Sutikti galima su tuo, kad Lietuvai reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti talentus ir juos išlaikyti. Tai yra Lietuvos ateitis.
Visgi negaliu nesureaguoti, kai garbingos profesijos atstovai – advokatai – plakami ir jiems klijuojamos etiketės tų, kurie neva daug uždirba, bet sumoka itin mažai mokesčių. Tikiu, kad detaliai susipažinęs su advokato profesijos principais ir išanalizavęs visų individualia veikla užsiimančių grupių pajamas, sumokamus mokesčius, gerbiamas Ž. Mecelis galbūt darytų kitokias prielaidas advokatų profesijos atstovų atžvilgiu.
Tokią išvadą suponuoja ir šis nuskambėjęs Ž. Mecelio pavyzdys, jog „patrauklesnė mokestinė sistema notarams ar advokatams, kurie sprendžia, dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą ar pagal darbo sutartį, galėtų padėti pereiti prie darbo santykių“.
Advokato praktika užsiimantis asmuo negali turėti jokių darbo santykių. Advokatas, veikiantis individualios veiklos pagrindu, užsitikrina vieną svarbiausių expressis verbis įtvirtintų principų: advokato veiklos laisvę ir nepriklausomumą.
Advokato laisvė ir nepriklausomumas tradiciškai laikomas vienu iš demokratinės valstybės bruožų, įtvirtinimu fundamentaliu principu.
Pavyzdžiui, Vokietijoje advokato veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose advokato nepriklausomumo principas, privalomumas vengti interesų konflikto ir profesinės paslapties saugojimas laikomi svarbiausiomis advokatų veiklos sąlygomis, taip yra ir Lietuvoje.
Visose pažangiose valstybėse pripažįstama, jog pažeistas žmogaus teises ir laisves gali apginti tik nepriklausomas advokatas, kuris yra profesionalus kliento patarėjas ir atstovas visais teisės klausimais. Dirbdamas individualios veiklos pagrindu, advokatas laikosi vieno pagrindinių savo profesinės veiklos principų – nepriklausomumo, kuris yra esminis pamatas šios profesijos atstovams.
Taigi Ž. Mecelio prielaida, kad „mažesni mokesčiai dirbantiems pagal darbo sutartį paskatintų ir dalį dirbančiųjų su individualios veiklos pažymėjimu pradėti dirbti pagal darbo sutartį“ advokatų atveju nebūtų teisinga.
Be to, iš gerbiamo Ž. Mecelio pasisakymo akivaizdu, jog vis dar gajus mitas apie advokatų milžinišką uždarbį, bet mažai sumokamus mokesčius. Tokį mitą griauna VMI duomenys apie daugiausia pajamų pagal individualią veiklą deklaravusius asmenis. VMI duomenimis, 2019 m. daugiausia pajamų gavo ne tik teisininkai, bet asmenys, užsiimantys šiomis individualios veiklos rūšimis: konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, posėdžių ir verslo renginių organizavimu, užsakomuoju pardavimu paštu arba internetu, kompiuterių programavimo konsultacine ir susijusia veikla, automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimu. Retorinis klausimas, kodėl kaip itin daug uždirbantys neįvardijami šiomis veiklos rūšimis užsiimantys asmenys.
Kalbant apie 10 daugiausia pajamų gaunančių gyventojų grupių, vykdančių individualią veiklą, sumokamo GPM procentinę dalį reikia pažymėti, kad advokatas vidutiniškai 2019 m. sumokėjo 12, 62 proc. GPM, tuo tarpu architektūros veikla užsiimantis atstovas sumokėjo perpus mažiau – 6,67 proc. GPM nuo apmokestinamųjų pajamų, reklamos agentūros atstovas – 8,26 proc., mišriojo žemės ūkio atstovas – 8,15; automobilių ir lengvųjų transporto priemonių pardavimo atstovas – 7,32 proc. GPM nuo apmokestinamųjų pajamų.
Reikia pabrėžti, kad paminėjau tik GPM dalį. Didesnes pajamas iš individualios veiklos gaunantieji dar sumoka 21 proc. PVM, jei jų pajamos viršija 45 tūkst. eurų.
Labai svarbu suprasti, kad advokato pajamos nėra tolygu grynajam pelnui. Iš šių gautų pajamų advokatas turi išlaikyti savo kontorą ir samdytus darbuotojus, prisiimti įdarbintų asmenų kaštus ir rizikas lygiai taip, kaip ir verslas. Būtina paminėti kaštus, kuriuos sudaro advokato profesinės veiklos draudimas, darbo ir ryšio priemonės – kompiuteris, telefonas, internetas. Pats advokatas turi pasirūpinti papildomu pensijos kaupimu. Tuomet atėmus šiuos kaštus, kas paprastai daroma pagal faktą arba atskaitant fiksuotą sumą, 30 proc. nuo gautų pajamų, lieka ne tokia didelė dalis. Nuo jos dar sumokami VSD ir PSD mokesčiai valstybei.
Antra, advokatų bendruomenė yra nedidelė – tik 2100 advokatų, todėl būtų teisinga, kai kalbama apie daug uždirbančius advokatus, skaičiuoti atmetus kraštutines reikšmes (tiek tam tikrą procentą didžiausių, tiek mažiausių reikšmių), medianos principu.
Vidutinės advokato pajamos 2019 m., neatskaičius visų išlaidų ir mokesčių, buvo kiek daugiau nei 5,5 tūkst. eurų per mėnesį, o atmetus 100 daugiausiai pajamų gavusių advokatų reikšmę, likusiųjų mėnesio pajamos vidutiniškai siekė 2600 eurų. Žinoma, regionuose, kur mažiau klientų, tos grynosios pajamos gerokai mažesnės. Džiugu, kad ir politikai yra pastebėję, jog 100 didžiausias pajamas gavusių advokatų toli gražu neatspindi likusiųjų dviejų tūkstančių advokatų pragyvenimo lygio.
Grįžkime prie gerbiamo Ž. Mecelio pasisakymo „Lūžio taško“ konferencijoje: „[...] reikia siekti, kad Lietuvoje atsirastų žmonių, kurie per mėnesį uždirbtų 20-30 tūkst. eurų“. Tikrai pritariu šiai minčiai, bet ar ji nėra utopinė – siekti reikia, bet kad šalies ekonominiai, finansiniai pajėgumai rodo kitokią situaciją.
Be to, apmaudu, kad verslininko keliamas klausimas skamba tarsi priekaištas – kiek advokatų emigravo iš Lietuvos. Pajuokaudamas galiu atsakyti, kad tokių duomenų nerenkame, tačiau kalbant rimtai, Lietuvos advokatūra jau yra pastebėjusi, kad jaunų profesionalų augimas akivaizdžiai lėtėja. Nelengvos ne tik studijos, kelias iki advokato profesijos, bet ir pati veikla neneša tokio didelio pelno, koks mitologizuojamas ir taikomas kiekvienam advokatui. Praėjusiais metais advokatų bendruomenė praktiškai neaugo, o užpernai augimas tebuvo 1,5 proc.
Individuali veikla galbūt patogesnė forma dėl darbo laiko paskirstymo, tačiau advokato darbo krūvis dėl to tikrai nėra mažesnis. Individualios veiklos pagrindu dirbantis asmuo privalo pats ieškotis klientų, kad užsitikrintų pajamas, rizikos neturėti kliento niekas nevertina.
Be to, praktikuojančių advokatų vidutinis amžius kasmet didėja – pvz.: 2017 m. vidutinis advokatų amžius buvo 47-eri metai, 2018 m. – 48-eri, o 2019 ir 2020 m. – 49-eri. Turint galvoje šią tendenciją, dabartinė situacija neužtikrina advokatų skaičiaus stabilumo artimiausiam dešimtmečiui.
Lietuvos Advokatūra jau svarsto, kokios priemonės galėtų pritraukti jaunimą rinktis advokato profesiją. Nesinorėtų, kad galintys tapti advokatais jauni žmonės, matydami požiūrį į juos, rinktųsi emigranto kelią.
Nuo advokato profesijos atbaido ne tik ilgas mokymasis, bet ir reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos, psichologinis krūvis, įsigilinant į kiekvieno kliento motyvus ir poreikius atliepti juos. O kur dar pastangos, kuriant savo vardą, klientų ratą; rizika negauti pajamų, kas gali priklausyti ir nuo bylos baigties. Darbo valandos, kaip praktika rodo, paprastai ilgesnės negu dirbančiųjų pagal darbo sutartį, o socialinių garantijų mažiau – štai tos tariamos „lengvatos“.
Turime mokytojo profesiją, kurią jau bandoma „reabilituoti“ ir sugrąžinti jai prestižinės profesijos vardą, nors valstybės rankomis stumiame gydytojus rezidentus į užsienį, nefinansuodami jų rezidentūros studijų.
Ar didindami mokestinę naštą individualios veiklos pagrindu dirbantiesiems bei naikindami galimybę žmogui susikurti sau darbo vietą nepaskatinsime dar likusių profesionalų emigracijos?