Pasakyk, jei pikta - išrėk, išsikeik, bet, o ypač kai labai pikta, niekada nieko nerašyk. Nes kas parašyta, tas lieka. Visada lieka arba visada išlieka galimybė, kad vienokia ar kitokia forma išliks.
Bet kiekvienas skandalas dažniausiai yra sprogęs pūlinys ir šis, net ir labai nemalonus prezidentei, atneš nemažai naudos visuomenei.
Visa nauda – daugiau žinojimo ir supratimo, kas yra kas. Juk kai po gero baliaus nukrenta kaukės, irgi būna visko. Bet kitą sykį žinai, ar į tokį balių eiti ar ne ir kad po kaukėmis iš tikrųjų slypi tikri žmonės.
Lietuva yra maža valstybė, kurioje daug neišprususių, bet gerai norinčių gyventi prisitaikėlių. Laiškuose Eligijus Masiulis, kuris tuo metu, kai vyko susirašinėjimas, jau beveik ir matavosi premjero kėdę, romiai išklauso prezidentės nurodymus, o ši, bent iš laiškų matyti, beveik kad ir tikra, kad gavęs laiškutį nubėga pas tuos, kuriems skirti jos „linkėjimai“.
Tų laiškų kažkoks geradaris pateikia vis po naują porciją, bet iš visų matyti, kokią funkciją atliko E. Masiulis. Juk jei tu neturi gerų ryšių su koncernu ir jo vadovais, tai kurių galų prezidentei būtų reikėję per E. Masiulį jiems perduoti žinią, kad ji žino, kokie yra šios interesų grupės planai ir interesai.
Interpretacijoms yra tokia plati erdvė kaip dar neužarti ūkininko Broniaus Markausko laukai - galima ir pasiklysti.
Vis tik iš bylos, kuri nukeliavo į teismą, matyti, jog tokių kaip E. Masiulis, norinčių gyventi lengvai, privilegijuotai ir gerai, Liberalų sąjūdyje buvo daugiau. Kas jiems duodavo nurodymus, kaip kelti rankas, dar nėra visiškai aišku, bet....„įvyksta banga“, kaip per geras krepšinio varžybas. Tai pakyla, tai nusileidžia.
Lietuvoje vieną politinį sezoną tokias bangas kelia koncernas MG Baltic, kitą korta geriau krenta „Agrokoncernui“ ir bangas kelia kitas dirigentas – juk net atlyginimą mokėjo būsimajam premjerui.
Buvo laikas, kai nuo suolo parlamentarų užpakalius ir rankas keldavo Viktoras Uspaskichas. Taip pat buvo VP dešimtuko era.
Užteko vos poros milijonų (LITAIS) reklamos keliuose laikraščiuose, o jų, jei pasuktumėte galvas, buvo ne tiek ir daug, ir šiek tiek tūkstantėlių litų kelioms svarbiausių politikų kelionėms į šiltus kraštus. Visiškas mizeris, lyginant su šių dienų kaštais. Ir už tuos pinigus, kuriuos, protingai sustrategavę, VP dešimtukas uždirbo, kai privatizavo vieną iš Lietuvos monopolinių įmonių. Ir, sutapk tu man taip, dar tais laikais, kai visos bangos buvo vieno žmogaus – Algirdo Brazausko – rankose.
Bet net jei pigiai, bangų būta įspūdingų. Išvakarėse, prieš pat įstatymo dėl „Leo Lt“ steigimo pasirašymą, visi: ir verslininkai, ir būsimi „Leo Lt“ vadovai, ir tuometinės Vyriausybės nariai, ir, deja, prezidentas Valdas Adamkus, sėdėjo „Lietuvos ryto“ VIP ložėje ir stebėjo krepšinio varžybas.
Ar tada buvo kitaip nei dabar? Visiškai taip pat. Bangų kėlėjai žino, kad jei ne tu nupirksi, nupirks kitas, nes jei žmogus nenorės, jam į rankas dėžutės niekada neįkiši. Jei žmogus nenorės, jis niekada nevykdys jokių nurodymų. Tu jį nušauk, jis vis tiek nedarys. Bet jei jis nori gyventi gerai ir lengvai, tai svarbu tik atsirasti prie jo laiku ir tinkamoje vietoje. Ir pasiūlyti gerą sandorį. Ir tokių dauguma.
Žinoma, yra ir kitokių. Ne visi liberalai vykdė nurodymus, net ir E. Masiulio, ne visi konservatoriai kažkada pasisakė ir už „Leo Lt“, o paskui kažkodėl perbėgo į kitą pusę, ne visi bebrai buvo vagys ir ne visi valstiečiai tiki kiekvienu R.Karbauskio žodžiu ir kelia rankas pagal jo nurodymus.
Tačiau savarankiškų, sąžiningų ir išprususių politikų, kurie suprastų, ką reiškia nemokami pietūs su verslininku ir jo subtilios dovanos fondams, institutams, politikų labdaringiems renginiams ir rodomas dėmesys, ne tiek ir daug. Dauguma nori gyventi lengvai, gerai ir saugiai. Ir įtakingai.
Tai štai, o dabar kur skirtumas tarp subtilaus ir elegantiško prezidento Valdo Adamkaus ir ne tokios subtilios ir ne tokios elegantiškos Dalios Grybauskaitės? V. Adamkų, mandagų vakarietiškos kultūros žmogų, kuris niekada greičiausiai neparašytų tokio teksto, kokius raitė D. Grybauskaitė, klapčiukai vedžiojo už rankos ir apgaudinėjo. Ir į tą VIP ložę atvedė, kad parodytų savo įtaką ir galią. O D. Grybauskaitė, šios sistemos dalis, jos išauginta ir subrandinta, nuo pirmos dienos suprato, kad jei ne ji, tai ją.
Tiesa, ir čia, pasirodo, ne išeitis. Net jei jos sąžinė, tikiu, yra visiškai švari. Gal viduje ir ramiau, kai varinėji tuos klapčiukus pirmyn atgal, kai siunti linkėjimus, net ir grubiu tonu, vadini visus savais vardais ir sakai, ką galvoji, bet klaidų neišvengsi.
O dabar dar ir laiškai atskleidė, kad tai greičiausiai buvo daroma ir gruboku tonu ir kai buvo „statoma“ ant tų, kurie klauso, o ne ant tų, kurie turi savo nuomonę ir su nurodymais nelaksto.
Juk taip ir atsiranda pasiūlymas, kad reikėtų vieną ar kitą „patraukti“, „pastumti“, „pasiimti“.
Nieko nauja Lietuvoje, kurioje visi ką nors nori „užkišti“, bet labai gerai, kad tai iškilo viešumon.
Jau kelios dienos tik girdime, kokie Lietuvos politikai, visi alei vieno, yra atsidavę laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos puoselėtojai.
R. Karbauskis yra praktiškai mūsų Perkūnas, kuris bet kurį, pasikėsinusį į bet kurį žurnalistą ar tik šiuo vardu prisidengiantį, gatavas bus nutrenkti ir pradėti parlamentinį tyrimą. S. Skvernelis ar Algirdas Butkevičius, buvęs premjeras, kurie šiaip gyvenime už kiekvieno klausimo regi opozicijos sąmokslą ir renkasi žurnalistus pagal patogumą ir pagal tai, kokias pasekmes sukels nebendravimas, ir kurie su dabar ginamu Tomu Dapkumi greičiausiai yra sudarę ne vieną sandorį, kuris išeina iš bendravimo su žurnalistu ribų, taip pat šiandien stojo į pagarbią poziciją laisvos žiniasklaidos atžvilgiu.
Nes nutekėjusių laiškų skandalas parodė, kad Lietuva – maža posovietinė šnabždesių valstybė. Visi šnabždasi, už nugarų, už akių. Laiškai, kurių turi visi, ne, ne tarp jų ir prezidentės, o tarp savęs, atspindėtų visai kitą vaizdą, nei mes jį matome šiandien.
Kalbėti ir pasakyti, ką manai ir kodėl taip manai, Lietuvoje nėra nei praktika, nei juo labiau tradicija. Už atvirą kalbėjimą tu gali netekti darbo net tada, kai jis nėra politinio pasitikėjimo pozicija. Atviras kalbėjimas nepatogus, nes vis dar įprasta daryti vienaip, o vaidinti, kad esi visai kitoks.
Ar prezidentė, į kurią dabar siunčia strėles visi jos oponentai, prisidėjo prie šnabždesių pasaulio?
Taip, deja, ir labai stipriai, nes jei visa tai, kas buvo surašyta laiškuose, būtų pasakyta viena ar kita forma viešai, ir būtų pasakoma iškart, būtų įvardyta kaip grėsmė, tai šiandien viena didžiule galimybe manipuliatoriams diktuoti sąlygas visai Lietuvai ir visai viešajai erdvei mažiau.
Bet prezidentė yra reta viešnia laidose, ji nemėgsta nederintų klausimų. Kaip, beje, ir daugybė kitų Lietuvos pirmųjų asmenų. O net jei ir vaidina, kad yra atviri ir nebijo, tai atsakymai būna nugludinti viešųjų ryšių profesionalų taip, kad norėdamas ištraukti nors šiek tiek „tikro žmogaus“ atrodai kaip buldogas, įsikandęs žmogui į gerklę.
O apskritai...o apskritai viskas galiausiai susiveda į sąžinę. Arba ji yra, arba jos nėra. Ir vis tiek vieną dieną visi tai sužinos, nes tai, kas parašyta, lieka.
Laiškai nuteka. Privatūs – taip pat. Ir net jei pats tuos laiškus nutekini, žmonės skaito ir mato, kas ten parašyta ir kuo esi, nusimetęs kaukę.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.