Indrė Makaraitytė. Skvernelio vizitas ir kas už jo stovėjo

Už Sauliaus Skvernelio nugaros, kai šis atvyko pasveikinti Socialdemokratų darbo partijos steigiamojo suvažiavimo, sėdėjo trys veikėjai. Evaldas Lementauskas, Valentinas Miltienis ir Vytautas Zimnickas.

Pirmasis – buvęs „tvarkietis“, kurį laiką – Vilniaus vicemeras, pripažintas kaltu dėl kyšio davimo, kurį jis siūlė vienam Vilniaus tarybos nariui už palankų balsavimą.

V. Miltienis yra buvęs Gedimino Kirkilo Vyriausybės Finansų viceministras. Daryti politinės karjeros LSDP jam visai netrukdė buvusi taip pat gana solidi karjera skandalingai žlugusiame EBSW koncerne.

Gero kadro niekada socdemai nepaliko likimo valiai – po Seimo rinkimų 2008 m., kuriuos socdemai pralaimėjo, V. Miltienis laimėjo Finansų ministerijos sekretoriaus konkursą.

Netrukus socdemai jį „perkėlė“ kitur – į „Vilniaus vandenų“ vadovus. Epizodiškai sudalyvauja kito socialdemokrato, Romo Adomavičiaus, baudžiamosios bylos puslapiuose, mat ir šis buvęs Vilniaus vicemeras gyrėsi galįs paveikti saviškį, V. Miltienį, dėl „teisingų“ viešųjų pirkimų.

„Vilniaus vandenyse“ V. Miltienio karjera greitai baigiasi, valdyba dėl įmonės lėšų švaistymo bei neparengto skolų suvaldymo plano jį atleido iš pareigų. Paskui, partijos bendrams pašaukus, vėl grįžo. Ir vėl išėjo.

Toks tikras „delavaras“, įvardijo apibūdinti V. Miltienį paprašytas su juo Finansų ministerijoje dirbęs asmuo. V. Miltienis prie Finansų ministro Rimanto Šadžiaus buvo atsakingas už Europos Sąjungos pinigų, skirtų viešinimui, įsisavinimą. Kas susidūrė, tas supranta, apie ką tai.

O V. Zimnickas šalia partinės karjeros LDDP, vėliau – LSDP, puikiai pritapo sporto funkcionierių pasaulyje. Pradėjo nuo Futbolo federacijos, ėjo koja kojon su Vytautu Dirmeikiu, užsukusiu majonezo biznį, o galiausiai nusėdo Kerlingo asociacijoje ir, kai reikia, balsuoja taip, kaip reikia „savai chebrai“.

Dar be to, V. Zimnickas yra medžiotojas. O medžiotojai politikai sudarė vieningą frontą prieš Urėdijų reformą. Vienintelę kol kas S. Skvernelio reformą, beje, kuri per medžiotojus būtų taip pat netekusi šio statuso.

Tai štai šie veikėjai dalyvavo kuriant naują Lietuvos socialdemokratų darbo partiją.

Dar scenoje sukinėjosi Živilė Pinskuvienė ir Jonas Pinskus. Teismas buvo pripažinęs, kad Ž. Pinskuvienės naudai per rinkimus buvo perkami balsai.

Taip pat ir Juozas Bernatonis, kurio favoritas buvęs viceministras Julius Pagojus, siūlytas į Teisingumo ministrus, viešai apsimelavo, o jo buvę kadrai, ligi šiol dirbantys Teisingumo ministerijoje, terorizuoja ten korupcijos galus bandančią atsekti premjero favoritę Rasą Kazėnienę. Užkulisiuose R. Kazėnienės rėmėjai sako, jog ten – vieni bebrai. Daug bebrų.

Šiems politiniams veikėjams šeštadienį buvo skirtas emocingas premjero Sauliaus Skvernelio sveikinimas.

Premjeras teigė supratęs, kad laikas po rinkimų parodė, jog atsinaujinimas yra mitas ir kad „geriausiai parodo apie žmogų buvusi ar esama veikla, o ne pažadai. Dabar tik rinkėjų valia vertinti tuos žmones, apie kuriuos kalba jų veikla. Žmonės vis mažiau vertins tuos, kurie žada labai daug, bet neturi jokios patirties, kurie neišmano, kas yra valstybės valdymas.“

„Kaip ten bus, galim lažintis, kokia partija išnyks, kokia turi perspektyvą ir aš šiandien lažinčiausi už jūsų partijos perspektyvą“, – dalijosi viltimis premjeras ir, žinoma, pareiškė, kad „bebrų“ etiketė naujosios partijos politikams visiškai netinka, nes tarp pastarųjų – daug didžiulę valstybės valdymo patirtį turinčių politikų.

„Kas turi tokią teisę pavadinti žmogų „ūsuotu bebru“? – nuoširdžiai nustebęs klausė į naujos partijos steigimą atvykęs S. Skvernelis.

Bebrų apskritai nėra, gerbiamas premjero patarėjau Skirmantai Malinauskai ir finansininke Rasa Kazėniene. Jums vaidenasi.

Praėjo ne tiek ir daug laiko, o premjeras progresuoja. Na, ne taip, kaip jo pirmtakas Algirdas Butkevičius, vis dėlto pasigėdijęs jungtis prie naujosios partijos. Šis nuomonę keisdavo per dieną po keletą kartų. Tačiau jei toliau taip, tai dar visko galime sulaukti.

Mat praėjus lygiai metams po Vyriausybės sudarymo, tai yra prieš keletą mėnesių, premjeras S. Skvernelis dar neketvirčiavo ūsuotų bebrų.

Ir pripažino, kad jo Vyriausybėje yra ne vienas žmogus, kuris neturėjo patirties ir jam nelabai sekasi „perlaužti“ anų valdžių paliktą aparatą. Nė žodeliu apie tai, ką postringauja dabar, jog „žmonės vis mažiau vertins tuos, kurie žada labai daug, bet neturi jokios patirties, kurie neišmano, kas yra valstybės valdymas“.

Taigi 2017 m. gruodį S. Skvernelis kalba: „Buvo surinkti žmonės, kurie tikrai gali, išmano, kaip dirbti. Tie, kurie atėjo iš visuomeninio sektoriaus, jie tiesiog nežinojo, kur ateina. Nes biurokratinis aparatas yra labai stiprus mūsų šalyje. Tai galbūt pritrūko administravimo įgūdžių, bet visa tai yra ištaisoma“, – kalbėjo premjeras.

Pažadų buvo daug, bet patirties – mažai arba išvis jokios. Ar ne taip, premjere? Bet juk tai ir buvo tas užtaisas, kuris valstiečiams padėjo laimėti rinkimus.

„Politikos naujokai yra didžiulė galimybė Lietuvai“, – iškart po rinkimų, tai yra dar prieš metus, kol buvo minima Vyriausybės vienų metų sukaktis, 2016 –ųjų pabaigoje, sakė prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Naujokai buvo alternatyva stagnacijai valdžios sektoriuje, nepotizmui ir visoms kitoms blogybėms, kurių gynimas iš A. Butkevičiaus ir jo vadovaujamų socialdemokratų darė kaliauses. „Visada pradžia yra su tikėjimu ir labai norėčiau palinkėti visiems mums neskubėti kritikuoti, duoti galimybę naujokams pradėti“, – tada sakė D. Grybauskaitė.

Ir S. Skvernelis, ir R. Karbauskis pūtė plačias krūtines, girdėdami tokius D. Grybauskaitės žodžius. Ir visi labai tiksliai suprato, ką tai reiškia. O reiškė lygiai tą patį, ką 2016 m. lapkritį kalbėjo ir S. Skvernelis.

„Suprantu, kad, kaip jau minėjau, tie, kurie visą laiką galvodavo, kad jie viską sprendžia valstybėje, kad gali daryti viską „po stalu“, dabar yra nusivylę ir stengsis, net neabejoju, jau stengiasi pasakyti, kad viskas bus blogai ir jau yra blogai.“ Arba „Mes atstovausime būtent šiai didžiajai Lietuvos daliai, o tie, kas galvoja, kad jie yra elitas, nors to elitiškumo nematau, nes šmėžuoti televizijos ekrane ar interneto portale kasdien, tai nėra elitiškumo požymis, pamatys, kad mes subursime komandą, kuri iš tikrųjų atstovaus tai didžiajai Lietuvos daliai, iš kurios tas vadinamasis elitas ir šaiposi.“

Kai valdžioje aštuonerius metus iš eilės socdemai, palaikomi vadžioje ir darbiečių, ir tvarkiečių, ir kitų jau žlugusių partijų, tai turbūt nekilo klausimas, kas gi buvo tie, kurie „galvojo, jog viską sprendžia šioje valstybėje“.

Bet, pasirodo, jie tikrai sprendžia, ir praėjus pusantrų metų nuo Vyriausybės iš neturinčių valdymo patirties profesionalų sudarymo pats premjeras lenkia galvą prieš bebrus, pripažindamas – tarp jų daug valstybės valdymo patirtį turinčių politikų.

Kas tai? Negebėjimas atsispirti norui įkąsti Gintautui Paluckui ar baimė dėl koalicijos griūties, jei „bebrai“ paliktų koaliciją? Nesijaudinkit, sako artima premjero aplinka. Juk reikia kažkaip pasigerinti partijai, su kuria tikimasi galiausiai pasirašyti koalicijos sutartį ir dirbti kartu.

Bet tuo nerimo skleisti S. Skvernelis nebaigia. Kai kalba pasisuka apie Rusiją, juokeliai ir pakikenimai tarpdury nebe tokie juokingi. Klausimai apie Ramūną Karbauskį ir jo verslo saitus su Rusija bei visų šių ir kitų veiksnių galimą įtaką jo požiūriui į Lietuvos užsienio politiką išmuša premjerą raudoniu.

Žurnalisto Edmundo Jakilaičio paklaustas, ar tai, jog R. Karbauskio verslas yra akivaizdžiai susijęs su Rusijos verslu, nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui, S. Skvernelis susierzina – esą, jo duomenimis, nieko panašaus nėra.

O kalbėdamas apie tai, kokius santykius reikėtų palaikyti su Rusija, premjeras kritiką jo pozicijos atžvilgiu pavadina propaganda. Leidžia suprasti, kad propaganda yra ne tik kritikos strėlės, atlekiančios iš Daukanto aikštės, bet net ir iš jo paties Vyriausybės Užsienio reikalų ministerijos.

„Turi būti su Rusija užtikrintas tam tikras kontaktas, kuris užtikrintų mūsų nacionalinius interesus“, – sako premjeras ir dar sykį pakartoja, kad Lietuva vienintelė iš Europos Sąjungos šalių neturi jokių politinių kontaktų su Rusija. Ar reikia politinių kontaktų su Rusija tam, kad Lietuva galėtų žinoti, kas supaprastinto tranzito būdu kerta Lietuvą į Kaliningradą?

„Aš manau, kad mes turime užsiimti ne propaganda, o realiu savo valstybės nacionalinių interesų gynimu“, – atkerta premjeras.

Taigi, įdomiai čia dėlioja premjeras. Bet jei bebrų tema premjeras gali keisti savo nuomonę dėl koalicijos stabilumo ir valdžios, tai kodėl to paties negalėtų daryti ir Rusijos klausimu? Ir jei Rusijos klausimu S. Skvernelis lygiai taip pat gerinasi kaip ir bebrų, tai kam jis gerinasi? Ir... kodėl?

Dėl prezidento rinkimų ir balsų iš R. Karbauskio bei Visvaldo Matijošaičio (šie abu politikai – verslininkai turi verslo ryšių su Rusija) rinkėjų? Ar tik tada, kai kalbės kitaip nei jo užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, jam R. Karbauskis padės organizuoti Prezidento rinkimų kampaniją, o balsus vis gausėjančių savo šalininkų deleguos Kauno meras.

Visaip galima manyti apie Rusiją, apie santykius su šia valstybe. Nėra vienos nuomonės monopolio demokratinėje valstybėje.

Tačiau mažų mažiausiai norėtųsi žinoti teisingą atsakymą bent iki kol prasidės Prezidento rinkimai. Nes vieną katę maiše per Seimo rinkimus mes jau įsigijome.