Indrė Makaraitytė. Skvernelio mylimosios ir nemylimos

„Atėjo laikas šaltuose valstybės vadovo rūmuose girdėti krykštaujančių vaikų juoką, jausti šeimos šilumą. Tik mylintis ir mylimas žmogus gali būti atsakingas ir rūpintis kitais. Tik toks žmogus gali suprasti tokių pačių šeimų lūkesčius ir problemas, suteikti žmonėms viltį“.

Taręs šiuos žodžius Saulius Skvernelis išvyko tolimon kelionėn į Izraelį. Be šeimos.

Tačiau jis pasakė viską, ką ir reikėjo pasakyti, o tam, kuris suraitė šias eilutes, jau dabar galima kabinti medalį. Jos pataikė tiesiai į taikinį – S. Skvernelio rinkėją. Šeimos klausimu lietuviui viskas yra paprasta.

Kilus pasipiktinimui, kad toks premjero pasisakymas įžeidė daugybę žmonių, neturinčių vaikų ar kuriems gyvenimas nesusiklostė taip sėkmingai, kaip svajojo ir net labai stengėsi, atsirado ginančių, kad juk iš esmės nieko naujo nepasakyta.

Tačiau jei S. Skvernelis norėjo tik pabrėžti ir apsibrėžti, kad jis – šeimos žmogus, tai arba stipriai persistengė, arba tikslas buvo kitoks. Nes tuo vienu šūviu pataikyta Daliai Grybauskaitei, rikošetu – Ingridai Šimonytei ir netgi Aušrai Maldeikienei, nes joms, vienintelėms moterims kandidatėms, trūksta bent vieno elemento, kad vadovų rūmus užlietų šeimos meilės ir šilumos jausmas.

Pasiektas ir dar vienas tikslas – nors Gitanas Nausėda nepatenka į nemylinčių ir nemylimų kategoriją, kurių negalima prileisti prie valstybės vairo, nes mat žmonių poreikių tokie nesupranta, bet nereaguoti negalėjo. Ir parodė prasčiokui, kad jis toks.

Bet juk kuo daugiau elito šiurpsta nuo paprastų ir tuo paprastumu net ciniškų kalbų, tuo geriau. Nes ši rinkimų kampanija ir bus tokia – kandi, žiauri ir labai asmeniška.

Elitas teširsta, o tiems, kuriems S. Skvernelis kalbėjo apie klegančius vaikus šaltuose vadovų rūmuose, nekyla klausimas, kas yra tikra šeima.

Niekas nesikiša į premjero šeimos susitarimus, niekas jų nekvestionuoja, bet kad jau pats prabilo apie vaikus, tai štai jums pjūvis.

Vyriausybės rūmai kol kas nepasižymėjo tuo, kad ten – nuolat klega vaikai, niekur viešai nėra skelbta, kad premjeras štai jau visą savaitę nedirba tik todėl, kad serga jo vaikai, kad jam reikia vaikus nuvežti į polikliniką arba į būrelį, vyriausybės posėdžiuose ar kabinete taip pat nesitrina jo vaikai, nes juos ištiko atostogos tada, kai tėvai dirba arba tiesiog streikuoja mokytojai ir jų nėra kur dėti. O vienų juk palikti negali.

S. Skvernelio šeimoje, kaip ir daugumoje Lietuvos šeimų, vaikus augina mama, o tėtis daug dirba. Jis stengiasi, žinoma, pabūti su vaikais, bet jo darbas, žinia, labai reikšmingas ir labai sunkus, ypatingas. Ir dar geriau apmokamas, nei jo žmonos.

Premjero ir trokštamo prezidento darbas sunkiai derinamas su vaikų auginimu kasdien lygiomis dalimis, ypač kai net nesistengi, kad taip būtų. Ir nekeli sau net tokio tikslo.

Kaip ir daugumoje Lietuvos šeimų, kur vis dar vaikų auginimas yra ne abiejų, o didesnė moters atsakomybė.

Kiek toji atsakomybė yra savanoriška, kiek – neišvengiama, nes nėra kito pasirinkimo – čia yra visa esmė. Ir todėl jautrumo šeimoms reikia, bet ar tikrai tokio, kurį skelbia S. Skvernelis, reikia ateities Lietuvos šeimoms?

Tokioms šeimoms, kurių moterys galėtų daryti karjerą net tada, kai turi mažų vaikų ir dalyvauti aktyvioje politinėje, visuomeninėje ir profesinėje veikloje taip, kaip tai daro turintys mažų vaikų vyrai?

Nes šiandien yra taip, kaip buvo visada. Jei šeimoje nėra sutarimo pasidalinti per pusę vaikų auginimo rūpesčiais, arba jei tų rūpesčių neperima samdoma auklė, močiutės, seneliai, kiti giminaičiai, fiziškai neįmanoma daryti kelių dalykų vienu metu. Jei nėra vyro pritarimo, moteris nukelia profesinio augimo perspektyvas, kol užauga vaikai arba šeima tiesiog išyra. O po skyrybų vaikų auginimas vis tiek gula ant moterų pečių – kad tėvai per pusę dalintųsi vaikų auginimu po skyrybų vis dar yra reti atvejai.

Patriarchalinėje visuomenėje bet koks kitas pasirinkimas yra toleruojamas, bet nesuprantamas.

Ir todėl aš klausčiau kitaip.

Ką rodo apie Lietuvą faktas, kad mūsų valstybėje dabartinė prezidentė ir viena iš realiausių konkurenčių premjerui yra moterys, kurios neturi vaikų ir yra vienišos? Kodėl yra vos kelios politikės moterys, kurios turi mažų vaikų, visos kitos yra tos, kurių vaikai jau užaugo ir joms nereikia valdiškoje poliklinikoje vidury dienos darbo metu nuvesti vaiko pas gydytoją, nes talonėlio laikas tik toks, ir posėdžių.

Kiek grybauskaičių ir šimonyčių, kitų profesionalių gabių moterų įvairiausiuose postuose nėra tik todėl, kad jų vyrai darė karjeras, o joms pačioms tiesiog nebeliko iš pradžių laiko, o paskui jau ir noro.

Ir kodėl moteris, kurios neturi vaikų ar poros, galima vis dar taip žeminančiai įžeidinėti iš aukščiausių postų?

Tam ir skirta valdžia, kad ji kurtų lygias galimybes visiems ir kad kuo daugiau žmonių galėtų atskleisti savo gabumus.

Tačiau ši valdžia, ši tėčio S. Skvernelio vyriausybė, deja, bet nėra joks jautrumo šeimoms, kad juose galėtų dirbti ir mama, ir tėtis, kad moterims nereikėtų skaudžiai rinktis tarp šeimos ir įdomaus bei gerai apmokamo darbo, o moterys, norinčios auginti vaikus, neiškristų iš darbo rinkos ir ilgainiui netaptų savo vyrų išlaikytinėmis.

Vaiko pinigai – 30 ar 50 eurų per mėnesį – niekaip nesprendžia paslaugų šeimai problemos, jei tėvų pajamos nėra tokios, kad galėtų išpirkti visus įmanomus būrelius, samdyti auklę, gydyti vaikus privačiose gydymo įstaigose, taupyti pinigus privačioms mokykloms arba samdyti korepetitorius, nes ši vyriausybė nesugebėjo net pradėti švietimo reformos ir todėl tėvų pinigai toliau plaukia privačioms alternatyvioms paslaugoms apmokėti.

Turtingieji gali apsimokėti papildomas paslaugas ir tai intensyviai daro – privačios mokyklos ir gydyklos miestuose, ypač Vilniuje, dygsta viena po kitos ir klientų trūkumu nesiskundžia.

Bet ką daryti skurdesniems regionams ir skurdesnėms šeimoms? Joms lieka valdiškos ir labai dažnai abejotinos kokybės paslaugos ir jokio pasirinkimo.

Ši valdžia taip pat niekaip nesprendžia vyrų ir moterų atlyginimų skirtumo, kuris Lietuvoje yra šiek tiek žemiau Europos Sąjungos vidurkio, bet jis nemažėja, o auga. Anot skelbiamų duomenų, Lietuvoje tarp viešųjų įstaigų vadovų 37 proc. yra moterys, tarp privataus kapitalo bendrovių vadovų – 17 proc. moterų. 17 proc., kaip sako cituojamas žiniasklaidoje Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėjas Donatas Paulauskas, yra lygiai 3 moterys vadovės.

Socialinės reklamos, kuri ragintų vyrus auginti vaikus perpus su savo žmonomis ar gyvenimo draugėmis, išeiti tėvystės atostogų pirmaisiais kūdikio metais, negirdėti jau seniai. Įvairių papildomų paskatų, kad tai akseleruotųsi ir taptų ne išimtimi, o norma – taip pat.

Akivaizdu, kad ne tai yra šios valdžios prioritetas.

Bet juk valdžia – tai dar ne visas gyvenimas. Ir todėl yra vilties, kad rinkėjai per šiuos rinkimus lengvai nepraris nė vienos kiršinančios ir visuomenės atskirtį, atotrūkį tarp dviejų Lietuvų didinančios žinutės.