Indrė Makaraitytė. Ši valdžia nusipelnė streiko. Kaip ir konservatoriai

Lietuvoje nerimsta mokytojų streikas, nors Sauliui Skverneliui teko paaukoti švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę.

Streikuojančius mokytojus palaiko kitų profesijų atstovai, net įvyko persistumdymas tarp pačių pedagogų profsąjungų – nestreikuojančias profesines sąjungas palieka didžiųjų mokyklų mokytojai ir jungiasi prie tų, kurie nesitraukia iš Švietimo ir mokslo ministerijos.

Visi, ir Tėvų forumas taip pat, geriausiai žino, kad kalčiausia čia – švietimo ir mokslo ministrė, kuri, pirma, buvo tokia arogantiška, kad nėjo į dialogą su mokytojais. Antra, pasirodo, neteikė tikros informacijos premjerui.

Ministrė yra nei bloga, nei gera. Tokia, kaip ir dauguma profesionalų specialistų šioje S. Skvernelio Vyriausybėje. Pareiginga buvusi mokytoja, padariusi karjerą, nes šiaip viską šioje sistemoje darė teisingai, tad gavo pasiūlymą ministrauti ir net reformuoti švietimo sistemą.

Tačiau protingai pristatyti prezentaciją ir kalbėti ne su skaičiais ar biurokratų auditorija, o su gyvais žmonėmis, yra du skirtingi dalykai.

„Bendriausiu mastu Lietuvoje turime didelį pedagogų perteklių – šiuo metu vertinama, kad jis gali būti daugiau nei 6 000“, – rašoma ministrės įregistruotuose atsakymuose į jai pareikštą interpeliaciją.

Reikia būti atstatydintai, kad galėtumei pasakyti šitą skaičių.

Mokytojų atlyginimams išleidžiama daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis, bet mokytojų yra per daug ir todėl mažiau lėšų lieka ugdymo kokybei.
Visa tai sudėję mes gauname vieną prasčiausių rezultatų visoje Europos Sąjungoje – Lietuvos mokinių pasiekimai yra labai prasti ir jie negerėja, nors nuo 2006 m. mokymo išlaidos išaugo net 53 proc. ir 2016 m. iš viso sudarė daugiau nei pusę milijardo eurų.

Indrė Makaraitytė

Ir vis dėlto jį tik parašyti, o ne pasakyti mokytojams, kurie dabar sėdi ir kovoja už savo teises ministerijoje.

Nė karto per šiuos dvejus metus nepavyko iš J. Petrauskienės išgirsti tiesaus atsakymo į labai konkrečius klausimus, kokia yra jos ir šios Vyriausybės švietimo reformos vizija. Ar etatinis mokytojų apmokėjimas jau yra reforma? Taip, jis keičia mokytojų apmokėjimą už darbą, šiek tiek padidino ir gal dar šiek tiek padidins atlyginimus, tačiau nekeičia mūsų dabar griūvančios švietimo sistemos esmės.

O esmę, kodėl mūsų švietimo sistema murkdosi uodegoje, lygiai prieš metus išdėstė Valstybės kontrolė. Juodu ant balto ir tik prieš metus.

Lietuvoje mokinių, tenkančių vienam mokytojui, rodiklis yra tarp žemiausių Europos Sąjungoje. Nemažėjant mokytojų skaičiui, mažėja vienam mokytojui tenkantis krūvis, taigi ir atlyginimas.

Lietuvoje yra per daug mokyklų. Išpūsta infrastruktūra lemia tai, kad švietimui skiriamų lėšų didesnė dalis skiriama pastatams išlaikyti. Kaimo ir miesto mokyklose mokinių skaičius klasėje skiriasi 9 kartus.

Mokytojų atlyginimams išleidžiama daugiau nei Europos Sąjungos vidurkis, bet mokytojų yra per daug ir todėl mažiau lėšų lieka ugdymo kokybei.

Visa tai sudėję mes gauname vieną prasčiausių rezultatų visoje Europos Sąjungoje – Lietuvos mokinių pasiekimai yra labai prasti ir jie negerėja, nors nuo 2006 m. mokymo išlaidos išaugo net 53 proc. ir 2016 m. iš viso sudarė daugiau nei pusę milijardo eurų.

Valstybės kontrolė konstatuoja, kad Lietuvos mokinių pasiekimai yra žemiau vidurkio. Daugumoje Lietuvos mokyklų mokinių ugdymo rezultatai yra žemesni ne tik Europos Sąjungos, bet ir Lietuvos mastu.

Taip yra todėl, kad didžiosios gerosios Lietuvos mokyklos, kurių yra ir regionų centruose, ne tik Vilniuje ir Kaune, neištraukia tų labai prastų mažų mokyklų, kuriose vienas ir tas pats mokytojas moko penktokus, šeštokus ir septintokus, ir nė vienas nieko neišmoksta.

O mokymui skirti pinigai tikrąja ta žodžio prasme išleidžiami per orą, nes šildomos tuščios ir už ES pinigus renovuotos mokyklos.

Tai konstatuoja Valstybės kontrolė.

O ir be Valstybės kontrolės, jums nekyla klausimas, kodėl kai kurie Lietuvos mokyklų moksleiviai laimi olimpiadas, kai kurių mokyklų abiturientai valstybinius brandos egzaminus laiko pačiais geriausiais rezultatais, įstoja į prestižinius pasaulio universitetus, tačiau net 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino?

Jie ką, gimė tokie, negabūs, niekam tikę? O gal tiesiog jų mokyklos yra tokios beviltiškos, kad gadina mūsų vaikams gyvenimus?

Ir gal yra nemažai mokytojų, kurie neturėtų dirbti mokyklose, kaip juos begerbtume kaip žmones?
Nes geras žmogus – ne profesija. Niekur, net ir mokykloje.

Bet grįžkime prie Valstybės kontrolės, kurios ataskaitos nugula stalčiuose, nes yra mūsų politikų neįgalumo metraštis ir politikai daro viską, kad iš to stalčiaus niekas niekada tų ataskaitų neištrauktų. Padėtis švietimo sektoriuje, rašo aukščiausioji šalies audito institucija, tragiška yra todėl, kad pirmiausia savivaldybės sabotuoja bet kokias pastangas pertvarkyti mokyklas, o ministerija neturi galių paveikti savivaldybių planų dėl tinklo pertvarkos.

Taigi jūs ir mes galime nešti mokytojams sumuštinius, šie dar pagyvens kurį laiką ministerijos salėje. Ką keičia iš esmės, ar mokytojas už valandą gaus 5, ar vienu euru daugiau – 6 eurus, jei yra per daug mokyklų, ypač ten, kur jau nebėra žmonių? Nes ypač ten, kur nėra žmonių, savivaldybėms vadovauja siauriažiūriai politikai, kurie žino vieną formulę – mums duokite pinigų, o kaip juos realizuoti, mes tikrai žinosime.

Beviltiškų mokyklų uždaryti ir mokymo procesus koncentruoti regionų centruose, kur vaikai gautų gerą išsilavinimą, o mokytojai – normalius atlyginimus nenori būtent savivaldybių politikai, o jų lobistai Seime visa tai laimina ir yra siena, kurios kol kas niekas nepajėgus pramušti.
Ar galėjo ką nors kitaip daryti J. Petrauskienė?

Ji galėjo visus šiuos dvejus metus kalti tėvams į galvas, kad Lietuvoje yra per daug mokyklų ir jos turi būti uždarytos, kad neluošintų vaikų ir ateities kartoms neužkrautų nepakeliamos naštos išlaikyti sau duonos negalinčius uždirbti socialinius išlaikytinius.
Tai taip pat parašyta Valstybės kontrolės išvadoje.

J. Petrauskienė galėjo važinėti po Lietuvą ir aiškinti Lietuvos vaikų tėvams, kad jei jie nori vaikams šviesesnio gyvenimo, jie turi neleisti kabinti makaronų ant ausų. Taip pat ji būtų galėjusi viešinti visų politikų, kurie trukdo kurti gražesnę Lietuvos vaikų ateitį, pavardes. Nes mokymui skirti pinigai turi būti skirti mokymui, o ne politikų rinkimų pergalėms garantuoti.

Jei tai būtų rūpėję S. Skverneliui, tai būtų daręs ir jis.

Tačiau J. Petrauskienė ne politikė, o tik švietimo biurokratė, biurokratų sistemos laužyti niekas nemokė. Ir dar klausimas, ar ji apskritai turėjo viziją, kaip turi atrodyti jos vykdyta reforma. O jei ir turėjo, tai vargu, ar kas nors ją suprato.

Ar ji būtų galėjusi skelbti pavardes politikų, kurie prieštaravo, kad būtų pertvarkytas mokyklų tinklas?

Tai – iš fantastikos srities, nes pats S. Skvernelis ir visi Seimo valstiečiai yra „korumpuoti rinkimais“ – treji rinkimai ant nosies vos spėjusiems politikoje apsitrinti naujokams būtų per daug ir labai išsivysčiusioms valstybėms. Valstiečių frakcija Seime taip pat yra tie, kurie ir neleidžia uždaryti tų mokyklų, kurių yra per daug.

Lygiai kaip ir kitos Seimo frakcijos su Tėvynės Sąjunga priešaky, kurios dabar sukiojasi aplink neviltyje atsidūrusius mokytojus ir begėdiškai meluoja.

Ar nusipelnė ši valdžia streiko? Žinoma, ir dar ne tokio. Ši ir visos kitos valdžios ypač dėl apgailėtinos švietimo būklės nusipelnė mūsų visų streiko.