Istorikams ir istorijos mėgėjams pateikiame lietuvių išeivijos istoriko Algirdo M. Budreckio parašytą, 1981 metais išeivijoje išleistą, dabar su viduramžių istoriko paaiškinamuoju straipsniu ir detaliais komentarais perleistą monografiją apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Algirdą.
Knygos autorius monografijoje stengiasi nušviesti ne tik Algirdo gyvenimą ir veiklą, bet ir jo istorinį laikotarpį. „Šis Gediminaitis buvo svarbus veikėjas Rytų Europos istorijoje, tačiau reikia neužmiršti, kad, nežiūrint jo asmens genialumo, jis nebuvo antžmogis. Tiesa, jis darė poveikį saviškiams ir kaimynams, bet jo veiklą taip pat nulėmė ir vietinės aplinkybės, tarptautiniai įvykiai bei jų padariniai“, sako autorius.
Taigi Algirdo veiklą reikia nagrinėti ir įvertinti pagal jo gyvenamąjį laiką. Kokiomis sąlygomis teko jam veikti? Ar jam pavyko įgyvendinti savo tikslus? Kiek tai pavyko? Ar jis tinkamai reagavo į tuomečius įvykius? Kas buvo jo varžovai? Ar tie amžininkai sėkmingiau ar prasčiau pasirodė susidūrę su Algirdo užmojais? Kitaip sakant, ar Algirdas nugalėjo savo varžovus? Kokios naudos būta tuometei Lietuvai iš jo diplomatinės ir karinės veiklos? Į šiuos ir į daugelį kitų klausimų autorius stengėsi atsakyti šiame veikale.
Įvertinant Algirdo veiklą, reikia atminti, kad išoriniai veiksniai nuolat trukdė jam įgyvendinti didžiosios imperijos viziją. Algirdas ir Kęstutis dažnai buvo priversti gintis arba reaguoti į galingų varžovų veiksmus. Algirdo politika buvo atsargi ir gynybinio pobūdžio. Aplinkybės verste vertė veikti tuo pačiu laiku dviejuose, net trijuose frontuose.
Vis vien, vadovaudamasis šaltu protu ir apdairumu, Algirdas mokėjo nukreipti įvykius Lietuvos naudai. Jis mokėjo apdairiai žvelgti į tarpvalstybinius įvykius, numatyti galimybes, užimti tam tikrus plotus ar išplėsti lietuvių įtaką. Ne be reikalo Vytautas Algirdą laikė gabaus valstybininko pavyzdžiu.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Algirdo asmuo
Algirdas su Kęstučiu duoda retą broliško valdovų sugyvenimo pavyzdį. Bet įdomiausias yra faktas, kad juodviejų būdai buvo skirtingi. Algirdas buvo santūrus mąstytojas valstybininkas, o Kęstutis buvo gaivališkas veikėjas, pagoniškas karžygys. Laimė, kad Algirdas sugebėjo savo protu ir apdairumu ne tiktai suprasti savo jaunesnį ir karštesnį brolį, bet taip pat ir „surasti bendrą kalbą su juo“.
Algirdas buvo labai išsilavinęs politikoje; jis mokėjo išnaudoti aplinkybes. Be klaidų nulemdavo politinių pastangų siekius. Sugebėjo išnaudoti savo turimas pajėgas įgyvendinti sumanymams. Būdamas santūrus ir atsargus, mokėjo paslaptyje išlaikyti savo politinius ir karinius užsimojimus.
Remdamasis rusų metraščių pasisakymais, istorikas Antonovičius labai įžvalgiai ir glaustai apibūdino Algirdo būdą ir reikšmę istorijoje:
Algirdas, pagal amžininkų liudijimą, pasižymėjo įžvalgios politikos dovanų našumu: jis išnaudojo aplinkybes, iš tikro tai buvo jo paties užsibrėžti politinio užsidegimo siekimai – jis pasinaudojo naudingai sudarytomis sąjungomis ir sėkmingai pasirinko laiką savo politiniams sumanymams įgyvendinti. Kraštutiniškai santūrus ir apdairus, Algirdas pasižymėjo gudrumu išsaugoti savo neišgvildenamai slaptus politinius ir karinius planus. Jo įsiskverbimų į šiaurės Rusią pasekmėje šiaurės rusų metraščiai rodo bendrą neapykantą Algirdui. Jie jam priskiria epitetus: „eretikas“ (зловерный), „bedievis“ (безбожный), „melagis“ (льстивый). Šalia to tie metraščiai pristato šią charakteristiką apie tąjį kunigaikštį:
Šis Algirdas (buvo) visa žinąs be galo, ir daug kalbų mokėjo, ir savo kilnumu bei valdžia visus viršijo; ir jis turėjo didelį susivaldymą, vengė visokių tuščių puikybių ir neužsiiminėjo pasilinksminimais, žaidimais ar kitokiomis gaišatimis, tačiau Algirdas visada susilaikė ir susivaldė dieną ir naktį; ir atsisakė nuo girtuokliavimo: neėmė vyno, ar alaus, ar midaus, ar kitokių svaiginančių gėrimų, jokiu būdu negalėjo pakęsti girtuoklystės ir buvo didelis blaivininkas; ir savo dideliu supratimu ir sumanumu pasirinko ir palaikė rimtus patarėjus; ir apsukrumu daug žemių ir kraštų nukariavo, ir miestų, ir kunigaikštijų sau paėmė, ir sutvirtino didelę valstybę, ir padidino savo valdžią visur, daugiau negu buvo padarę jo tėvas ir dėdė. Pas Algirdą buvo toks įprotis, kad niekas nematė, kur ruošiasi kariauti, juo labiau, kad net tie patys žygio dalyviai ir kariškiai nežinojo, kur žygiuosią. Nei saviškiai, nei artimieji, nei svetimi pirkliai nežinojo Algirdo tikslo. Viską darė paslaptyje, kad kraštas nebūtų įspėtas, jog (Algirdas) nori prieš jį vesti karius; ir tokiu gudrumu užėmė daug žemių, paėmė daug miestų ir pavergė kraštus; ne tiktai jėga, bet gudrumu kariavo. Ir jis sukėlė visiems baimę, ir didino savo valdžią ir turtus.
Nors rusų metraščiai Algirdą šmeižia, jie visi pripažino, kad savo užkariavimais ir valdžia jis viršijo tėvą Gediminą. Algirdas buvo labai sumanus ir toli numatydavo įvykių raidą. Jis buvo aštraus proto ir greitos orientacijos žmogus, didelės savigarbos ir karvedžio gabumų. Algirdas buvo valstybininkas ir mokėjo rytiečių kalbas, pasisavino bei patobulino jų veikimo metodus.
Jo nepaprasta drąsa, geležinė ištvermė darbe ir karo žygiuose, veiklus gyvenimas, švelnumas artimiesiems sukeldavo jam visuotinę pagarbą, o jo griežtumas kėlė baimę priešų tarpe. Dieną naktį jis rūpinosi valstybės reikalais ir valdžią aukščiau iškėlė už viską. Kariavo gudriai ir staigiai. Mokėjo susivaldyti ir niekada negėrė midaus, alaus, vyno ar giros. Kovoje prieš ordiną ir Maskvą Algirdas panaudojo klastą, staigumą, greitumą ir slaptumą. Tiek kare, tiek diplomatijoje jis buvo gudrus, atsargus, įžvalgus ir apdairus.
Vienintelė atgaiva Algirdui buvo medžioklė. Kada didysis kunigaikštis nežygiavo su kariuomene, kuri paprastai traukdavo į žygius pavasario pradžioje, tai vasaras jis praleisdavo Medininkų ar Maišiagalos pilyse, miškingoje srityje, kur buvo gera medžioklė.
Kai kurie rusų istorikai mėgino vaizduoti Algirdą didžiu rusofilu. Cituodamas legendą apie tris stačiatikius kankinius ir Algirdo rūstumą vilniečiams, Antonovičius išvedžioja, kad Algirdas skriaudė lietuvius bei žemaičius, o juos gynė Kęstutis. S. F. Platonovas Algirdą laikė rusiškumo atstovu Lietuvoje ir tvirtino, kad šio didžiojo kunigaikščio visos simpatijos buvo nukreiptos į rusų tautą. Šių istorikų teigimuose atsispindi XIX amžiaus rusiškojo nacionalizmo dvasia. Kad Algirdas buvo galingas veiksnys rusuose, yra istorinis faktas, juk jis plėtė Lietuvos imperiją į rusinų ir didžiarusių sritis. Negali būti abejonės, kad jis buvo pasisavinęs rusų papročių ir minčių, bet tai nereiškia, kad jis būtų atsisakęs Gediminaičių politikos, tai yra Ldk Gedimino siekių užmesti rusinams lietuvių dinastiją. Jo siekiai buvo dinastiniai, ne tautiniai. Be to, jeigu Algirdas būtų tapęs tokiu rusintoju ir lietuvių tautos priešu, tai būtų iširęs jo artimas bendradarbiavimas su broliu Kęstučiu. Kęstučio ir Algirdo valstybinės mintys darniai sutapo. Tiek Algirdas, tiek Kęstutis sugebėjo išlaikyti savo gausias šeimas ir panaudoti brolvaikius valstybės tarnyboje.
Algirdas buvo ne valstybės, o dinastijos kūrėjas. Jis išvadavo pietų ir rytų rusinus iš totorių jungo, tačiau nesistengė išlaisvinti lietuvių giminių – latvių ir prūsų – iš vokiečių ordino. Čia gal ir bus rimčiausias priekaištas Algirdo politikai.
Kaip atrodė Algirdas? Metraščiuose nėra jo apibūdinimo ar apipavidalinimo. Vienintelis tariamas kronikinis Algirdo apipavidalinimas yra Elbingo riterio apibūdinimas Narbuto istorijoje. Esą, vienas Kryžiuočių ordino pasiuntinys, viešėdamas pas Algirdą Vilniuje, šitaip Algirdą apibūdino savo pranešime:
Kunigaikštis buvo išdidžios išvaizdos, raudono gymio, pailgo veido su ilga aro nosim, akys mėlynos ir ryškios, antakiai tankūs; jo plaukai ir barzda šviesiai geltoni su pažila; kakta aukšta, maumuo plikas; augimo jis yra didesnis už vidutinį vyrą, neriebus, taip pat neliesas. Balsas buvo garsus ir skambus, bet malonus. Jis gražiai joja raitas, bet vaikščioja pašlubuodamas dešine koja. Todėl jis paprastai ramstosi ant lazdos ar ant tarno. Jis vokiškai supranta puikiai ir gali laisvai kalbėti, tačiau su mumis visada šneka per vertėjus…
Toks yra tariamas Algirdo apibūdinimas iš maždaug 1370 metų. Reiškia, didžiojo kunigaikščio senatvėje. Antonovičius abejoja Narbuto istorijoje esančiu Elbingo riterio apibūdinimo autentiškumu. Jis įtaria, kad tas dokumentas galėjo būti Narbuto falsifikatas. Galbūt. Mat, Narbutą galėjo įkvėpti XVI amžiuje kronikininkų sugalvoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvaizdai (pvz., antai, brėžiniai Aleksandro Guagninio kronikoje). Ir vėlesni Lietuvos didžiųjų kunigaikščių pavaizdavimai buvo pagrįsti tariamais kunigaikščių portretais. Apie kronikininkų sukombinuotus Gedimino, Algirdo, Kęstučio ir kitų atvaizdus profesorius Mykolas Biržiška yra taikliai pastebėjęs:
mūsų visuomenė ilgai nenorėjo jų išsižadėti. Kai dėl mūsų valdovų „portretų“, tiek autentiškų, kad ir gen. Vlado Nagevičiaus užsakymu Karo muziejui arba karininkų Ramovei mūsų ir nemūsų menininkų iš kits kito nutapytų, ji ir dabar, neturėdama geresnių, tebesiverčia.
M. Biržiška aiškino, jog kai kurie kunigaikščių „portretai“ nesiskyrė nuo kaimyninių valdovų atvaizdų. Ilgainiui Biržiška pripažino, kad nevertėtų jų kratytis, nes jie jau įsipilietino mumyse.
Iš įvairių šaltinių ir legendų galima sudaryti tam tikrą vaizdą apie Ldk Algirdo asmenį. Jis buvo aukštas ir sveiko sudėjimo. Nei kūno, nei proto nevargino svaigalais ar pasilinksminimais. Buvo fiziškai patvarus, užtat ilgai gyveno. Taip pat šeimos gausumas įrodo jo vyriškumą – pajėgumą. Tačiau jis pirmiausia vadovavosi protu, giliai ir šaltai įžvelgdamas politinę raidą. Makiaveliškai sugebėjo išnaudoti aplinkybes. Mokėjo daug kalbų ir gerai orientavosi kaimynų politikoje. Buvo didelis tolerantas tikybos atžvilgiu; sugebėjo suderinti pagoniškus ir pravoslaviškus elementus savo daugialypėje imperijoje. Puikiai išnaudojo savo valdovo galias išlaikyti karališkam orumui prieš valdinius ir sukelti baimę ir pagarbą priešams. Algirdas buvo XIV amžiaus Lietuvos gabiausias karvedys ir valstybininkas.