2019 metais, suderinęs su tuomete Advokatų taryba, Advokatūroje pradėjau tyrimą dėl STT vykdomo asmenų slapto sekimo. Tyrimo metu paaiškėjo, kad nė vienas Lietuvos gyventojas negali sužinoti duomenų apie tai, ar prieš jį buvo vykdomas slaptas kriminalinės žvalgybos sekimas. Informacija žmonių apie jų atžvilgiu vykdytas kriminalinės žvalgybos priemones nepasiekia net ir tais atvejais, kai, vykdant slaptą sekimą, nustatoma, jog asmuo nusikaltimo nepadarė ir nesirengė jo daryti.
Pavyzdžiui, STT vykdo kriminalinę žvalgybą prieš asmenį metus, dvejus ar ilgiau, nenustato, kad toks asmuo padarė ar rengiasi padaryti nusikaltimą, ir slaptą sekimą nutraukia. Toks asmuo apie jo privataus gyvenimo pažeidimą negaus net minimalios informacijos – nesužinos net paties fakto, ar apskirtai buvo jis slapta sekamas, ar ne.
O kas atsitiks su tokia informacija? Formaliai ji turėtų būti sunaikinta, o nauja įstatymo redakcija siūlo leisti tokius duomenis kaupti iš esmės neterminuotai.
Prisimenant neseną ir labai drąsų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, pabrėžusį, kad STT nepateisinamai ilgai ir todėl neteisėtai taikė slaptus kriminalinės žvalgybos metodus prieš asmenį, akivaizdu, kad STT valdomi duomenų kiekiai apie dominančius asmenis – įspūdingi. Ir kalbu ne apie informaciją, jog darytos nusikalstamos veikos, o apie tuos dažnus atvejus, kai taikant žvalgybos metodus informacija renkama ir kaupiama jokių nusikalstamų veikų nefiksuojant.
Slaptą sekimą čia reikėtų suprasti labai plačiai: nuo elektroninio pašto, telefoninio ryšio, gyvenamųjų ir darbo patalpų kontrolės iki fizinio sekimo. Diena iš dienos kontroliuojamas visas žmogaus gyvenimas. Kiek tokiu atveju kriminalinė žvalgyba surenka informacijos ir apie žmogaus privatų visos jo šeimos gyvenimą? Kaip (ir ar) ši informacija naikinama? Atsakymų nė vienas „eilinis pilietis“ negaus.
Visa tai matydami 2019 metais kartu su Advokatų tarybos pirmininko pavaduotoju ir Advokatūros administracijos vadovu pradėjome teismų maratoną Lietuvos teismuose. Ne vieną kartą buvau perspėtas, kad lendu ten, kur lįsti nevertėtų, tačiau užsispyrę bylinėjomės. Visus nacionalinius teismus pralaimėjome. To, tikriausiai, ir reikėjo tikėtis. Lietuvos teisėjus sunku kaltinti – juk STT teikia pažymas dėl kiekvieno teisėjo karjeros galimybių. Spėkite, ar kuris nors „triukšmaujantis“ ar „neprotingus sprendimus STT atžvilgiu“ priimantis teisėjas gaus STT pažymą dėl paaukštinimo pareigose?
Pralaimėję Lietuvoje, užvedėme bylas ir procesus Europoje. Pateikėme skundą Europos Komisijai. Paprastai Europos Komisija skundą išsprendžia per vienus metus. Mes laukiame jau porą metų – rašėme raštus, raginimus, prašymus... Mūsų byla pasiekė ir Europos Žmogaus Teisių Teismą bei jame laukia nagrinėjimo. Byloje keliame klausimus dėl kriminalinės žvalgybos reguliavimo teisėtumo Lietuvoje.
Šio Teismo jurisprudencija rodo, kad reguliavimas, kuris visais atvejais draudžia asmeniui sužinoti apie jo atžvilgiu vykdytus kriminalinės žvalgybos veiksmus, neabejotinai bus pripažintas pažeidžiančiu Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas žmogaus teises.
Nebent... nebent būtų patikslintas Kriminalinės žvalgybos įstatymas, kuriame būtų užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės – teisė po vykdyto slapto sekimo sužinoti apie intervenciją į privatų gyvenimą, žinoti, kad surinkti duomenys yra sunaikinti, taip pat galėti patikrinti, kad toks sekimas buvo vykdomas teisėtai. Šią galimybę siūlėme pateikdami savo įžvalgas, kaip būtų galima pataisyti Kriminalinės žvalgybos įstatymą, kad neliktų žmogaus teisių pažeidimo, teikėme įvairiausius prašymus nacionalinėms institucijoms.
Bet buvo pasirinktas ne žmogaus teises užtikrinantis kelias, o priešingas. Pasiūlyta pakeisti Kriminalinės žvalgybos įstatymą taip, kad STT įgytų nacionalinį saugumą užtikrinančios institucijos funkcijų.
Kitaip tariant, šalia nusikaltimų prevencijos ir užkardymo STT papildomai suteikiama nacionalinio saugumo funkcija. Juk nacionalinio saugumo užtikrinimui turime atskirą instituciją – VSD, kam dubliuoti jos veiklą?
Galų gale, koks tokio pakeitimo tikslas? Jei šis įstatymo pakeitimas įsigaliotų, kriminalinės žvalgybos institucijoms (STT) ir jų atliekamiems sekimams būtų taikoma Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtinta išimtis: kaip nacionalinio saugumo institucija STT galės nesilaikyti privalomų žmogaus teisių apsaugos standartų ir toliau galės neinformuoti asmenų apie vykdytą sekimą, nepateikti informacijos jiems apie surinktą su privačiu gyvenimu susijusią informaciją ir jos saugojimą ar sunaikinimą.
Žmogus negalės patikrinti jam taikytų priemonių teisėtumo. Primenu, kalbama tik apie tuos atvejus, kai vykdant kriminalinę žvalgybą nepaaiškėja jokia nusikalstama veika.
Klausiate, o kam valdžiai dabar taip norisi atleisti STT nuo žmogaus teisių standartų laikymosi? Paskaitykite, prašau, atidžiai dar kartą pirmąją šio teksto pastraipą – ypač jos paskutinius sakinius apie „juoduosius sąrašus“ aukštų politikų rankose.
Taip pat prisiminkite nepatogiems visuomenės veikėjams bei politikams nuolat keliams bylas, kurios dažniausiai teismuose subliūkšta. Štai Panevėžio meras tik ką pagaliau buvo išteisintas teisme po STT persekiojimo. Naujos bylos arba kompromituojančios medžiagos „porcija“ prieš „nekontroliuojamus“ politikus – Šiaulių, Kauno, Druskininkų merus. Ir visa tai, kaip tyčia, prieš savivaldos rinkimus.
Akivaizdu, kad Kriminalinės žvalgybos projektas rengiamas ne tam, kad užtikrintų nusikaltimo nedarančių asmenų teises ir efektyviau kovotų su korupcija, bet tam, kad slapta būtų galima rinkti informaciją apie nepatogius visuomenės veikėjus, politikus ar nepaklusnius tarnautojus. Apie savus irgi. Kad būtų paklusnūs ir kontroliuojami – nepatogia informacija patogu manipuliuoti žmonėmis. Institucija, tokia kaip STT, irgi turi savo interesų – įsivaizduokite scenarijų, jei ji, surinkusi informaciją apie svarbius valstybės politikus ir valdininkus, pradėtų savarankiškai jais manipuliuoti...
Aprašytą įstatymo projekto tikslą gerai iliustruoja viena detalė. Jei anksčiau valstybės pareigūnai galėjo gauti tik apibendrintą slapto sekimo informaciją, susijusią su jų vykdomomis funkcijomis, o konkrečią žvalgybos informaciją (pavyzdžiui, pokalbių išklotines) – tik tuomet, kai jų darbui nepakanka apibendrintos, tai dabar tokio reikalavimo siūloma atsisakyti.
Prezidentas, Premjeras ar Seimo Pirmininkas galės pareikalauti slapto kriminalinės žvalgybos sekimo būdu gautos informacijos iš principo apie bet kurį asmenį ir bet kada. Valdančiosios koalicijos politikai žiniasklaidoje atvirai pripažįsta – artėja rinkimai, todėl reikės turėti informaciją apie rinkimuose dalyvaujančius asmenis ir „neutralizuoti“ „kylančias įtampas“, vėliau – „eliminuoti“ nepatogius asmenis.
Ar dar kyla klausimų dėl to, kad Lietuvoje įsibėgėja kontroliuojama demokratija?