Palyginti su 2016-ais metais, užregistruotų smurto aplinkoje atvejų skaičius prieš vaikus išaugo daugiau nei dvigubai – nuo 547 atvejų 2016-ais metais iki 1365 atvejų pernai.
Europos Parlamento ataskaitoje apie vaiko teisių padėtį Europos Sąjungos šalyse 2014-aisiais Lietuva buvo juoda dėmė. 100 tūkst. gyventojų žuvusių nuo prievartos Lietuvoje teko beveik 8 berniukai ir dvi mergytės.
Prievartos artimoje aplinkoje skaičiais pirmiausiai prieš moteris, o tada – prieš vaikus, mes pirmaujame Europoje. Vartyk iš kurios nori pusės, bet tai reiškia, kad mūsų visuomenė yra linkusi smurtauti. Kodėl lietuviai tokie, prirašyta krūvos disertacijų, tačiau šiandien viešojoje erdvėje populiariausia – visą šią realybę neigiančios nuotaikos.
„Ar tikrai mes esam vienintelė karta per Lietuvos istoriją, kuri nebesugeba išauginti savo vaikų be Šakalienės pagalbos? Nebeturime to, ką visa žmonija turėjo tūkstančius metų ir mes, vargšai lietuviai, mylim savo vaikus mažiau?“ – garsiai klausia juvelyrė Jurga Lago.
O sausa, bet skaudi statistika jai atsako – taip, deja, Europoje mums bene labiausiai reikia pagalbos, nes vaikų meilę mes matuojame šiek tiek kitaip.
Jei statistikos neužtenka, J. Lago atsako Kauno klinikų profesorius Rimantas Kėvalas, į kurio rankas papuola tėvų sužaloti vaikai. Ir jis sako, kad tokių vaikų jo ligoninėje nemažėja. Dar sykį – nemažėja tėvų smurto prieš vaikus. Tačiau dabar bent po kiekvieno atvejo, kai gydytojai įtaria, jog vaikas patyrė tėvų smurtą, daug veiksmingiau suveikia institucijos.
Tas „bent“ yra dėl to, kad veikia naujas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.
Tačiau šiandien žmonės mitinguose prie Seimo ir Klaipėdoje kalba apie tą patį įstatymą, tą pačią reformą, kuri gimė tada, kai kilo reakcija keturmečiui berniukui žuvus nuo motinos ir patėvio rankos. Kodėl šiandien vos ne tie patys žmonės sako, kad reformą, įstatymą reikia tobulinti.
O tobulinti reiškia, kaip sako Seimo narys valstietis Mindaugas Puidokas, – pritaikyti prie Lietuvos realybės.
Prisitaikyti kodėl?
Prisitaikyti prie Aivaro, dviejų vaikų tėčio, kuris susirūpinęs, nes turi du vaikus ir kuris atėjo, nes (citata iš TV3.lt portalo): „Vis tiek būna visokių situacijų, ir pabaliavoti tenka, ir viską, bet kaip ir normalioje šeimoje, tenka ir sudrausminti tuos vaikus, bet kai čia girdime, kad tokios nesąmonės vyksta, galvojome ateiti palaikyti“?
Prisitaikymas pagal nuotaiką prie esamos padėties arba politikų veidmainiškas prisitaikymas prie minios nuotaikų visada klupdė Lietuvą visais klausimais. Bet kai kalbame apie vaikus, tai toks prisitaikymas yra turbūt gėdingiausia šio ir ne tik šio Seimo politikų veidmainystė.
Šis Seimas ėmėsi Vaiko teisių sistemos reformos tik tada, kai nuo mamos ir patėvio rankos 2017-ųjų sausio pabaigoje žuvo keturmetis berniukas. Iki to momento, tai yra iki pat tos liūdnos dienos, nė viename Seime iki tol nebuvo galima susitarti dėl to, kad fizinės bausmės prieš vaikus turi būti uždraustos.
Tačiau Mato mirtis padarė stebuklą ir 2017-tų metų rugsėjo 28-ąją už Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo naują redakciją balsavo 100 Seimo narių.
Tai buvo pozicijos ir opozicijos bendradarbiavimo apogėjus, o Matuko reformą gyrė netgi toks užkietėjęs šeimos vertybių gynėjas konservatorius Jonas Rimantas Dagys.
Jis štai ką sakė: „Šis įstatymas apskritai yra daug geresnis ir labiau subalansuotas nei vadinamasis grynai „antismurtinis“ įstatymas, kur viskas sukosi tik apie smurtą prieš vaikus. Priimtame įstatyme vaikas traktuojamas kaip šeimos dalis, o ne valstybės nuosavybė, šalia jo teisių atsirado ir pareigos, šalia drausminimo – pagalba šeimoms, atsisakyti tokių nesąmoningų prievolių kaip tėvų skundimas remiantis gandais ir kita. Žinoma, galėjome šį įstatymą priimti ir praeitoje kadencijoje, juk parlamentarų grupė „Už šeimą“ buvo parengusi panašią redakciją. Tačiau geriau vėlesnis ir, svarbiausia, protu paremtas sprendimas nei jokio“.
Nė žodžio, kad šis įstatymas – kažkokia novergiškojo ar kokio kito kopija. Nė žodžio apie kokias nors išlygas. Nė žodžio.
Dar sykį – 100 už. Nė vieno prieš. Vienas susilaikęs.
Šiandien pozicija ir opozicija irgi vienijasi. Tik dabar jau priešingam tikslui – už įstatymo pritaikymą lietuviškoms aktualijoms.
J. R. Dagys sako, kad įstatymą reikia taisyti, nes nesuveikė protingumo kriterijus. O valdantysis valstietis M. Puidokas, taip pat balsavęs už įstatymą, kuriame „vaikas traktuojamas kaip šeimos dalis“, kuriame „šalia drausminimo – pagalba šeimoms“ ir kuris yra „geresnis nei bet kokios kitos ankstesnės vaiko gerovės įstatymo redakcijos“ šiandien reformą paniekinamai vadina „Šakalienės reforma“ ir netgi jos klausia: „Dovile, ar jūs šiandien esate pasirengusi prisiimti politinę atsakomybę už ašaras ir skausmą, kurį patiria vaikai?“
Negana to, M. Puidokas, praėjus kiek daugiau nei metams nuo įstatymo priėmimo jau nebesusivokia, kaip šiame įstatyme yra apibrėžiamas smurtas prieš vaiką. Bet ką M. Puidokas, mojuoja sau aplanku: „Čia yra papkė, aš turiu papkę, kurioje yra įrodymai, kaip visiškai be svarbių priežasčių iš šeimų buvo atimti vaikai“.
Tačiau puikiai šis ir visi kiti Seimo valdantieji politikai supranta, kad pagalba šeimai neatsiranda iš šventosios dvasios. Kad ir kaip melstum, kad ir kaip trokštumei, už viso šio taip politikų girto įstatymo turi būti pinigų ir vos keliasdešimt milijonų eurų negarantuos nei aukštesnės darbuotojų kvalifikacijos, nei pinigų bus kompleksinei pagalbai šeimai.
Kauniečių šeimos tragedija yra pavyzdys, kas atsitinka, kai pritrūksta kompetencijos, nes į kompetenciją ir darbuotojų kvalifikaciją nėra ko investuoti. Pinigų tam neskirta.
Konservatoriai nusiplauna rankas – ne jų vyriausybė, ne jų problemos. Tačiau nei M. Puidokas, nei į rinkimų kovą ir prieš Matuko reformą stojęs jo frakcijos kolega Naglis Puteikis, kai buvo svarstomas biudžetas, nesikabino savam premjerui Sauliui Skverneliui į atlapus ir nereikalavo skirti daugiau pinigų. Jei jie išvis prisiminė, kad nuo šių metų liepos pradės veikti naujasis įstatymas.
Tad šiandien lengviau visuomenės meilę pelnyti pažadais taisyti įstatymą, kelis jo punktus, populistiškai kalbėti apie tai, kaip verkia vaikai ir kaip jie šaukia „mamyte“, nei prisiimti atsakomybę ir atsiprašius eiti muštis dėl pakankamo vaiko teisių apsaugos sistemos finansavimo su kol kas vis dar savu premjeru ir savu Seimu. Labai nesaugu šitaip, nes pirmiausia, ką parodysi, tai kurioje vietoje tavo partijai ir tavo valdžiai yra vaikas bei šeima. Ypač tos šeimos, kurios turi rimtų bėdų. O tokių, pasirodo, dešimtys tūkstančių.
O kadangi klausimas dabar jau toks rinkimiškai nepopuliarus – pasakyti lietuviui tiesiai į veidą, kad jis nemoka auginti vaikų, už populistų nugarų pasislėpė ir tie, kurie turėtų ginti savo reformas.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis buvo greitas nusifotografuoti prie Matuko kapo, tačiau dabar jo, ginančio taip pat ir savo reformą, stojančio už ją mūru, pagaliau, ginančio skriaudžiamus vaikus, nes jie ir toliau yra skriaudžiami daugybėje šeimų, visiškai nesigirdi. Jei vaikus ginanti sistema žlunga tik todėl, kad stringa jos įgyvendinimas ir stringa jis tik todėl, kad tam trūksta pinigų, kur nors vienas įsipareigojimas šią sritį kitais metais padaryti prioritetine?
Beje, jūs girdėjote premjerą, stojantį mūru už vaikus? Mušamus, skriaudžiamus vaikus, kurių mamoms ir tėčiams tiesiog reikia pagalbos? Šiandienos vyriausybės pasitarime šio klausimo taip pat nėra – premjeras „serga“ kainų mažinimo priemonių paketais.