Su tokiomis veikomis, tiek po jų vykdymo, tiek ir preventyviai kovoja daug valstybės institucijų. Garsiausios jų: policija, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, Specialiųjų tyrimų tarnyba, prokuratūra, Valstybės saugumo departamentas.
Tačiau lygiai taip pat svarbu užtikrinti asmens pasitikėjimą, kad institucijos veikia teisėtai, kad bet koks asmens persekiojimas, slaptas pokalbių klausymasis (ar net jų viešinimas) vykdomas griežtai vadovaujantis Konstitucija, įstatymais ar kitais teisės aktais.
Tai yra vienas esminių teisinės valstybės principo elementų – kiekviena institucija veikia griežtai laikydamasi įstatymų (teisėtumo principas). Jei institucijos įstatymų nustatytu būdu ir tvarka taiko prievartos priemones prieš asmenį ar apriboja asmens teises ar laisves, tai turi būti daroma ne daugiau, nei tai yra būtina (proporcingumo principas).
Itin svarbios asmens teisės – teisė į privatų gyvenimą, asmens garbę ir orumą bei reputaciją, kurių apsauga yra užtikrinama tiek Lietuvos Konstitucijoje, tiek Europos Žmogaus teisių konvencijoje, tiek ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.
Pastaruoju metu Europos Sąjunga sustiprino šių teisių apsaugą, priimdama vadinamąjį Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą ir direktyvą dėl fizinių asmenų apsaugos kompetentingoms institucijoms tvarkant asmens duomenis nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ar baudžiamojo persekiojimo už jas arba bausmių vykdymo tikslais ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo.
Teisę slapta klausytis asmens pokalbių ar peržiūrėti asmens susirašinėjimą, dokumentus, patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones Lietuvoje reguliuoja Žvalgybos įstatymas, Kriminalinės žvalgybos įstatymas ir baudžiamojo proceso kodeksas.
Pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnyba ar finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba, remdamosi Kriminalinės žvalgybos įstatymu, nežinant asmeniui, gali atlikti aukščiau išvardintus veiksmus ne ilgiau kaip 3 mėnesius.
Šis laikotarpis gali būti pratęstas, tačiau bendras laikotarpis negali būti ilgesnis negu 12 mėnesių, išskyrus itin retus įstatyme nustatytus atvejus.
Pasibaigus šiems terminams įstatymas nedviprasmiškai reikalauja sustabdyti informacijos rinkimą ir nedelsiant sunaikinti visą surinktą informaciją (pavyzdžiui, tais atvejais, jei nenustatoma teisei priešinga veika), arba pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą.
Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, tiriant nusikalstamas veikas, šiuos veiksmus atlikti gali ikiteisminio tyrimo institucijos (pavyzdžiui, policija). Slaptas duomenų fiksavimas ir kaupimas šiais atvejais negali trukti ilgiau kaip 6 mėnesius.
Šis terminas gali būti pratęstas tik vieną kartą trims mėnesiams. Jeigu baudžiamasis procesas nutraukiamas ar surinkta informacija neturi nieko bendro su baudžiamąja byla, visa apie privatų asmens gyvenimą surinkta informacija turi būti nedelsiant sunaikinta.
Vadinasi, asmens gali būti slapta klausomasi iki vienerių metų pagal Kriminalinės žvalgybos įstatymą, o paaiškėjus apie jo daromas teisei priešingas veikas ir iškėlus baudžiamąją bylą – dar iki 9 mėnesių. Viso – nepilnus dvejus metus: 21 mėnesį.
Atrodytų, gal ir nieko tokio, jeigu ne vienas „bet“. Valstybės saugumo departamentas, veikdamas Žvalgybos įstatymo pagrindais, gali vykdyti aukščiau paminėtus veiksmus iš principo be jokių laiko apribojimų. Įstatymas numato, kad slapta rinkti asmens duomenis galima ne ilgiau kaip 6 mėnesius, tačiau šį terminą galima pratęsti 3 mėnesius, o pratęsimų skaičius nėra ribojamas. Kitaip tariant, asmens slapta gali būti klausomasi kad ir visą gyvenimą.
Man asmeniškai, kaip advokatui, toks persekiojimas, galintis trukti visą gyvenimą, neatrodo normalus ir proporcingas. Vis dėlto, dalis gyventojų numos ranka – juk kalbame apie valstybės nacionalinį saugumą, o valstybės saugumo departamento uždavinys – šalinti šiuos rizikos veiksnius, pavojus ir grėsmes, tegu, tad, ir darbuojasi. „O“, „bet“, „tačiau“...
Slapta sekti asmenį ar jo klausytis galima tik esant įstatymuose nustatytiems pagrindams.
Pavyzdžiui, kai yra konkrečios informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba tam tikrus apysunkius nusikaltimus, arba apie šias veikas rengiančius, darančius ar padariusius asmenis.
Tokią informaciją minėtų institucijų pareigūnai turi pateikti institucijai, kuri sankcionuoja tokių priemonių taikymą prieš asmenį. Nesigilinant į kai kurias nedideles išimtis, Lietuvoje slaptą sekimą ar pasiklausymą sankcionuoja teismas.
Tik esmė, ta, kad įstatyme nenustatyta, kuris. Advokatams nėra paslaptis, kad sankcijų slapta klausytis asmens pokalbių ar kitaip suvaržyti asmens privatumą dažniausiai prašoma ne Vilniuje ir net ne tame teisme, kurio veiklos teritorijoje gyvena asmuo, kurį norima sekti ar pasiklausyti.
Vieša paslaptis, kad Lietuvoje yra keletas teismų ir keletas teisėjų, į kuriuos pareigūnai dažniausiai kreipiasi minėtų sankcijų.
Jeigu jau ir jie atmestų tokį prašymą – įstatymas nedraudžia negavus sankcijos pas vieną teisėją, kreiptis į kitą. Šią sistemą galima būtų palyginti su situacija, kai viena iš bylos šalių pasirenka sau tinkantį teisėją, o kita šalis byloje tik tyliai stebi procesą.
Prieš keletą metų kilus slaptų pasiklausymų ir sekimų skandalui Lietuvoje, aukšti valstybės pareigūnai atkreipė dėmesį apie „į kairę ir dešinę“ dalijamas pasiklausymo sankcijas ir užtikrino, kad bus imtasi priemonių prieš neatsakingą sankcijų teikimą. Priminsiu: nuskambėjo atvejai, kai sankcijos buvo dalijamos net nesusipažinus su valstybės institucijų pateikiamais prašymais ir juose surašytais pagrindais ir argumentais.
Šiandien situacija iš esmės nepasikeitė: nors nedaug mažėja bendras slapto klausymosi atvejų skaičius, neturime nei vieningos teismų praktikos, kada teismas sankcionuoja asmens sekimą/pasiklausymą, nei reikšmingai padidėjo teismų ir teisėjų, atidžiai ir kritiškai vertinančių šiuos valstybės institucijų prašymus.
Žinoma, rašau tik apie tuos teisėjus, kurie tokias sankcijas įprastai nagrinėja: iš neseniai paviešintų saugumo pažymų paaiškėjo, kad asmenys gali būti sekami dešimtį ir daugiau metų, net ir nenustačius jokių neteisėtų veikų, o minėti teisėjai tokias sankcijas teikia.
Nacionalinės teismų administracijos duomenimis, tik apie 1 procentą atveju yra nepatenkinamas prašymas slapta rinkti asmens duomenis, o vien 2017 metais kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdai sankcionuoti 4658 asmenims, neįskaitant sekimo ir pasiklausymo pagal baudžiamojo proceso kodeksą ar žvalgybos įstatymą.
Situaciją iš esmės pakeistų įstatyminis reguliavimas, kuris aiškiai nustatytų teismą ir teisėją, turintį teisę konkrečiu atveju sankcionuoti slaptą sekimą ar pasiklausymą.
Taip užtikrintume sekimo ir pasiklausymo sistemos skaidrumą, apie kurį nuolat girdime iš tų pačių institucijų: būtų panaikinta sistema, įgalinanti pasirinkti „patogų“ ir „institucijoms geranorišką“ teisėją, o teismų sistemai būtų suteiktos realios galios suvienodinti teismų praktiką šioje srityje ir užtikrinti visišką teisėjų nepriklausomumą.
Kol kas visos kitos priemonės rezultatų nedavė. iki šiol tebesame linksniuojami Europoje kaip valstybė, kurioje nepagrįstai didelės grėsmės asmens privatumui.