Jos nuomone, D. Grybauskaitė pati save įvarė į kampą: dabar jai tenka apskritai ignoruoti klausimus apie Neringą Venckienę. „Tiesa, šį bei tą ji paaiškino metiniame pranešime. Bet jis nenuskambėjo taip garsiai, kaip gan demonstratyvus atsisakymas atsakyti į žurnalistų klausimą, ar N. Venckienė toliau gali dirbti teisėja“, - tvirtina politikos apžvalgininkė.
„Netikiu, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas bus įgyvendintas“, - teigia I. Makaraitytė. Tačiau kartu ji pažymi neabejojanti, kad suskystintų dujų terminalas jau ne prieš vienus metus turėjo būti pastatytas, o aštuonerius metus trukusį socdemų valdymą energetikos požiūriu vadina dideliu pralaimėjimu.
- Ko gera, diskusijas mūsų viešojoje erdvėje galima skirstyti į tris grupes, nors nedrįsčiau tvirtinti, kad tik tris. Viena – apie valstybės strateginius darbus (energetiką, „Sodra“, švietimą ir pan.). Kita apie – tai, kuriuos pareigūnus reikia atleisti, kuriuos – paskirti, kuriuos nubausti „už gerus darbus“ ir kurioje fronto pusėje būti Garliavos ar pilietininkų – valstybininkų skandaluose. Trečia diskusijų grupė – apie partijų veiklą ir programas, idėjas, ideologijas, bendrą valstybės raidos viziją ir santvarkos problemas. Kaip manote, kurios iš šių diskusijų šiandien vyrauja ir kodėl? Ir kokie jų rezultatai?
- Manau, vyrauja diskusijos apie tai, dėl ko žmonėms labiausiai skaudu. Ko gera, šiandien labiausiai skaudinanti diskusija yra Garliavos istorija, ir aš tai pateisinu. Juk tai nėra tik pedofilijos ar žmogžudystės istorija. Ji įkūnija daugelį žmonių problemų. Labai trūksta teisingumo, žmonės yra daug kuo Lietuvoje, kasdieniame gyvenime nusivylę ir pasipiktinę.
- O kodėl žmonių problemos susivedė į Garliavą?
- Todėl, kad nebuvo kito traukos centro.
- O socialinės problemos, šildymo kainos, kylančios maisto kainos, nevykstantis namų renovavimas?
Televizijos tuo irgi naudojasi. Štai vienoje laidoje Seimo narė rimtu veidu paskelbia, kad mergaitės pusseserė nuskendo baseine. Sudaromas įspūdis, kad tai – visiškai tikra ir kad pareigūnų patvirtinimas – tik menkas formalumas. Man buvo tikrai baisu. Laikiau savo dukrelę apsikabinusi, akys pilnos ašarų. O po poros dienų paaiškėja, kad ši „žinia“ buvo visiška nesąmonė.
Bet visa ši istorija – ištisa virtinė manipuliavimo žmonių jausmais. Ir labai dažnai net nesigėdijant meluoti apie vaikus.
- Galbūt Lietuvos visuomenė labiau nei kitos visuomenės yra linkusi pasiduoti manipuliacijoms ir trokšta Linčo teismo?
- Vaikais galima manipuliuoti bet kurioje visuomenėje. Bet kalbant apie tai, kas vyko Lietuvoje, net pikčiausiam priešui nepalinkėčiau, kad jo vaiką taip tampytų. Tai buvo žiauru. Kad ir mergaitės paėmimo istorija. Ji negalėjo nesukelti emocijų.
- O nepasitikėjimas partijomis, Seimu, teismais? Emocijų nekelia, tad ir dėmesio beveik nesulaukia?
- Garliavos istorija susiurbė į save daug įvairių nepasitenkinimų. Ji leido išsilieti žmonių nusivylimui ir protestui prieš valdžią. Juk dauguma žmonių neturi politologinio išsilavinimo ir net nėra politiškai išprusę. Kas jiems tos partijos?
- Bet juk praėjo 22 nepriklausomybės metai, o ar daug per tą laiką nuveikėme politinės brandos požiūriu?
- Manau, buvo nuveikta labai daug. Jau vien tai, kad apie politinius dalykus galime laisvai kalbėtis ir ginčytis, rinktis aikštėse ir gatvėse. Taip, žmonės yra nusivylę pagrįstai, teisingumo (ypač socialinio) Lietuvoje yra labai maža. Blogybė ne tai, kad žmonės renkasi, protestuoja, reiškia savo valią, o tai, kad daug kas piktybiškai naudojasi tuo žmonių nusivylimu.
- Ar sutinkate su Arvydo Šliogerio mintimi, kad kone visi mūsų nacionaliniai projektai yra aferos ir nesėkmės?
- Bet juk jie gali teisintis sakydami, kad prieš aštuonetą metų sunku buvo spėti, kad dujos šitaip brangs.
- Tačiau priklausomybė visuomet yra blogis. Ar dar kam kyla abejonių, kad pigios dujos buvo tik „sėdėjimas ant adatos“? Ir manau, kad dabartinės opozicijos keliamos diskusijos dėl suskystintų dujų terminalo reikalingumo yra tiesiog negarbingos.
- O kaip manote, ar Lietuvai reikalinga atominė elektrinė (VAE)?
- Tai sudėtingas klausimas. Kai nevyksta rinkimai, visos partijos sutaria, kad Lietuvai reikia atominės elektrinės. Kai tik priartėja rinkimai, tuoj prasideda manipuliavimas žmonėmis, mėginimai atsiklausti visuomenės nuomonės. O kur jūs buvote prieš ketverius metus, kai visa Energetikos ministerija, ir visa Vyriausybė, beje, nuo pat pirmos dienos koalicinė, buvo įkinkyta į VAE projektą?
Nesu kompetentinga nuspręsti, ar reikia Lietuvai VAE, ar nereikia. Kai pasižiūri į Raimondo Kuodžio ar Rimanto Rudzkio skaičiavimus, tampa baisu: užsikrauname veik nepakeliamą naštą. Bet kai matai mūsų negebėjimą priimti sprendimus, o jau nekalbant apie negebėjimą pasipriešinti įtakoms, tai gal tikrai geriau turėti brangų daiktą, kuris garantuoja energetinį saugumą, nei vis mėginti kitais būdais išvengti energetinio spaudimo.
- Bet augant konsoliduotai valstybės skolai, įsivaizduojamą energetinį saugumą gali nusverti politinis nesaugumas. Visuomenėje gali kilti didžiulis nepasitenkinimas, kai teks aukoti socialinės apsaugos trupinius energetinio saugumo vizijai.
- Deja, mūsų politikai ir valdininkai, net ir užsimoję daryti gerus darbus, nesugeba žmonėms paaiškinti siūlomų projektų reikalingumo ir naudos. Jie sėdi apkasuose, meluoja ir manipuliuoja. Trūksta ne tik bendravimo, bet net normalaus informavimo.
Tiesą sakant, aš netikiu, kad VAE projektas bus įgyvendintas. Nors, žinote, tikėjimas ir netikėjimas yra labai abstrakčios kategorijos. Tačiau neabejoju, kad suskystintų dujų terminalas jau ne prieš vienus metus turėjo būti pastatytas.
- Tai ar vis dėlto užteks mūsų politikams drąsos ir valios nuveikti ką nors esminga?
- Reiktų paieškoti bailesnių politikų už Lietuvos politikus. Galima nesunkiai nuspėti, kodėl kuris nors politikas, tarkime, prieš metus kalbėjo vienaip, o šiandien kalba visai kitaip. Tai labiausiai krinta į akis artėjant rinkimams. Tada galima gan tiksliai nutapyti kone kiekvieno politiko portretą.
- Kodėl pastaruosius šešetą metų kyla nesibaigiantys skandalai dėl esą atleistinų aukštų pareigūnų, o mitinguose liaupsinami ir kone beratifikuojami esą nepelnytai atleisti „herojai“?
- Viena vertus, iš tiesų yra mada atleidinėti pareigūnus. Kyla ir pasipiktinimas, ir gynyba. Lietuvoje tiesiog nėra tradicijos spręsti – ką daryti su tais pareigūnais. Ar keisti juos, kai kinta valdžia, kaip politinio pasitikėjimo pareigūnus, ar nekeisti? Nėra nusistovėjusios tvarkos: vieni keičia, kiti palieka. Bet dažniausiai į valdžią atėję kairieji „nušluoja“ nelojalius dešiniuosius, o šie, pasiekę valdžios, tuo pačiu atsilygina kairiesiems.
Kita vertus, lyg ir logiška: negali pasiekti savo tikslų, dirbdamas su žmonėmis, kurie tau nėra politiškai lojalūs.
- Bet pastaruoju metu skirti ar atleisti pareigūnus reikalauja net nebe kairieji ar dešinieji politikai, o vadinamieji visuomenininkai.
- Tai daugiausia susiję su FNTT pareigūnų istorija.
- Ne tik. Prisiminkime buvusį generalinį prokurorą, buvusį Aukščiausiojo teismo pirmininką, porą buvusių VSD vadovų. Kiek dėl jų kelta triukšmo!
- Bet tie dalykai juk irgi buvo susiję su politiniu lojalumu ir nelojalumu. Kodėl buvo paskirtas Povilas Malakauskas? Nes mąstė „dešiniuoju pusrutuliu“.
- Dar dešinesne to pusrutulio dalimi mąstanti konservatore Rasa Juknevičienė, regis, kaip tik ir pasistengė, kad jis būtų atleistas iš pareigų.
- Bet nėra tie mūsų pareigūnai nei šventieji, nei neutralūs. Su vienais bendrauja, su kitais – ne. Vieniems nutekina vieną informaciją, kitiems – kitą. Operatyvinė informacija ir „žinojimas“ daugiau nei kiti yra tiek iškreipęs mūsų politinį gyvenimą, kad vargu, ar kas sugebėtų galus atrasti ir juos užrišti.
O mūsų politikai nesugeba nekišti nagų prie tų institucijų, kurios turėtų dirbti neutraliai ir savarankiškai. Matyt, kol valstybė yra jauna, sunku susilaikyti nuo tokio kišimosi. Politikai nepasitiki tai VSD, tai FNTT.
- Sakote, kad valstybė dar per jauna. Bet juk dvidešimt dvejus metus kalbėjome apie tai, kad mūsų politinės partijos ir visa politinė sistema neišvengiamai pamažu subręs. Ar subrendo? Juk dvidešimt dveji metai, pripažinkite, yra daug.
- Ne, tai kaip tik yra labai mažai.
- Bet juk per anuos dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus mes pasiekėme gana daug.
- Demokratijos atžvilgiu mes nieko nepasiekėme. Daugelis žmonių gyveno vargingai, vaikai eidavo į aptriušusias mokyklas, vieną prašmatnią mokyklą pompastiškai pastatydavo už pinigus, kurių būtų užtekę penkioms padorioms mokykloms, bet mieste būtinai būdavo pastatomas Vytauto Didžiojo paminklas. Būta ir tada tų politinių grimasų. Manau, kai kuriais aspektais mes pernelyg romantizuojame anos Lietuvos dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus.
- O ko sparčiau daugėja šių dienų Lietuvos viešojoje erdvėje – prisitaikėliškumo, lojalumo savininkams ir baimės, ar – pilietinės drąsos, intelekto ir profesionalumo?
- Manau, vienareikšmiai daugėja prisitaikėliškumo. Jei ką nors ne taip pasakysi, tai arba neteksi užnugario, darbovietės, arba būsi apjuodintas. Lietuvoje labai lengvai klijuojamos etiketės.
Iš kur kyla tas visa ko neigimas? Juk nėra žmonės tokie blogi ir pikti, kaip kartais sudaromas įspūdis. Bet vis kyla tas noras juodinti. Iškyla vien klausimas – tarkime, dėl FNTT pareigūnų ar Irenos Degutienės sūnaus vaidmens „Snoro“ istorijoje, ir tuoj pat klausiantieji apkaltinami, neva juos valdo „KGB ranka“. Jei tik drįsti ko nors klausti – iškart klijuojama etiketė, neva esi su kažkuo susijęs.
Nors aš tikrai neatmesčiau, kad tų įtakų išties neretai ir esama. Bet aukšto rango politikai ir pareigūnai labai lengva ranka švaistosi tokiais įtarimais. Pernelyg lengva ranka...
- Ar treji prezidentės Dalios Grybauskaitės metai pagerino mūsų politikos ir viešosios erdvės kokybę?
- Tai kad dabar pati D. Grybauskaitė pasislėpė apkasuose, ir jos bendravimas su visuomene pastaruoju metu – apgailėtinas. To bendravimo apskritai nėra: tėra šou, parodomieji veiksmai. Valstybės vadovas ir premjeras turėtų savo veiksmus argumentuoti, paaiškinti, bet to normalaus, nuoširdaus bendravimo su visuomene paprasčiausiai nėra.
Maža to, prezidentė per daug „įlindo“ į Klonio gatvės istoriją. Ji pati save šiuo atžvilgiu įvarė į kampą. Dabar jai lieka tik ignoruoti klausimus apie Neringą Venckienę. Tiesa, šį bei tą ji paaiškino Metiniame pranešime. Bet jis nenuskambėjo taip garsiai, kaip gan demonstratyvus Prezidentės atsisakymas atsakyti į žurnalisų klausimą, ar Neringa Venckienė gali dirbti teisėja.
Ir apskritai, nuoširdus ar tiesiog valdžios bendravimas su žmonėmis, kurie būriavosi Klonio gatvėje, būtų nuėmęs daug įtampos visoje toje istorijoje.