Kaip žirniai į sieną?
Pirmą kartą svarstant Romuvos įteisinimo klausimą, Seimo salėje skambėjo svarstymai, ar Romuva yra religija, pareiškimai, kad romuvių tikimas Dievas yra mažiau tikras už kai kurių Seimo narių Dievą, o patys romuviai kelia grėsmę net nacionaliniam saugumui. Paskutiniam teiginiui nepritarė net Valstybės Saugumo departamentas.
Nepagrįstus kaltinimus ir baimes išsklaidyti pabandė religijas tyrinėjanti mokslininkė, antropologė dr. Eglė Aleknaitė. Seime ji teigė, kad tokiais argumentais paremtas balsavimas kelia grėsmę teisei išpažinti pasirinktą tikėjimą ir kertasi su esminiais teisinės valstybės ir demokratijos principais. Kitaip tariant, Lietuvos nacionaliniam saugumui būtina yra demokratija, tačiau ji paminama Seimo nariams sprendimus paremiant egoistiniais, o ne nešališkais argumentais. Mokslininkė primygtinai kvietė balsuoti remiantis ekspertų pateikiamomis išvadomis.
Pirma, Seimo nariai ginčijosi, ar Romuva iš tiesų tęsia ikikrikčionišką baltų religinę tradiciją. Dalis Seimo narių teigė, kad taip nėra. Dr. Eglė Aleknaitė jiems pritarė, tačiau pabrėžė, kad tai nėra priežastis nesuteikti Romuvai pripažinimo, nes įstatyme nėra jokių nuostatų, reikalaujančių, kad pripažinimo siekianti bendruomenė iš viso būtų kažkuo susijusi su ikikrikščioniška Lietuvos religine tradicija.
2017 metų Teisingumo ministerijos pateiktoje „išvadoje Romuva apibūdinama kaip moderniuoju laikotarpiu susiformavęs naujasis religinis judėjimas, o ne senosios ikikrikščioniškos religijos tiesioginė tąsa. Kita vertus, būtent šis argumentas, kad Romuva nėra senosios ikikrikščioniškos religijos tęsėja, dažnai yra išsakomas, bet tai nėra svarbu svarstant, ar Romuvai reikėtų suteikti valstybės pripažinimą. Įstatyme yra numatyti kiti kriterijai, kodėl toks statusas gali būti suteikiamas, ir ar Romuva tęsia ikikrikščionišką religiją, ar netęsia, šiuo atveju yra nesvarbu“, – Seimo nariams aiškino dr. E. Aleknaitė.
Antropologė taip pat pabrėžė, kad Romuvos laikymas tiesiog folkloristų būreliu yra klaidingas. Nors romuviečiai turi daug sąsajų su folkloriniu sąjūdžiu, jiems ši veikla neabejotinai yra religinio gyvenimo dalis. Romuvą kaip religiją valstybė jau yra pripažinusi.
„Taip pripažino ir valstybė, kai vyriausybės potvarkiu 1992 metais buvo įregistruota Vilniaus miesto religinė bendruomenė Romuva, vėliau įregistruotos kitos Romuvos bendruomenės ir Senovės baltų religinė bendrija Romuva. Taigi Seimo sprendimas dėl valstybės pripažinimo suteikimo Romuvai neturi nieko bendro su šios organizacijos pripažinimu religine. Tokį pripažinimą iš kompetentingų valstybės institucijų ši bendrija jau turi“, – aiškino dr. E. Aleknaitė.
Ji atkreipė Seimo narių dėmesį ir į tai, kad Romuva yra pakankamai gausi bendruomenė valstybės pripažinimui gauti: „Šiuo atveju verta Romuvos narių skaičių palyginti su kitų tokį statusą gavusių bendrijų narių skaičiumi. Iš tiesų Romuva tikinčiųjų skaičiumi kelis kartus lenkia kelias tradicines religijas, kurias išpažįstančioms bendrijoms Seimas jau suteikė valstybės pripažinimą. Pavyzdžiui, galėtume kalbėti apie adventistus, kurių yra maždaug 900 ar Naująją apaštalų bažnyčią, kuri apima maždaug 400 narių. Tad net konservatyviais vertinimais Lietuvos mastu Romuva yra reikšminga religinė mažuma.“
Vis dėlto mokslininkės argumentai į Seimo narius atsimušė lyg žirniai į sieną. Vos dr. E. Aleknaitei baigus pranešimą, kai kurie Seimo nariai puolė klausti to paties, kas prieš akimirką buvo aiškiai išdėstyta, t. y. ar Romuva tęsia ikikrikščionišką tradiciją ir ar tai tikrai yra religija. Ar gali kompetentingai Romuvos įteisinimo klausimą spręsti žmonės, kurie nesivargina išklausyti dėstomų argumentų arba dar blogiau, negeba suvokti jų prasmės? EŽTT atsakė, kad ne: ne Seimas turėtų spręsti šį klausimą.
Galiojantys teisės aktai – ydingi
EŽTT sprendime ne tik nurodyta, kad Seimo priimtas sprendimas pažeidžia Romuvos bendruomenės teises, tačiau ir pati religines bendrijas apibrėžianti įstatyminė bazė yra ydinga, nes sudaro prielaidas diskriminacijai. Visų pirma, teismas aiškiai kritikavo sprendimo priėmimo teisę suteikti Seimui, t. y. politinei institucijai, neturinčiai jokios kompetencijos spręsti.
„Prieš įvertindamas pareiškėjos individualią situaciją, teismas išsakė kritikos nacionaliniam teisiniam reguliavimui. Pirma, nei religinių bendruomenių įstatymas, nei koks kitas teisės aktas aiškiai nenustato, kada Seimas gali nesuteikti valstybės pripažinimo religinei bendrijai, dėl kurios yra gauta palanki išvada. Antra, įstatyme nenurodyta, ar Seimas gali ginčyti Teisingumo ministerijos išvadą. Ir trečia, sprendimo dėl valstybės pripažinimo suteikimo priėmimas patikėtas Seimui, t.y. politinei institucijai“, – EŽTT kritiką apibendrino Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovė EŽTT Karolina Bubnytė – Širmenė.
EŽTT išnagrinėjęs ir Seimo narių argumentus, išsakytus diskusijose dėl Romuvos įteisinimo, pabrėžė, kad nebuvo nė vieno pagrįsto argumento. Karolinos Bubnytės – Širmenės teigimu, teismas argumentus suskirstė į tris grupes ir juos apibūdino kaip netinkamus:
1) dėl tariamai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į tai, kad šio argumento nepalaikė nei viena susijusi vidaus institucija, teismas nesutiko, kad atsisakymą suteikti valstybės pripažinimą pareiškėjai galima pateisinti šiuo pagrindu;
2) dėl abejonių, ar pareiškėjos veikla yra iš tiesų religinė. Teismas padarė išvadą, kad vertinimas, kurį atliko Seimas, iš esmės kvestionavo pareiškėjos bendrijos įsitikinimus, o tai nesuderinama su Valstybės pareiga išlikti neutraliai ir nešališkai;
3) dėl pareiškėjos bendrijos santykio su krikščionybe. Teismas pabrėžė, kad tikro religinio pliuralizmo puoselėjimas yra gyvybiškai svarbus demokratinės visuomenės išlikimui. O valdžios vaidmuo yra ne pašalinti įtampos priežastį panaikinant pliuralizmą, bet užtikrinti, kad konkuruojančios grupės toleruotų viena kitą. Vyraujanti religija negali lemti mažumos diskriminacijos, o vyraujančios bažnyčios įtraukimas į parlamentinę procedūrą būtų nesuderinamas su Valstybės pareiga išlikti neutraliai ir nešališkai.
Pagal galiojančius teisės aktus, Romuva neturėjo galimybės Seimo priimto sprendimo ginčyti nacionaliniuose teismuose, nes tam taip pat nėra sudarytos sąlygos, o nuostata, leidžianti pakartotinai dėl pripažinimo kreiptis tik po 10 metų, yra ydinga. Tam pritarė ir Lietuvos Konstitucinis teismas.
Konstitucinio teismo teisėjas prof. Vytautas Mizaras sakė: „Konstitucinis teismas atkreipė dėmesį, kad konstitucinės justicijos bylos medžiaga rodė, jog valstybės pripažinimo procedūra užtrunka pakankamai ilgą laiką ir dar numačius įstatyme pakartotino 10 metų termino buvimą, tai reikštų nepagrįstą, neproporcingą trukdymą įgyvendinti minties, tikėjimo laisvę.“
Konstitucinis teismas nurodė, kad šis reikalavimas prieštarauja Konstitucijai. EŽTT pirmininkas Robertas Spanas ketvirtadienį kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą ir sakė besitikintis, kad padaryta klaida nepripažinus Romuvos bus ištaisyta kiek įmanoma greičiau.
Kitaip tariant, moksliniai, moraliniai ir teisiniai argumentai aiškiai reikalauja, kad Seimo nariai ištaisytų savo klaidą ir priimtų palankų sprendimą bei pataisytų teisės aktus pagal EŽTT sprendimą. Kaip balsuos Seimo nariai: sąžiningai ar nesiklausydami ekspertų pranešimų – „kaip papuola“?