Indrė Makaraitytė. Kiek mūsų eurų kainuos rinkimai? Skvernelio ir Rusnės – taip pat

Saulius Skvernelis paskelbė, kad dalyvaus Prezidento rinkimuose Rusnėje, susitikime su vietos bendruomene. Kai kurie žinojo, kas vyks premjero darbinio vizito estakados statyboms apžiūrėti metu, kai kurie - ne, tačiau estakada pasirinkta neatsitiktinai.

Pernai, kasdamas Rusnės estakados statybų pradžią žyminčią kapsulę, potvynių iškamuotiems žmonėms S. Skvernelis prisižadėjo, kad jis, skirtingai nei visi kiti premjerai, būsiąs kitoks. Ir pažadus tesės – už dešimt milijonų eurų tikrai pastatys rusniškiams estakadą.

Tačiau jau tada statybas Rusnėje atliekanti bendrovė „Kauno tiltai“ kartu su Susisiekimo ministerijai pavaldžia Automobilių kelių direkcija žinojo, kad 10 mln. eurų neužteks, nes aplink - durpynai. O jiems sutvarkyti – atskiri milijonai. Ar žinojo tai premjeras, telieka jo sąžinei, bet niekas nenorėjo stabdyti darbų – iki trejų rinkimų, iš kurių ir Prezidento, buvo likę mažiau nei metai.

O stabdyti dalį proceso reikėjo, nes LRT Tyrimų skyriaus žurnalistas Mindaugas Aušra išsiaiškino, kad „Kauno tiltai“ per anksčiau Automobilių kelių direkcijoje dirbusį Petrą Tekorių turėjo išskirtinės informacijos, kad durpynui sutvarkyti vyks papildomas konkursas. Tad estakados konkursą paskelbus, „Kauno tiltai“ pasiūlė mažiausią kainą. Ir laimėjo. Visi kiti dalyviai į projekto kainą įskaičiavo ir tuos darbus, skirtus durpynui. Ir liko kvailio vietoje.

Jei ne tie rinkimai, ir ne toji politiškai strategiškai tokia svarbi S. Skverneliui Rusnės estakada, galbūt būtų atsiradę politinės valios visas statybas stabdyti...galbūt.

Tačiau tai - ne vienintelis projektas, kuris gali būti rodomas pavyzdžiu, kaip už mūsų, mokesčių mokėtojų pinigus, yra apmokamos politikų rinkimų kampanijos.

Valstybės kišenė yra neišsemiama kasa ir ši Vyriausybė – ne jokia ne išimtis iš kitų. Gal S. Skvernelis, kitaip nei esą kiti nelabai vykę premjerai, pastatys rusniškiams estakadą, bet brangioms viešųjų ryšių paslaugoms apmokėti, kurias galima nusipirkti tokias, kokių tik nori, valstybės kišenė buvo atvira visus tuos metus, kai valstiečiai yra valdančioji partija.

Ir premjeras čia ne jokia ne išimtis, nors drąsiai skaičiuoja pinigus tų konsultantų, kuriems buvo dosniai atseikėta prie konservatorių.

Viešųjų ryšių konsultanto Dariaus Gudelio įmonė „VIP Viešosios informacijos partneriai“ su Vyriausybės kanceliarija pasirašė kelerių metų sutartį komunikavimo strategijai kurti paskutinėmis socialdemokratų premjero Algirdo Butkevičiaus darbo dienomis. Kai D. Gudelis jau kurį laiką nebedirbo su socialdemokratais ir kai jau buvo laimėjęs Seimo rinkimus Ramūnui Karbauskiui ir S. Skverneliui, o po kelių dienų į Vyriausybę turėjo žengti jo naujasis klientas.

Tai galėjęs būti būdas, kaip socdemai atidavė skolas viešųjų ryšių konsultantui ir tikrai visiškai neatgrasus, o net patogus naujajai valdžiai. S. Skvernelis, klausiamas, kokiu pagrindu jis matosi su D. Gudeliu Vyriausybėje, visada turėjo ir iki šiol turi patogų atsakymą. O R. Karbauskio net klausti tokių klausimų neverta – jis dažniausiai arba nepažįsta, arba neprisimena.

Tačiau aritmetika yra paprasta. Ir nuo 2010 -ųjų iki 2016 m., o ir nuo 2017 m. rudens iki dabar ši viešųjų ryšių įmonė laimi daugiausiai viešųjų pirkimų. Kai Vyriausybės vairas buvo socdemų rankose, D. Gudelio įmonė pelnė konkursų už 7.5 milijono eurų. O per keletą valstiečių – R. Karbauskio ir S. Skvernelio valdymo metų – jau tris milijonus eurų. Tarp D. Gudelio įmonės klientų – toji pati Automobilių kelių direkcija, Žemės ūkio ministerija, Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija ir kitos institucijos.

Kelių šimtų tūkstančių eurų skolą, kurią buvo likę skolingi valstiečiai D. Gudeliui po Seimo rinkimų, per viešuosius pirkimus laimėti projektai greičiausiai seniai padengė. Deja, bet nė vienas šis skaičius nepasako, kiek iš tikrųjų kainuoja ir kainavo D. Gudelio paslaugos ir kokia jo rolė šiuose rinkimuose. Oficialiai konsultuoti politikų viešųjų ryšų konsultantams nėra naudinga, nes jiems iškart gresia didžiulis interesų konfliktas – kontaktai su privačiomis įmonėmis ar, pavyzdžiui, su asociacijomis.

Tačiau realios S. Skvernelio prezidentinės rinkimų kampanijos kainos mes taip ir nesužinosime. Kaip ir visos valstiečių savivaldos rinkimų kampanijos kainos. Per viešuosius pirkimus laimėti projektai – tik užvedimas ant kelio, nes praktinį veiklos viešinimo darbą dar atlieka ir kitos įmonės - grandiozinius vyriausybinius projektus laimėjo kitos agentūros ir jos darbą dirba regioninėje žiniasklaidoje.

Vien šių resursų užtenka, kad įgytumei drąsos dar ir žurnalistų darbo ribojimui.

Premjeras tarsi stovi nuošaly visų R. Karbauskio užmojų, tačiau ar kam nors po Rusnės kyla abejonių, kad jie – komanda?

Vyriausybėje – S. Skvernelis. Seime – R. Karbauskis.

Premjeras buvo pažadėjęs, kad visa tai, kas buvo vienašališkai uždaryta žurnalistams naujojo Registrų centro vadovo valia, bus kuo greičiau atverta, tačiau jis šio pažado nei prisimena, nei ketina prisiminti.

Valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis vieną po kito siūlo projektus, kuriais tiesiogiai kišasi į žiniasklaidos darbą: ir dėl naujos LRT valdysenos, ir pasitelkęs jam patarnaujantį Radijo ir televizijos komisijos pirmininką Mantą Martišių, siūlydamas pataisas Visuomenės informavimo įstatymui. Tikslas – kilnus, jis leidžia R. Karbauskiui savo sekėjams paaiškinti, kad jis tenorėjęs apsaugoti trejus rinkimus nuo priešiškų šalių skleidžiamos propagandos ir perkelti į įstatymą Europos parlamento ir Tarybos Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvą.

Vienu atveju saugo Lietuvos visuomenę nuo būsimų galimų aplaidžių nacionalinio transliuotojo vadovų, kitu – nuo priešiškų valstybių propagandos, bet tarp eilučių prasprūsta, kad visuomenės informavimo įstatyme būtų draudžiama skleisti ne tik dezinformaciją, karo propagandą, bet ir tai, kas neva iškraipytų istorinę atmintį, skatintų nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis (...) siektų silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą (..)“ ir t.t.

Nors viešai R. Karbauskis aiškina, kaip jis pakeis keletą opiausių vietų, tačiau viskas kol kas yra taip, kaip ir buvo.

Lengva apsigauti girdint, kaip aiškina savo motyvus R. Karbauskis. Bet užtenka pamatyti, kaip R. Karbauskis nurodo M. Martišiui paaiškinti, kokių problemų turinti Radijo ir televizijos komisija ir kam jai reikia įstatymo pataisų ir tampa aišku, kodėl tokia skuba juda abu šie ir visi kiti R. Karbauskiui įdomūs ir svarbūs projektai.

Kodėl tai visuomenė pateisina?

Nes visuomenėje yra labai daug nelaisvės. Nėra čia nei kairės, nei dešinės, nei centro.

Net Laisvės premijos laureatas Jonas Kadžionis – Bėda ir jis, kovojęs už laisvę, už ją atidavęs jaunystę, nemano, kad visuomenėje gali būti daugiau nei viena teisinga nuomonė.

„(...) tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia – teismai, prokuratūra tiesiog tyčiojasi iš partizanų. Tai partizanų vado Adolfo Ramanausko–Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis. Dabar man tiesiog nesuprantama, ką tai reiškia, kas neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“, – sakė J.Kadžionis - Bėda.

Šalia kitų dalykų jį esą neramina ir tai, kad „galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris „apvėmė“ partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas (...) nacionaline premija. Tai sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje?“

Jei nepritari Vyčiui Lukiškėse, tai pamini partizanų atminimą? Jei skaitai Marių Ivaškevičių, tai mažų mažiausiai nemyli Tėvynės?

Tačiau tik todėl, kad nacionalinę premiją gali laimėti rašytojas, dėl kurio kūrinių kyla diskusijos viešojoje erdvėje, tik todėl, kad dėl memorialo Lukiškių aikštėje niekas negali priimti valinio vienasmenio sprendimo, J. Kadžionis – Bėda gali ateiti į Seimą ir pasakyti kalbą, ir būti išgirstas.

Tai yra demokratijos elementorius, tačiau Lietuvoje šio elementoriaus sklaidomi vos pirmieji puslapiai, ir todėl ir šioje, ir ankstesnėse valdžiose vis gimdavo idėjos, kaip užčiaupti kitaminčiams burnas. Štai kodėl šiandien Seime skinasi kelią tokie kaip R.Karbauskio projektai, štai kodėl viešieji ryšiai yra svarbiau nei tai, kas yra iš tiesų daroma.

Toje dabar linksniuojamoje Audiovizualinės žiniasklaidos direktyvoje, kurią skubiai perkėlinėja R. Karbauskis ir jo klapčiukai, yra viena nuostata: gebėjimas naudotis žiniasklaidos priemonėmis neturėtų apsiriboti tik mokymusi apie technologijas ir priemones, tai pat reikėtų siekti ugdyti piliečių kritinio mąstymo įgūdžius, būtinus gebėti priimti sprendimus, analizuoti sudėtingas realijas ir atskirti nuomones ir faktus.

Gaila, kad iki trejų rinkimų mes to neišmoksime.