Irena Eglė Laumenskaitė. Ar Seimui visuomenės nuomonė yra svarbi?

Demokratinėje visuomenėje visada egzistuoja nuomonių bei įsitikinimų skirtumai. Ir įvairios jų sklaidos formos, diskusijos su bendraminčiais bei oponentais. Galimybė laisvai reikšti savo įsitikinimus net tarp aršiausių oponentų – būtina atviros ir laisvos visuomenės sąlyga.

Vertybinė visuomenės poliarizacija sustiprėja tada, kai valdžia siekia įteisinti kontroversiškas iniciatyvas be rimtesnių diskusijų, atvirai ignoruodama kitaminčius ar bandydama marginalizuoti oponentus.

Visuomenėje kilus stipriam pasipriešinimui, Stambulo konvencijos ratifikavimas nukeltas į Seimo rudens sesiją.

Tačiau pavasario sesijoje svarstomas ne mažiau prieštaringas įstatymas, kuriuo siūlomas dar vienas naujadaras – šeimos statusą suteikianti partnerystė, neatsižvelgiant į ją sudarančių asmenų lytį.

Ar gali toks darinys būti prilygintas vyro ir moters įsipareigojimu pagrįstai šeimai, kurioje gimsta ir auginami vaikai, o jiems palankiausia aplinka yra tėvo bei motinos buvimas? Ar nesulyginami du iš esmės skirtingi dalykai: šeimos teisinis institutas, kaip pagrindas užtikrinti visuomenės atsinaujinimą, išlikimą bei bendrabūvį auginant naująją kartą, ir individų teisė gyventi drauge jiems priimtinu būdu, tam gaunant valstybės apsaugą? Ar priėmus teisę vienalytėms poroms vadintis šeima, visiems kitiems nebus atimta laisvė jų šeima nevadinti? Ar bus išsaugota bei užtikrinta ne tik žodžio ir tikėjimo laisvė, bet ir tėvų teisė jomis remiantis auklėti savo vaikus?

Baimintis yra ko – tam rimtą pagrindą suteikia ne vien patys teisiniai dokumentai, bet dar labiau jų priėmimo pasekmės, kurias galime stebėti užsienio šalyse. Ir jos visokios: tiek plataus masto (lyties įvairovę apimančios lytinio švietimo programos mokyklose, primetančios seksualinį švietimą nepaisant tėvų valios), tiek ir asmeninės (pavyzdžiui, studentas pašalintas iš universiteto programos, nes Instagram paskyroje prasitarė, jog vyras yra vyras, o moteris yra moteris; bus sugrąžintas, jei viską ištrins ir pereis „perauklėjimo“ kursą).

Ar Seimas skiria šias dvi žmonių sugyvenimo formas? Žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ir daugelio Seimo narių pasisakymais yra teigiama pozicija, kuri priešinga daugumos Lietuvos gyventojų požiūriui.

Sausio 15–19 d. ir 20–26 d. – vienos savaitės skirtumu – dvi skirtingos viešosios nuomonės tyrimo tarptautinės kompanijos atlikto reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą apie šeimos sampratą ir gavo vienodus rezultatus, nors apklausai pasitelkė skirtingus respondentų atrankos ir duomenų pateikimo būdus.

Vasario 22 d. DELFI publikavo vieną „Baltijos tyrimų“ apklausos fragmentą klausiant, ar Seimui kaupiantis vienos lyties asmenų partnerystės įstatymui, keičiasi požiūris į šeimą? Tačiau reikėtų matyti visus klausimus ir žmonių atsakymus, kaip jie supranta šeimą ir ką palaiko ar nepalaiko, ką toliau ir aptarsiu.

Apklausų rezultatai rodo akivaizdų Lietuvos gyventojų prioritetą vyro ir moters, auginančių vaikus, šeimai bei jos stiprinimui – už šį pasirinkimą pasisakė ne mažiau nei 60 proc. respondentų. Šiuo atveju abiejų kompanijų rezultatų skirtumą (58 proc. ir 68 proc.) sąlygojo tai, kad „Norstat“ respondentams tarp galimų atsakymų nepateikė varianto „neturiu nuomonės“ ir rezultatus skaičiavo tik nuo atsakiusiųjų imties. Tuo tarpu „Baltijos tyrimų“ pateiktas šis papildomas atsakymo variantas surinko 9 proc. respondentų atsakymų – tą skirtumą, kuris ir matosi lyginant abiejų apklausų duomenis.

Siūlymą keisti šeimos sampratą, kad jos teises įgytų ir tos pačios lyties poros, palaiko tik 8 proc. apklaustų suaugusių Lietuvos gyventojų – tokią pačią dalį patvirtino abi apklausos.

Respondentai, kurie palaiko abi iniciatyvas – vyro ir moters šeimos stiprinimą bei partnerystę, neatsižvelgiant į lytį – sudaro 20–21 proc., t. y. penktadalį visų apklaustųjų.

Nepalaikančių nei vienos iniciatyvos dalis liko maža – 4 proc. Tad kas yra tie, kurie pritartų šeimos sampratos keitimui arba palaiko abi iniciatyvas?

Tarp tų, kurie šeimai priskirtų įvairias bendro gyvenimo formas, santykinai dažniau yra jaunimas iki 29 metų ir gaunantys didesnes pajamas vienam asmeniui.

Pirmiausia tai – viengungiai arba gyvenantys su partneriu, tad patys neturintys teisinio įsipareigojimo šeimos gyvenimui. Natūralu, jie rečiau pasisako už vaikus auginančių vyro ir moters šeimos stiprinimą. Jų pasirinkimui didesnę įtaką turi požiūris, sąlygotas jų dabartinės – jaunystės ir socialinio nebrandumo – patirties.

„Norstat“ duomenimis jaunimas labiau išsiskiria iš kitų ir tuo, kad dažniau palaiko abi iniciatyvas (25 proc.) arba nepalaiko nei vienos (9 proc.). Nuostata „everything goes“ gali reikšti tiek siauresnį visuomenės pagrindų supratimą, tiek ir nusišalinimą nuo jos gyvenimo, leidžiant laiką socialiniuose tinkluose (to pasekmes atskleidžia dokumentinis filmas „The Social Dilema“). Tad šių respondentų pasirinkimas labiau susijęs su dabartinio jų gyvenimo būdo ypatumais, nei gali būti traktuojamas kaip jau kintantis visuomenės požiūris.

Pažymėtina, kad 2017 m. spalio mėnesį į „Vilmorus“ tyrimo mažiau apibrėžtą klausimą „Kaip vertinate siūlymus, kad Lietuvoje būtų galima užregistruoti tos pačios lyties asmenų (sugyventinių) partnerystę?“ teigiamai atsakė tokia pati respondentų dalis (10 proc.).

Pati siūloma formuluotė įteisinti lyčiai neutralią partnerystę kaip šeiminio gyvenimo formą kelia kitus klausimus, kurie ir buvo pateikti šiame tyrime. Pirmiausia, koks Lietuvos gyventojų požiūris į homoseksualias poras ir jų teisinį statusą? Abiejų apklausų duomenimis didžiausią dalį (41 proc.) sudaro atsakiusieji, kad homoseksualios poros nėra šeima, tačiau svarbu užtikrinti joms reikalingą teisinę apsaugą ir spręsti jų praktines problemas.

Mažiau nei penktadalis (17 proc.) mano, kad jos turi teisę į šeimos santykius įteisinant lyčiai neutralią partnerystę. Tuo tarpu 20–23 proc. respondentų teigia, jog homoseksualios poros jau dabar turi visas joms reikalingas teises ir teisines garantijas. Neturintys šiuo klausimu nuomonės sudaro 19–21 proc. respondentų.

Apklaustųjų atsakymai liudija, kad žmonės nėra „homofobiški“, nes didesnei jų daliai rūpi homoseksualių porų teisinės garantijos. Tačiau teisinė apsauga gali turėti kitokią formą nei partnerystė: bendro gyvenimo susitarimas yra jau pateiktas Seimui svarstyti kaip galimybė. Ji yra skirta visiems, gyvenantiems drauge, nereikalauja šeimai būdingų įsipareigojimų, nesiorientuoja į lyčių skirtumus ir apsaugo ne tik turtinius, bet ir emocinius ryšius.

Tad pažvelkime, kas šiuos atsakymus diferencijuoja? Jei pirmojo klausimo atveju kiek didesnį palankumą abiem pasirinkimams išreiškė ne vyrai, bet moterys, šiuo aiškesniu klausimu jos dažniau pritarė teiginiui, kad homoseksualios poros, kurioms svarbu užtikrinti reikalingą teisinę apsaugą ir spręsti jų praktines problemas, vis tik nėra šeima (44–46 proc.). Įdomu ir tai, kad šią poziciją kiek labiau palaiko ne tik vyresni žmonės, bet ir tie, kurie turi aukštesnį išsilavinimą ir didžiausias pajamas vienam asmeniui, nors jie (kaip ir jaunimas) kiek dažniau pritartų ir lyčiai neutraliai partnerystei (23–24 proc.).

Suprantama, kad labiau išsilavinę, aukštesnį statusą bei pajamas vienam asmeniui turinys asmenys dažniau palaiko kurią nors vieną iš šių trijų pozicijų, nes turi nuomonę. Tuo tarpu jos kiek dažniau neturi respondentai su mažiausiomis pajamomis vienam šeimos nariui ir dažniau vyrai. Tačiau jie, gal apibrėžčiau mąstydami, savo ruožtu labiau (28 proc.) nei moterys (18 proc.) palaiko poziciją, jog homoseksualios poros jau dabar turi visas joms reikalingas teises ir teisines garantijas.

Paskutinis klausimas apklausose buvo jau visai tiesioginis: „Ar pritartumėte tam, kad Lietuvoje šeimą galėtų sukurti tos pačios lyties poros?“. Abiejų apklausų diagramos aiškiai rodo, kad didesnė pusė apklaustųjų tam nepritartų (55–56 proc.). Pritartų 27–31 proc., t. y. mažiau nei trečdalis respondentų. Likusieji 13 proc. šiuo klausimu nuomonės neturėjo.

Įdomu tai, kad pastaruoju atveju atsakiusiųjų charakteristikos pasikeitė: nuomonės šiuo klausimu santykinai dažniau neturi respondentai su didžiausiomis pajamomis (16 proc. lyginant su 9–10 proc., kurie uždirba mažiau) ir gyvenantys Lietuvos didmiesčiuose. Gal taip yra todėl, jog būdami atviresni priimti homoseksualias poras kaip asmenis, jie tuo pačiu abejoja, kad jų sąjungos yra tapačios šeiminiams santykiams.

Būtent ši pozicija kaip santykinai nauja verta rimtesnio aptarimo, nes žmonių klasifikavimas pagal seksualines orientacijas ar emocinį prieraišumą, o ne realius įsipareigojimus ir elgesį aiškėja kaip ydingas. Asmuo, pasirinkdamas artimam santykiui savo lyties asmenį, negali būti diskriminuojamas, nes tai – jo laisvo ir atsakingo elgesio dalykas. Visuomenė tą vis labiau atpažįsta, kadangi pats asmuo yra vertingas besąlygiškai, t. y. nepriklausomai nuo lyties, seksualinio polinkio, tautybės ar kitų socialinių charakteristikų. Tą gina įstatymai. Žmonės pagal įvairius polinkius ir poreikius jungiasi į vienokio ar kitokio tipo bendrijas. Tačiau šio asmeniško pasirinkimo negali atstovauti jokia organizacija su siekiu jį prilyginti iš esmės kitokio pobūdžio teisiniam dariniui, kokiu yra vyro ir moters šeima.

Tad kokia yra išvada? Lietuvos gyventojai patvirtina būtinybę užtikrinti teisinę apsaugą vienalytėmis poroms (ar poroms, neatsižvelgiant į lytį), tačiau akivaizdžiai išreiškia, kad jų sugyvenimo forma negali būti laikoma šeiminiu dariniu. Ar Seimui visuomenės nuomonė yra svarbi?