„Ar jūs su Putinu draugai?“, – paklausiau Izraelio premjero Benjamino Netanyahu ir į šį bei kitą klausimą apie Izraelio santykius su Rusija Lietuva gavo labai sklandžius atsakymus.
„Sakyčiau, mes esame kolegos, gerbiame vienas kitą, labai atvirai vienas su kitu kalbame. Aš prašau jo išmesti Iraną iš Sirijos, nes manau, kad Iranas siekia mus sunaikinti“, – atsakė B. Netanyahu, o vėliau dar sykį pakartojo, kad nors Izraelis – stipri ir svarbi šalis, jis sprendžia savo klausimus. Ne mūsų, ne ukrainiečių, ne rusų, o savo.
„Su Rusija kalbamės tik apie tai, kas mums tiesiogiai svarbu. Esame svarbi šalis, stipri šalis, bet tokiuose pokalbiuose apsiribojame tik savo artimiausiais kaimynais“, – sakė LRT „Dienos temai“ B. Netanyahu.
Tai buvo vienas įdomiausių patyrimų mano gyvenime. Ne tik todėl, kad tuos kelis klausimus uždaviau stebint būriui žmonių, kad jo aparatas dirba kaip laikrodis, kad priprasti prie apsaugos apsiausties kelių minučių neužtenka.
Bet ir todėl, kad kalbinau politiką, kuriam, žinoma, kaip ir kiekvienam politikui, svarbus jo įvaizdis, o jo racionaliuose ir atviruose atsakymuose vienas vienintelis leitmotyvas – jo šalis, jos išlikimas ir Izraelio nacionaliniai interesai.
B. Netanyahu nesimaivė ir nebandė vaidinti, ko nėra.
Po pokalbio man tapo labai apmaudu, nes supratau, kad mums iki tokio artikuliuoto savo nacionalinių interesų supratimo ir atstovavimo taip toli, kaip iki mėnulio ir atgal. Lietuvoje – nesuderintos pozicijos ir maivymasis, kuris reiškia tik viena: sunku suprasti, ko Lietuva nori iš pasaulio.
Ir šis vizitas tai labai aiškiai parodė. Net jei jis iš tiesų yra istorinis.
Pradėkime nuo to, kad B. Netanyahu, tiksliau, Izraelis, čia atsivežė radikaliai kitokį požiūrį į Rusiją. Šis klausimas mums toks skaudus, kad matyti B. Netanyahu Vilniuje ir Gegužės 9-osios parade Maskvoje šalia Vladimiro Putino, segintį „koloradkę“ – Georgijaus juostelę – prilygsta rimtam akibrokštui, jei ne spjūviui į veidą.
„Koloradkė“ – daugiaprasmė, ji ne tik sovietų kovos prieš fašizmą simbolis, ji yra imperinių Rusijos ambicijų, agresijos prieš Ukrainą, simbolis. O kaipgi kitaip, aiškina B. Netanyahu, jei jo šalyje gyvena milijonas emigrantų žydų iš buvusios Sovietų Sąjungos, jiems Antrasis pasaulinis karas irgi baigėsi Gegužės 9-ąją, o tada, karui nepasibaigus, žydų greičiausiai jau nebebūtų likę?
Yra manančių, kad sampratą, jog Antrąjį pasaulinį karą prieš fašistus laimėjo kone vien tik rusai, Izraelio rusakalbėje dalyje sąmoningai platina Kremliaus propagandos agentai.
Be to, Izraelyje jau yra Kremliaus „trolių“ – Izraelio žurnalistai yra užfiksavę dešimtis tūkstančių dirbtinių „tweetų“ apie Izraelio ir viso regiono problemas, kai kurie buvo netgi parašyti hebrajiškai.
Tai reiškia, kad galbūt Kremliaus remiamų kibernetinių atakų auditorija – žydai ir žmonės, kuriems rūpi Izraelis.
Ir tai taip pat reiškia, kad dedamos pastangos paveikti rinkimus ir jų rezultatus. Šalyje, kurioje inovacijos lenkia laiką, o saugumui skiriama ne tiek, kiek yra, o tiek, kiek reikia.
„Mano draugai – Saulius, Jūris ir Maris“, – draugiškai, kiek tik gali, vardijo B. Netanyahu Vilniuje. O V. Putinas – tik kolega.
Tačiau kai reikia, V. Putinas – ne kolega, o draugas, nes kai tavo šalies saugumas dabar beveik tiesiogiai priklauso nuo to, kokius žaidimus su Iranu žaidžia Kremlius, toji „koloradkė“ B. Netanyahu švarke, mano žydai, yra mažiausia, ką galėtų dėl savo šalies saugumo padaryti premjeras.
Tas pats čia, Europoje. Prieš atvykdamas į Baltijos šalis, B. Netanyahu jau padirbėjo, ieškodamas erdvės, kaip keisti Europos Sąjungos požiūrį į Izraelį.
Jis periodiškai pašlovina prieštaringąjį Vengrijos vadovą Viktorą Orbaną ir, kaip pastebi „Bloomberg Businessweek“, susilaikė nuo komentarų, kai V. Orbano partijos lozunguose karts nuo karto pasirodydavo antisemitinių užuominų, kas visiškai sutrikdė Vengrijos žydų bendruomenę.
Ir visa tai tam, kad Europoje atsirastų daugiau Izraelio rėmėjų. „Bloomberg Businessweek“ kalbintas B. Netanyahu pavaduotojas Michaelas Orenas atvirai sakė, kad Izraelis išties nori, jog Europos Sąjungos vienybė požiūryje į Izraelį subyrėtų, nes vieninga Europa šiuo klausimu Izraeliui tikrai nebuvo palaima.
Ir vis tik pažiūrėkime šiek tiek kitaip.
Jei B. Netanyahu demonstratyvai rodo palankumo ženklus V. Orbanui, V. Putinui ir D. Trumpui, ar tai reiškia, kad į jo draugus įrašyti Maris, Jūris ir Saulius taip pat automatiškai tampa šios ašies dalimi?
Tikrai ne, nes jei B. Netanyahu viešai gan atvirai pasako, kad nesikiš ir nesikiša į Rusijos agresijos prieš Ukrainą problemą, tai nereiškia, kad nėra tylios pagalbos NATO pratybose.
Jei viešai Izraelis nepalaiko sankcijų Rusijai, tai nereiškia, kad jie nebendradarbiauja suteikdami žvalgybinės informacijos ar technologinių inovacijų. Izraelis yra ne tik nuostabi klestinti valstybė, bet ir vienintelė demokratija regione.
Tačiau, deja, jos demokratijos nepakanka, kad būtų išspręstas žydų ir palestiniečių konfliktas.
Tikrai ne, jei yra išpildoma labai paprasta, gal net ir vienintelė, sąlyga – jei tikrai žinai, ko nori.
O kas slypi už Lietuvos Izraeliui ištiestos pagalbos rankos?
Lietuvos ambicija lyderiauti Europos Sąjungoje, ginant mažų pagal dydį ar ne iki galo išsipildžiusių, tačiau didelių demokratijų problemas? Galbūt.
Tačiau Dalia Grybauskaitė lieka prie tos pačios vis dar nesugriautos ir galiojančios Europos Sąjungos pozicijos Izraelio klausimu.
Susitikime su Izraelio premjeru ji pakartojo tai, ką Izraelis nuolat girdi ir kas jiems nėra palaima: jokių nausėdijų okupuotose teritorijose, sostinė Jeruzalėje – derybų keliu, taikos susitarimas, tarptautinė teisė ir proporcingas jėgos naudojimas.
O ko nori S. Skvernelis, šį sykį ir vėl įžengęs į jam nepažintą užsienio politikos lauką? Spaudos konferencijoje nuostabos kupinu balsu jis pareiškė, kad iš B. Netanyahu sužinojo, koks visgi problemiškas yra tas Artimųjų Rytų regionas ir su kokiais saugumo iššūkiais susiduria Izraelis.
Ir kad jis dabar netikėtai pamatė, kad tikrai Europos Sąjunga daug ką vertina neteisingai. Ir tada, kaip visada ryžtingai, kaip ir kažkada santykių su Rusija peržiūrėjimo klausimu, pareiškė, kad Europos Sąjungos poziciją tikrai reikia keisti.
Ją, Europos Sąjungos poziciją, greičiausiai reikia keisti, nes toji ES pozicija jau daug metų nieko nebekeičia, Gazos sektorius sprogsta iš vidaus, Sirijoje – Rusija ir Iranas, o Izraelio visuomenė sparčiai radikalizuojasi.
Bet už S. Skvernelį kalba jo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ir toks įspūdis, kad kalba taip, lyg dar vis blaškytųsi tarp baigiančios kadenciją ir jau ne tokios baisios prezidentės ir visais administraciniais pajėgumais iš anksto kepamo naujojo.
Bet kokia yra Lietuvos pozicija Artimųjų Rytų konflikto atžvilgiu? Dabartinė ES netinka, tai kokia tinka?
Naują formuluosime, kai neliks šitos prezidentės ir jai nebetrukdys draugystė su Izraeliu? Ar lauksime, kol B. Netanyahu galiausiai įsitikins, kad Rusija – tikrai Baltijos šalių baubas ir apsispręs Sauliaus, Jūrio ir Mario vis dėlto į V. Putiną nemainyti. Ką tas V. Putinas, šitie juk tokie mieli.
Tokius ir panašius klausimus čia galima rašyti vieną po kito ir jie visi bus teisingi, nes Lietuva nežino, ko ji nori.
Yra keli žmonės, kurie samprotauja, bet palyginti su tuo, ką čia atsivežė Izraelio premjeras, L. Linkevičiaus ir Emanuelio Zingerio pamintijimai yra diplomatinis skystaliukas eteriui užpildyti.
O gal mūsų tikslas ir mūsų noras iš šios į delnus krentančios partnerystės su Izraeliu yra tik toks, ką mainais už paramą čia, į Lietuvą, atvežė B. Netanyahu?
„Žinot, labai dvejopas jausmas mus užplūdo Vilniuje. Čia ir labai gražu, ir labai liūdna. Mes labai daug išgyvenome“, – jie, B. Netanjahu su žmona, kone choru atsakė, kai judviejų paklausiau, tai kaip jiems nuo žemės nušluota Šiaurės Jeruzalė.
O prieš tai buvo minėjimas Panerių memoriale ir ten B. Netanyahu pasakojo, kaip jis jaučiasi stovįs ant krauju sulaistytos žemės, Panerių miške, kuris – ištisas kapas.
Jis pasakojo apie savo senelį, kuris vos atsigavo primuštas iki sąmonės netekimo, o kai atsigavo, nusprendė čia niekada nelikti, o važiuoti į Pažadėtąją žemę. B. Netanyahu kreipėsi į jį savo galingu balsu ir tame Panerių miške nuskambėjo priesaika:
„Šiandien noriu pasakyti savo seneliui: Saba, aš čia, grįžau ir šiame mirties miške stoviu kaip Izraelio premjeras. Daugiau nebebūsime bejėgiai. Turime valstybę, kariuomenę ir galime patys apsiginti. Izraelis – stiprus ir išdidus. Izraelio žmonės gyvens amžinai.“
Bet per šį vizitą, kuris truko keturias dienas, Lietuva neišgirdo nė vieno kaltinimo, nė vieno priekaišto dėl Holokausto.
Atvirkščiai, nors buvo „kalamas“ Izraelio spaudoje visas vizito dienas, prieš atvykdamas į Vilnių ir iš jo grįžęs, visų veikėjų nuo Efraimo Zuroffo iki Dovydo Katzo, kurie reikalauja pasmerkti Lietuvą, nes ši nesiima tirti ir nepripažįsta savo antisovietinės rezistencijos didvyrių indėlio į Holokaustą, nors šie ir kiti veikėjai lygiai taip pat aktyviai reiškiasi ir JAV žydų diasporoje, B. Netanyahu čia atvyko su visai kitokia žinia.
Jis padėkojo premjerui S. Skverneliui už tai, kad Holokausto aukos deramai pagerbtos, kad atvirai kalbama apie šį siaubingą nusikaltimą ir kad čia, Lietuvoje, yra kovojama su antisemitizmo apraiškomis iškart, kai tik jos pastebimos.
Ir ne tik tai darė Izraelio premjeras. Ten skriejo filmukas po filmuko, kad taip, čia skausmu permirkusi žemė, čia ant sienų vaidenasi nužudytų vaikų veideliai, bet čia yra Lita. Čia – Šiaurės Jeruzalė. Čia gyvena svetingi ir taikūs žmonės.
Jei būtų labai norėjęs kitokios žinios, B. Netanyahu filmuką apie savo protėvių žemę būtų „susukęs“ ne nuo Trijų kryžių kalno, o nuo evangelikų reformatų bažnyčios laiptų, kurie vis dar iš sunaikintų žydų kapų antkapinių akmenų.
Net ir ant sausų akmenų matyti hebrajiški užrašai, bet kai palyja, jie išryškėja. Ten ir Dovydo žvaigždė matyti. Kitas filmukas būtų nuo Antakalnio klinikinės ligoninės laiptų. Ir dar nuo kelių objektų, kurie iš antkapinių akmenų.
Šiauliai tolokai, bet būtų norėjęs, būtų nuvažiavęs ir ten, ir palipęs aukštyn žemyn savivaldybės laiptais iš suniokotų Šiaulių žydų kapinių antkapių.
Tiesą pasakius, sunku įsivaizduoti, kokį efektą tai galėtų turėti, bet beveik spėju, kad Zuroffo paistalai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą po tokio akto pasirodytų it švelnios gėlytės.
Bet taip neįvyko.
Atvirkščiai, Izraelio ambasadorius čia, Lietuvoje, prieš prasidedant A. Ramanausko-Vanago metams, susitiko su jo dukra Auksute Ramanauskaite-Skokauskiene.
Bet tie laiptai iš žydų antkapių vis dar yra. Ir yra jie skaičiuojant trisdešimtuosius Nepriklausomybės metus.
Ir laiptai yra tik apie mus, o ne apie Izraelį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.