Civilizuotas pasaulis gan ilgai (pusantro dešimtmečio) bandė kalbėtis su tarptautiniu chuliganu (o gal vis dėlto banditu?) gražiuoju, tačiau ir kultūringų žmonių kantrybei kartais ateina galas – taip veiksmas pagimdė atoveiksmį, ir juodi problemų debesys pradėjo kauptis jau virš paties Putino galvos.
Negailestingas Kremliaus režimui pasirodė esąs ir 2018 m. Kalėdų Senelis – Irane prasidėjo sukilimas prieš Putino „strateginius partnerius“ – šią šalį terorizuojančius religinius fanatikus, – o Moldovos Respublikos Konstitucinis Teismas nušalino nuo pareigų prorusišką šios valstybės prezidentą Igorį Dodoną.
Sutikite, kad abu šie įvykiai negalėjo nesugadinti nuotaikos Kremliaus mačo, ir tada ją pagerinti kažkodėl nutarė naujai apsireiškęs lietuviškasis „dodonas“ – mūsų premjeras Saulius Skvernelis, kuris pareiškė apie būtinybę atkurti su Rusija (išvertus į normalių žmonių kalbą – su ją užvaldžiusia ONG) dalykinius santykius ir atitinkamus komunikacinius kanalus.
Kitaip sakant, atkurti normalius santykius su ta pačia ONG, kuri numušinėja keleivinius „Boeingus“, aukščiausiu lygiu organizuoja savo olimpiečių šlapimo mėginių falsifikavimą, kuri aneksavo Ičkeriją ir Krymą ir, sukurdama marionetinius darinius, yra okupavusi dalį Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos (bet vis dar ne Lietuvos?) teritorijų.
Su ta, kurios kariai žudo civilius gyventojus Donbase ir Sirijoje, o slaptosios tarnybos – „savus“ disidentus, nepriklausomus žurnalistus ir opozicinius politikus (daro tai Maskvoje, Kijeve, Londone, Kataro sostinėje Dohoje ir visur kitur).
O gal tai nenaudėliai patarėjai nepapasakojo premjerui apie visas šitas Kremliaus šeimininkų krečiamas šunybes ir pastatė tokiu būdu jį (ir visą Lietuvą) į nepatogią padėtį? Juk jis teigia, kad „mes sakome, kad jie (komunikaciniai kanalai – I. M.) turi būti sukurti“. Tai kas gi tie paslaptingieji „mes“? Prašytume paviešinti visą sąrašą. Juk žmonės reikalingi ne tik Vyriausybės kanceliarijoje, bet ir asfaltui kloti. Arba taksi vairuoti (jei tai sugeba atlikti net kažkokie buvę VSD kontržvalgybos karininkai – galimai sugebės ir buvę premjero patarėjai).
Beje, įdomus yra ir šis premjero sakinys, kuris tariamai turėtų paliudyti, jog jo vadovaujama Vyriausybė (kurios vienam nariui – Linui Linkevičiui – S. Skvernelis netiesiogiai kaip ir pagrasino atleidimu) vis dėlto neišsižada principingos pozicijos Rusijos vykdomos destrukcijos atžvilgiu: „Atvirai ir oriai išsakome ir išsakysime savo principines nuostatas nežemindami Rusijos valstybės, jos žmonių. Nesame rusofobai.“
Arba šitas: „Rusai Lietuvoje (?! – I. M.) tradiciškai yra stipri ir iš esmės neblogai integravusis bendruomenė, turinti visas pilietines, ekonomines teises, kultūrinės, religinės ir kalbinės saviraiškos galimybes.“
Taip, ne visi Rusijos žmonės yra „vatnikai“ ir putinoidai; juolab tai pasakytina apie rusų tautybės Lietuvos piliečius, kuriuos, sprendžiant iš konteksto, S. Skvernelis (arba kažkokie jo anoniminiai patarėjai) kažkodėl priskyrė „anai“ pusei. Tarp kitko, šių metų balandžio 11 d. Vilniuje prasidės jau penktasis Laisvosios Rusijos forumas.
Gal vertėtų premjerui apsilankyti jame ir pasveikinti šio Forumo dalyvius, išreiškiant tokiu būdu pagarbą mąstančiai ir drąsiai Rusijos visuomenės daliai, o ne vis labiau fašistėjančiai šios šalies vadovybei.
Juk tik paskutinis rusofobas gali manyti, kad Putino ONG ir yra tikroji Rusija. Ir apskritai, keistai (švelniai tariant) skamba premjero tvirtinimai, kad ir normalius santykius su Maskva reikėtų atkurti, ir su sąjungininkais suderintos pozicijos jos atžvilgiu laikytis.
Taip nebūna. Bet būna kitaip – kai dėl proformos šiek tiek palojama, o realybėje – bendrininkaujama. Būtent to trokšta Putinas ir po visą Pasaulį šliaužiojantys jo emisarai.
Portugalija (tarp kitko, visom prasmėm nuostabi šalis) irgi yra NATO ir ES narė, bet ji negyvena ugnikalnio (putininės Rusijos) papėdėje ir neturi mūsų liūdnos istorinės patirties.
Gal ten tokie pasvarstymai irgi nuskambėtų šiek tiek egzotiškai, bet ne nusikalstamai. Pas mus jie nuskambėjo būtent šitaip, ir nuskambėjo ne iš kokio nors marginalo, o iš vieno pirmųjų valstybės asmenų lūpų. Tad ir kyla klausimas – ar reikia Lietuvai „savų“ dodonų?