Buvo labai svarbi eilutė – parama karvėms žindenėms, bet ne vienam žurnalistui, karvę gyvenime regėjusiam pro automobilio langą, išsprūsdavo pasakyti, kad tai – ne karvės žindenės, o karvių žindenos.
Ir tiek tos žemės ūkio politikos. Absoliučiai daugumai atrodė, kad ES milijonų yra tiek, kad išspręs kaimiečių problemas amžiams ir jie nustos pagaliau grasinti traktoriais užblokuoti Gedimino prospektą. Bet kaimas ėmė ir atėjo visa dauguma į Seimą. Ir visai kitoks kaimas nei tas, kuriam politikai derėjosi paramą dėl karvių žindenių.
„Kolchozinis“ požiūris, kad esą remkime stambų produktyvų ūkį, o visi kiti turi pasitraukti, yra ydingas ir Lietuvos problemų neišspręs. Tie „kiti“ žmonės neturi kur pasitraukti“, - prieš keliolika metų sakė mokslininkė, socialinė geografė Jurgita Mačiulytė.
Dabar ji – Vilniaus universiteto profesorė, o kai ją kalbinau 2004 m., J. Mačiulytė dirbo Prancūzijos socialinių mokslų institute, tyrinėjo Lietuvos kaimą.
Ir dar 2004 m., remdamasi ne politikų deklaracijomis, o giluminiais pokalbiais su žmonėmis, ji nubrėžė štai tokias gaires.
„Pensininkai savaime pasitrauks. Bet kaip gyventi trisdešimtmečiams – keturiasdešimtmečiams kaimuose ir mažose gyvenvietėse? Jie kol kas neturi jokio pasirinkimo. Kaip gyventi ir ką galvoti jų vaikams, kurie neretai dėl skurdo negali lankyti mokyklos? Jiems belieka skursti arba emigruoti“, - konstatavo mokslininkė. Lietuvos kaimas iki kolektyvizacijos ir po jos yra du skirtingai dalykai, ji ragino šito nepamiršti.
J. Mačiulytė atkreipė dėmesį, kad labiausiai kolektyvizacijos buvo paliestas Šiaurės Lietuvos regionas, ten buvo stipriausi kolūkiai ir tarybiniai ūkiai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad žmonės yra labiau linkę būti samdiniais, mažiau ūkininkaujančių, daugiau radosi bendrovių. Šiaurės Lietuvoje ir pradėjo kurtis latifundijos. Stambūs ūkiai su samdiniais.
Be to, mokslininkė pastebėjo, kad Žemės ūkio ministerijos finansuojami konsultantai nenoriai padeda smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams prieiti prie ES paramos, daug mieliau jie dirba su stambiaisiais, nes šie jiems papildomai sumoka.
Nes turi iš ko. „Žemės ūkio ministerijos specialistai linkę atkartoti tai, ką jiems nurodo ES institucijos. (...) Trūksta elementaraus supratimo, ką reikia daryti.(...) Tarp Seimo Kaimo reikalų komiteto ir procesų kaime – visiškas atotrūkis“, - dėstė mokslininkė.
Šiandien yra pati 2018 –ųjų pradžia.
Ir toliau tekalba mokslininkai. Šią savaitę VU docentas Rolandas Tučas Švietimo ir mokslo ministerijoje, kažkodėl pabrėžiant, kad ten to paties klausėsi ir ministrė (čia kad mes suprastumėme, jog ji - neiškritusi iš konteksto?), konstatuoja, kad emigracijos mastai neturi pagrindo mažėti. Jo tyrimo duomenimis, 2012 – 2016 m. sparčiausiai gyventojų mažėjo Šiaurės ir Šiaurės rytų Lietuvoje.
O Agrarinės ekonomikos instituto direktorė Rasa Melnikienė, įvertinusi visą keliolikos metų Lietuvos praktiką įsisavinant milžiniškus Europos Sąjungos pinigus žemės ūkyje, priversta konstatuoti tai, ką ir prognozavo 2004 m. J. Mačiulytė.
Liūto dalį Europos Sąjungos paramos pasiėmė stambieji ūkiai. Stambėjant ūkiams, iš kaimo pasitraukė būtent tie, kuriuos ir ragino labiausiai tausoti ir saugoti papildomomis priemonėmis mokslininkai dar 2004 m. - 35-45 –mečiai. „Žemės ūkio surašymai rodo, kad daugiausiai iš kaimo vietovių yra emigravę žmonės nuo 35 iki 45 metų. Man tai buvo didelis atradimas. Ūkių susitraukimas įvyko šių žmonių sąskaita, vadinasi, šitie žmonės ir emigravo. Tų ūkių struktūra – labai didelė dalis buvo nedideli ir vidutiniai ūkiai“, - dalijasi R. Melnikienė.
R. Melnikienė aiškina, kaip Europos Sąjungos pinigais patys savo rankomis turime tai, ką turime. Ir į ką pagaliau atsisuko visuomenės akys. Tik kodėl atsisuko, irgi svarbu konstatuoti. Bet apie tai – vėliau.
Taigi, vos keli procentai ūkininkų valdo 80 proc. visos dirbamos Lietuvos žemės, susikūrė milžiniškos latifundijos, kur darbo rankų nereikia ir kurios toliau maitinasi Europos Sąjungos pinigais, nes skaido ūkius šeimos nariams. Smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams, į kuriuos dabar pagaliau atsukta Europos Sąjungos parama, jau nebeliko nei laiko, nei europinių pinigų, kad šie įsibėgėtų ir galėtų sustiprėti. Žmonių kalba tai reiškia, kad žmonės turėtų, ką veikti Lietuvoje ir užsidirbtų sau ir savo vaikams duoną.
Turtingiausių Lietuvos žmonių sąrašuose – ūkininkai ir agroverslo atstovai. Sumaniai pasinaudoję ES parama ir mokestinėmis lengvatomis, kurios buvo sugalvotos ir ūkininkų ginamos iki pat šiol neva kaip priemonė išlaikyti žmones kaime, kad šie susikurtų sau darbo vietas. Bet mokestinės lengvatos seniai neatlieka tos funkcijos, kuriai buvo sukurtos.
„Nemanau, kad tai buvo valinis sprendimas, kad taip daryti, bet tokios buvo sudarytos sąlygos. Ir tas, kuris konkurencingesnis, tas pirmiausiai laimi. Jeigu kalbėti žmonių kalba, aš duodu tokį pavyzdį. Yra parama investicijoms. Ateina penki ūkiai. Trys iš jų konkurencingi ir laimi paramą, nes visiems jos neužtenka, du – negauna paramos. Ir todėl jie bankrutuoja. Arba tampa bedarbiais, arba emigruoja. Mes šitų pasekmių nesugebėjom įvertinti“.
O nuo 2007 iki 2014 m. Lietuva, anot R. Melnikienės, išvis prarado kontrolę tam, kas vyko žemės ūkyje. Mat ES pakeitus tiesioginių išmokų modelį ir įdiegus vadinamąsias plotines išmokas, kai išmokos buvo skaičiuojamos atsižvelgiant į hektarų kiekį, viskas Lietuvoje iš esmės pasikeitė. Iki 2014 m. ūkiai stambėjo labai sparčiai visose Rytų Europos šalyse, išskyrus Lenkiją, kurioje nebuvo daug galimybių plėsti žemės valdų.
Ir tik 2014 m. (atkreipkite dėmesį, konservatoriai, šiandien skaitantys moralus valstiečiams - jau po jūsų valdymo) Lietuvoje atsirado žemės ribojimas, kad asmuo gali įsigyti tik 500 hektarų, įvesta susijusių asmenų kategorija.
Tačiau R. Karbauskio šeima keliasdešimt tūkstančių hektarų įsigijo iki šio apribojimo ir jis bei jo tėvas stambiausių ūkininkų sąraše dalijasi pirmąsias vietas.
Kodėl Lietuva prarado kontrolę procesams? Ar tikrai tai, ką šiandien turime, yra geriausia, ką galėjome sukurti su Europos Sąjungos pinigais? Greičiausiai nėra vieno atsakymo į šiuos klausimus, tačiau palikti juos štai taip kabėti ore, kaip jie kabo dabar, dar didesnė blogybė.
Viena vertus, toks, koks buvo kaimas, su tiek žmonių, išlikti negalėjo. Bet kurgi dingo pasitraukusieji iš kaimo? O kaip manote jūs? Nes kol neatsakome į šiuos klausimus, vienas iš tų didžiųjų latifundininkų gali Seimo rinkimus laimėti lozungu – ankstesnės valdžios išvarė žmones iš Lietuvos, mes ateiname jų grąžinti.
Taip, jis teisus, politikai priėmė sprendimus arba jų nepriėmė. Visos valdžios iš eilės. Ir ne tik žemės ūkyje tai vyko. Juk kituose sektoriuose – taip pat. Prekybos centrai taip pat išstūmė ne tik smulkius prekiautojus, bet ir smulkius gamintojus. Bet politikų sprendimai yra tik fasadas, o velnias slypi detalėse. Detalės ypač svarbios šiandien, nes politikų sprendimai retai gimsta be derinimo su interesų grupėmis. Be jų pritarimo arba spaudimo arba karo su jomis. Čia kaip pažiūrėsi.
Europos Sąjungos žemės ūkio politikos strategams ir Vakarų politikams užtenka proto atsisukti į žmones, susikuriančius sau darbo vietas kaime, Lietuvoje šis posūkis tokio spartumo, kaip apatinė girna.
R. Melnikienė sako, kad tik paskutinius keletą metų, kai Europos Sąjunga ir vėl pakeitė paramos politiką, randasi pokyčių ir orientuojamasi į smulkius ir vidutinius ūkius. Tačiau mūsiškę Žemės ūkio ministerijos politiką ir politikus Seime už rankos vedžioja stambieji. Visos pagrindinės ūkininkų asocijuotos struktūros buvo ir yra stambiųjų rankose, o smulkiųjų ir vidutiniųjų balsui beveik neatstovaujama.
Kai Žemės ūkio ministro Broniaus Markausko klausi, ką jis mano dėl to, kad žemė sukoncentruota kelių stambiųjų rankose, jis mykia ir muistosi. Visos valdžios, taip pat ir konservatorių, leido šiam procesui vykti ir tik esą konservatoriui Kazimierui Starkevičiui jau po to, kai pasitraukė iš ministrų, esą susišvietė, kad reikėtų įvesti apribojimą.
Ar jis tai darė, nes suprato, kad jį patį kaip ūkininką latifundininkai tuoj nušluos nuo žemės, ar dėl to, kad jam rūpėjo viešasis interesas, šiandien jis neatsako ir neatsakys. Bet būdamas ministru jis stambiuosius bijojo net krepštelėti. Juk buvo krizė. ES pinigų maitinamo žemės ūkio verslai patyrė mažiausiai sukrėtimų.
Tuo tarpu emigrantų gelbėtojas ir lietuviško kaimo gaivintojas R. Karbauskis purkštavo, kad žemės įsigijimo apribojimas vienam asmeniui yra visiška nesąmonė.
Kiek užsieniečių yra tarp stambiausių ūkininkų Lietuvoje 2018 m.? Tarp tų, kurie valdo 80 proc. Lietuvos dirbamos žemės, nė vienos užsienietiškos pavardės. Ir ką reiškia, kai R. Karbauskio sūnūs, kurių vienas vis dar gyvena Ispanijoje, valdo bendroves, kurioms įsigyti žemės ir nuomoti prieš kelis mėnesius pats R. Karbauskis pervedė kelis milijonus eurų?
Lygiai tas pats su trąšomis, kurias stambios bendrovės iš pradžių duoda/skolina ūkininkams, o skolas susigrąžina žeme ir žemės ūkio technika. B. Markauskas nuleidęs galvą pripažįsta, kad nėra jokios kontrolės, nes patys ūkininkai, jų organizacijos, valdomos stambiųjų, niekada nebuvo suinteresuotos, kad trąšų sudėties kontrolė būtų.
Visiems reikėjo pigių trąšų, o stambiųjų valdomos asocijuotos struktūros net nekėlė klausimo, kodėl šis veikla niekaip nereglamentuojama ir nekontroliuojama. Juk tai tas pats kaip greitieji kreditai ar bankų paskolos, bet kam šitai atsiduoti reguliavimui, jei stambiesiems geriausia yra ateiti pas ūkininką ir pasidaryti taip, kaip reikia.
O dabar turbūt graudžioji dalis. Visa tai buvo žinoma.
Politikams tai pat. Ne tiek ir daug tų stambiųjų, kurie viską valdo. Bet kad net visad teisingiesiems konservatoriams tai taptų problema, turėjo R.Karbauskis ateiti į politinę valdžią ir sunervinti miesto elitą.
Ne, ne tuo, kad labai knietėjo valstiečiams padaryti visų sektorių reformas ir užbėgti visiems už akių. O tuo, kad apimtas fanatizmo ar patikėjęs, kad jam nieko nėra neįmanoma, R.Karbauskis ėmė kurti savo tvarką mieste. Sostinėje Vilniuje. Užsimojo pamokyti Vilniaus elitą, kad negalima gurkšnoti prabangaus vyno saulės atokaitoje su romantišku vaizdu į Gedimino pilį. Nedora gimdyti vaikus iš mėgintuvėlio. Doras lietuvis nešioti tautinius kostiumus.
Susierzinęs Vilniaus elitas jau kartą parodė R. Karbauskiui vietą – visa Lietuva sužinojo, kad viešai nešioja drobinius marškinėlius, tačiau savo širdies damoms perka Juozo Statkevičiaus apdarus. Gretos Kildišenės pamoka R. Karbauskio apetito pamokyti miestiečius neapmalšino.
Dabar miestas pasigilino, kas iš tikrųjų vyksta kaime.
Traukiame vieną po kito ūkininkų išpažintis, kas toks R. Karbauskis, kaip veikia jo latifundijos, kaip ji uždirba milijonus, o mokesčių sumoka katino ašaras.
Bet kitų latifundininkų pavardės nutylimos. Nes jie neina į politiką, nemoralizuoja, atvirkščiai, koks Tautvydas Barštys yra elito draugas, tai jų verslo etikos peripetijos viešumos nepasiekia.
O R. Karbauskio ir S. Skvernelio rinkiminis pažadas skambėjo be galo gražiai: kad ekonominę naudą pajustų visi šalies piliečiai.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.