Imperatoriškojo dvaro užkulisiai: kuo buvo gydyta viena įtakingiausių moterų carinėje Rusijoje

Sankt Peterburge, imperatoriškoje Pavlovsko rūmų vaistinėje jų šeimininkei, caro Pavlo I našlei Marijai Fiodorovnai kas trečią dieną, o kartais ir dažniau buvo gaminami vaistai. Negalima sakyti, kad imperatorė sunkiai sirgo, ji tiesiog buvo apsupta jos savijauta besirūpinančių gydytojų, kurie nurodydavo vaistininkui kaskart pagaminti vis šviežių laisvinamųjų, migdomųjų, įvairių tepalų ir klizmavimo skysčių.

Priklausomai nuo dozės, vaistai gali virsti nuodais, todėl jų gamyba buvo akylai kontroliuojama. Kiekvieną gautą receptą vaistininkas detaliai perrašydavo į receptų knygą, nurodydamas ne tik vaisto sudėtines dalis ir jų kiekius, bet pažymėdamas kaip juos vartoti, koks gydytojas išrašė vaistą ir parašydamas, kad šie vaistai skirti imperatorei „Pour S M. I. L‘ Imperatrice” (Pour sa majeste L Imperatrice).

Pagal tai, kokie vaistai buvo užregistruoti jos didenybės Marijos Fiodorovnos receptų knygoje 1807-1808 m., galima daryti prielaidas, kokiomis ligomis tuo metu sirgo imperatoriaus našlė. Informaciją, gautą iš receptų knygos, papildė ir gydytojo Jozefo Franko (Joseph Frank) atsiminimai. Jis tuo metu dirbo Vilniaus universiteto medicinos profesoriumi, o jo tėvas įžymus gydytojas, profesorius Johanas Peteris Frankas (Johann Peter Frank) buvo caro Aleksandro I šeimos gydytoju. Taigi šie du ir kiti šaltiniai padėjo atskleisti kokiomis ligomis, tikėtina, sirgo jos didenybė Marija Fiodorovna ir tiksliai nusakyti, kokiais vaistais ji buvo gydoma 1807-1808 m.

Gyvenimo kelias

Carinės Rusijos imperatorės Jaketerinos II sūnus Pavlas I, tapęs našliu, antrą kartą vedė jaunutę princesę Sophie Marie Dorothee Auguste Louise von Württemberg. Priėmusi stačiatikių tikėjimą ji tapo Marija Fiodorovna. Iš visos Romanovų dinastijos moterų ji pagimdė daugiausiai – net dešimt, vaikų. Jos vyrui perėmus carinės Rusijos valdovo sostą, būdama 37 metų, ji tapo įtakingiausia moterimi imperijoje.

1801 m., po Pavlo I nužudymo, Rusijos imperijos valdovu tapo vyriausiasis sūnus Aleksandras I (valdė 1801-1825), po jo mirties kitas sūnus Nikolajus I (valdė 1825-1855). Marija Fiodorovna buvo įtakinga politiniame, socialiniame ir kultūriniame imperijos gyvenime. Ji – Romanovų šeimos moterų filantropijos tradicijų kūrėja, labdaros ir švietimo organizacijų steigėja, našlaičių sveikatos globėja. Marijos Fiodorovnos rezidencijoje Pavlovsko dvare buvo aptariami svarbūs politiniai reikalai, o jos nuomonė – girdima ir svarbi.

Asmeninis Marijos Fiodorovnos gyvenimas buvo kupinas netekčių ir pergyvenimų. 1795 m. mirė dukra Olga, 1801 m. sąmokslininkai nužudė vyrą carą Pavlą I, 1808 m. palaidojo dviejų metukų anūkę – caraitę Jelizavetą, o 1825 m. mįslingomis aplinkybėmis mirė jos vyriausias sūnus imperatorius Aleksandras I. Nepaisant konfrontacijų, netekčių, politinių įtampų, dvaro gyvenimo įmantrybių, ji sugebėdavo atsitiesti po išgyventų tragedijų ir buvo, palyginti, geros sveikatos.

Jozefas Frankas apie 47 metų našlę savo atsiminimuose rašė: „Imperatorė dar graži, didinga, smarkiai dekoltuota, su keliomis eilėmis didelių perlų ant krūtinės.“ Tokį įspūdį jis patyrė, kai 1806 m. iš Vilniaus atvyko į Sankt Peterburgą aplankyti savo tėvo Johano Peterio Franko, tuo metu dirbusio imperatoriaus Aleksandro I šeimos gydytoju.

Gydytojai

„Didingos imperatorės“ sveikata nuolat rūpinosi trys gydytojai. Tai senyvo amžiaus vokietis Iohann Beck, iš Škotijos į imperatoriškąjį dvarą pakviestas Aleksandr Crichton ir jaunas gydytojas vokietis Iohann Ruhl. Gydyti imperatoriškosios šeimos narius buvo didelė garbė ir atsakomybė.

Imperatoriškojo dvaro gydytojai užėmė aukštas pareigas mokslo institucijose, vadovavo sveikatos priežiūros įstaigoms, bet prioritetas buvo kilmingos pacientės sveikata. Gydytojai būdavo gerbiami ir gaudavo brangių dovanų. Pavyzdžiui, Johanas Peteris Frankas rūpinosi caraitės Jelizavetos sveikata ir už mažosios pacientės paskiepijimą nuo raupų iš imperatoriaus Aleksandro I gavo 600 rublių vertės žiedą, o už tai, kad caraitė, dar būdama kūdikis, išgyveno po sunkios ligos, gydytojas gavo briliantais papuoštą tabokinę.

Pats Johanas Peteris Frankas rašė: „Tai labai išmintinga nuo pat kūdikystės pratinti karališkuosius asmenis prie dosnumo.“ Šios dovanos buvo tik priedas prie atlyginimo. Tikėtina, panašius atlygius gavo Marijos Fiodorovnos gydytojai ir ilgiausiai iš jų dirbęs I. Beck. Šis gydytojas nuo 1773 m. tarnavo imperatoriškajai šeimai. Pirmiausia jis tapo 20-čio būsimo sosto įpėdinio Pavlo I asmens chirurgu, vėliau imperatoriaus Pavlo I ir jo žmonos Marijos gydytoju, o 1777 m. priėmė jų pirmagimį caraitį Aleksandrą I.

Būdamas 72 metų jis vis dar rūpinosi Marijos Fiodorovnos sveikata. Su gydytojais I. Bech ir I. Ruhl jos didenybė Marija Fiodorovna kalbėjo gimtąja vokiečių kalba, su škotu A. Chrichton – prancūziškai. Gydytojai nenuilstamai rodė savo dėmesį ir pagarbą kilmingajai pacientei. Kas antrą-trečią dieną jai išrašydavo vaistų, dažnai pakartodavo anksčiau išrašytus receptus. Gydytojai vengė eksperimentuoti ir tik pasitarę paskirdavo naują vaistą.

Sunkiausias negalavimas

Imperatoriškajame dvare veikė vaistinė, kurioje iš pačių brangiausių atvežtinių žaliavų buvo gaminami vaistai. Kiekvieno jo sudėtį vaistininkas detaliai perrašydavo į receptų knygą, nurodydamas, kuris gydytojas jį išrašė, ir kaip vartoti.

Senukas I. Beck dažnai lankydavo Mariją Fiodorovną, išrašė daug receptų, bet tai tik penki skirtingi vaistai, kuriuos nurodydavo vis iš naujo pagaminti. Tris – penkis kartus per mėnesį savo kilmingajai pacientei jis skirdavo klizmavimo skystį, paruoštą iš kalio nitrato, vadinamosios salietros, ištirpintos rožių vandenyje. Imperatorė, kaip ir daugelis to meto aristokratų, kentėjo nuo vidurių užkietėjimo.

Diduomenės mėgstamas riebus maistas, nuolatinis sėdėjimas, korsetas stangriai veržiantis kūną, trikdė žarnyno veiklą. Todėl kaskart prieš miegą imperatorė vartojo laisvinamąjį vaistą – rabarbaro šaknų miltelių nuovirą. Kartais gydytojai papildomai skirdavo laisvinamųjų piliulių, tinktūrų ir ekstraktų. Ilgai vartojant rabarbarų nuovirą galima sukelti priešingą atsaką – vidurių užkietėjimą.

Klizmavimas galėjo būti skiriamas ne tik žarnyno mechaniniam valymui, bet ir perteklinių skysčių (humorų) pašalinimui. Nuo antikos laikų buvo tikima, kad žmogaus organizmas susideda iš keturių skysčių, ir esant kurio nors pertekliui – pasireiškia liga. Todėl perteklinio skysčio pašalinimui nuleidžiamas kraujas, skiriami laisvinamieji, vimdomieji, šlapimą varantys ir prakaitavimą skatinantys vaistai. Vimdomųjų vaistų Marijai Fiodorovnai gydytojai neskyrė, tačiau reguliariai skyrė klizmas.

Odos, akių ligos, aukštas kraujospūdis

Vidurių užkietėjimas galėjo būti susijęs su kitu Marijos Fiodorovnos negalavimu – odos bėrimais ir skauduliais. Vaistininkas šią ligą vadino „dedervine“, bet tai galėjo būti ir žvynelinė, psoriazė, seborėja ar kita odos liga.

1809 m. Johanas Peteris Frankas dedervinę diagnozavo Napoleonui ir siūlė jos neliesti ir netepti jokiais tepalais ar skysčiais, išskyrus distiliuotu actu. Gydytojai ant Marijos Fiodorovnos rankų susidariusius pūlingus skaudulius gydė tepalu su giliai į audinius įsiskverbiančia, deginančia chemine medžiaga kalio šarnu. Vaistas atverdavo ir pridegindavo pūliuojančius skaudulius.

Skirti ir kiti odos ligas gydantys skysčiai ir tepalai, kartais ir tuo metu labai populiarus gyvsidabrio tepalas. Šis vaistas dažnai buvo išrašomas sergantiems sifiliu. Marija Fiodorovna nesirgo šia aukštuomenėje paplitusia liga, nes gydytojai niekada neskyrė jai gerti kalomelio (gyvsidabrio chlorido) ir labai retai išrašydavo gyvsidabrio tepalą. Be to, sirgdama šia liga ji nebūtų sulaukus 69 metų.

Marijai Fiodorovnai silpnėjo rega. 1825 m. aprašydama sūnaus, imperatoriaus Aleksandro I laidotuves, sakėsi menkai įžvelgianti baltas nosinaites, kuriomis laidotuvių dalyvės šluostė sielvarto ašaras. 1807-1808 m. gydytojas A. Crichton nuolatos jai skirdavo akių skalavimo ir plovimo skysčius. Tikėtina, kad jos silpstančio regėjimo priežastis buvo šiandien lengvai gydoma katarakta.

Imperatoriaus našlę kamavo ir aukštas kraujospūdis. Apie kraujospūdį to meto gydytojai nežinojo ir stengėsi malšinti simptomus: galvos skausmą, svaigimą, nemigą ir kitus. Bemaž kiekvieną vakarą Marija gaudavo nuo 5 iki 15 eterio lašų, kuris veikė kaip raminamasis ir padėdavo užmigti. Tačiau nuolatinis šios svaigios medžiagos naudojimas galėjo sukelti priklausomybę. Prielaidą apie aukštą kraujospūdį patvirtina ir sūnaus imperatoriaus Nikolajaus I detalus motinos mirties aprašymas. Laiške jis minėjo, kad prieš mirtį Marijai Fiodorovnai palengvėjo nuleidus kraują, bet vėliau „kraujas užliejo galvą“.

Be kitų ligų Marija Fiodorovna patirdavo sezoninio peršalimo negalavimus, neuralginius skausmus. Tačiau gydant šias ir kitas ligas Marijos gydytojai retai skirdavo populiariausią XIX a. vaistą opijų, kuris pasižymėjo nuskausminančiu, kosulį slopinančiu, euforiją sukeliančiu veikimu.

Gedinčios Marijos Fiodorovnos gydymas

1808 m. balandžio 30 d., tikėtina nuo meningito, mirė dviejų metukų imperatoriaus duktė, Marijos Fiodorovnos anūkė Jelizaveta. Gydytojai Johanas Peteris Frankas ir Aleksandr Crichton diagnozavo, kad mažoji caraitė karščiuoja ir kenčia skausmus dėl dygstančių dantų, A. Crichton siūlė įpjauti dantenas.

Dvi savaites sirgusi mergaitė mirė. Sielvartas ir skausmas tvyrojo rūmuose, Marijos Fiodorovnos sveikata pablogėjo. Mėnesį gydytojai kasdien lankė gedinčią pacientę ir skyrė dvigubai daugiau vaistų nei paprastai. Ligos paūmėjo, ir gydytojams teko ne tik intensyviau gydyti žarnyno, akių, odos negalavimus, bet ir padidinti raminamųjų vaistų dozes, ypač eterio. Praėjus mėnesiui po laidotuvių, Marijos Fiodorovnos sveikata pagerėjo, gydytojai sumažino vaistų kiekius ir terapija vėl panašėjo į buvusią.

Kvapnieji maišeliai

Imperatoriškoje vaistinėje buvo gaminami ne tik vaistai, bet ir parfumerija. Šiandien sunku patikėti, kad tuo metu aukštuomenės rūmuose tvyrojo tvaikas, kad ir aukštuomenė nesiprausė, nes manė kad muilas ir vanduo kenkia sveikatai. Paslėpti nemalonius kvapus bandyta kvėpinant rūmus.

Imperatoriškoje vaistinėje buvo gaminami ne tik vaistai, bet ir parfumerija. Šiandien sunku patikėti, kad tuo metu aukštuomenės rūmuose tvyrojo tvaikas, kad ir aukštuomenė nesiprausė, nes manė kad muilas ir vanduo kenkia sveikatai. Paslėpti nemalonius kvapus bandyta kvėpinant rūmus. Malonų kvapą skleidžiantis maišelis buvo laikomas ištaigingų rūmų vazose, dedamas į damų rankines, arba įsiuvamas į puošnių suknelių klostes.

Vaistininkai ruošė kvapniuosius miltelius iš aromatinių augalų ir brangiausios žaliavos muskuso, kuriuos, rūpestingai sutrynę, sudėdavo į šilkinius maišelius. Malonų kvapą skleidžiantis maišelis buvo laikomas ištaigingų rūmų vazose, dedamas į damų rankines, arba įsiuvamas į puošnių suknelių klostes. Kvapiųjų medžiagų maišelis Marijai Fiodorovnai buvo paruoštas ir prieš pat anūkės mirtį, tuokart atsisakyta muskuso ir prie aromatinių medžiagų pridėta sudžiovintų kiečio žolės miltelių.

Švelni terapija

Marija Fiodorovna buvo ilgaamžė, ji mirė 69 metų. Nepaisant to, kad ji buvo gydoma vaistais ir procedūromis, kurios galėjo kenkti sveikatai (nuolatiniu klizmavimu, eterio lašais, didelėmis laisvinamųjų dozėmis ir pan.) reikia pripažinti, kad jos gydytojai naudojo palyginti švelnią terapiją.

Nors ją kankino odos ligos, gydytojai retai išrašydavo populiarųjį gyvsidabrio tepalą, nedažnai skausmus ir neuralginius negalavimus malšino opijumi. Chemines medžiagas, kurios sudarė 30 proc. visų jai išrašytų komponentų, dažniausiai skyrė išoriniam vartojimui, ir retai jai tekdavo gerti vaistus, kurių sudėtyje buvo kenksmingų medžiagų: stibio druskų, išvalytos sieros, vynakmenio druskų.

Gydytojai nuolat gardindavo vaistus apelsinų žievelių sirupu, mėtų vandeniu, išorinius vaistus kvėpindavo rožių vandeniu, migdolų aliejumi, spiritiniu levandų tirpalu. Naudodami pačias brangiausias vaistines žaliavas, pridėdami skonį ir kvapą gerinančių medžiagų, apgaubdami nuolatiniu dėmesiu, prielankumu ir rūpestingumu jie stengėsi, kad gydymas Marijai Fiodorovnai būtų kaip galima malonesnis, o ją gydantys gydytojai būtų palankiai vertinami.