetai nustato savo priėmimo tvarką, kuri bando įvertinti moksleivį visapusiškai – pagal jo pilietinį aktyvumą, inovatyvumą, motyvacinį laišką ar netgi pokalbį. Todėl Lietuvos universitetų priėmimo tvarka pati savaime yra atgyvena, nekalbant apie bandymą suskirstyti studentus į mokančius ir nemokančius pagal egzaminų rezultatus.

3. Studentai Amerikoje yra priimami į universitetą, o ne į atskirą jo fakultetą ir tik antraisiais studijų metais turi galutinai apsispręsti savo bakalauro kryptį. Todėl studentų priėminėjimas į skirtingas programas, nustatant skirtingą „pereinamąjį balą“ taip pat yra atgyvena ar bent jau europietiškas nukrypimas. Aišku, amerikietiškos tvarkos įvedimas visiškai sujauktų Lietuvos universitetų dabartinę sustabarėjusią struktūrą, kai neliktų „vietų kvotų“ ir dėstytojams tektų kovoti dėl studentų ir įrodyti, kodėl verta ir įdomu studijuoti vieną ar kitą kryptį.

4. Amerikos studentų „mokėjimas už mokslą“ tikrai nepriklauso nuo jų egzaminų balų. Visiems to paties universiteto studentams yra nustatyta ta pati kaina. Tuomet priklausomai nuo studento šeimos pajamų, jam taikoma nuolaida – turtingiausi turi mokėti 100 proc., neturtingiausi gali mokėti ir 10 proc. arba nieko nemokėti. Į studijų kainą dažniausiai įtraukiamos ir maisto bei būsto išlaidos, taigi neturtingiausi studentai gali beveik nemokėti ir už tai.

5. Labai išvystyta valstybės garantuojamų studijų paskolų sistema padeda studentams susimokėti už studijas.

6. Valstybė, valstijos ir privatūs rėmėjai steigia stipendijas, padedančias sumokėti už mokslą ir pragyvenimą, visų pirma, neturtingiems ir tik po to - gabiausiems studentams.

7. Dėl viso to Amerikos universitetai laikomi geriausi pasaulyje, o aukštąjį išsilavinimą Amerikoje turi gerokai didesnė dalis žmonių nei daugumoje pasaulio ir Europos valstybių. Taigi, aukštasis mokslas tikrai yra ne tik kokybiškas, bet ir labai prieinamas.

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją