Dabartinis reguliavimas turi daug rimtų spragų: neintegruota Pasaulio paveldo vertybių apsauga, nereglamentuojami saugomų kultūrinių kraštovaizdžių pokyčiai, nėra kultūros paveldo objektų pritaikymo ir naudojimo strateginių nuostatų, nereaguojama į klimato kaitos poveikio kultūros paveldui iššūkius, nesukurtos rizikų, įskaitant karo, valdymo priemonės ir pan.
Buvo tikimasi, jog naujoji redakcija jas išspręs, sukurs sklandžius ir suprantamus – tiek visuomenei, tiek profesionalams – paveldo objektų inventorizavimo, apskaitos, apsaugos ir naudojimo mechanizmus, palengvins tvarkybos darbų planavimo procesus, numatys aiškius bendradarbiavimo (valstybės, savivaldybės, valdytojų) kultūros paveldo naudojimo srityje modelius, nustatys kompensavimo už atliktus kultūros paveldo tvarkybos darbus tvarkas bei papildomus kultūros paveldo pritaikymo naudojimui kompensavimo mechanizmus. Nors pastarieji pristatyti žodžiu, minėtos mokestinių kaštų mažinimo priemonės neatsispindi projekto tekste.
Apgailestaujant tenka pripažinti, jog naujoji redakcija neatliepia šių lūkesčių, nes didžioji dalis susikaupusių problemų nėra sprendžiamos ir naujuoju įstatymu. Galima teigti, jog naujoji įstatymo versija yra orientuota į tvarkybos darbų apimčių mažinimą (kas gali pakenkti kultūros paveldo objektų apsaugai), joje nėra aiškaus tyrimų, būtinų vertingųjų savybių nustatymui ir apsaugai, reglamentavimo.
Dalis tvarkybos darbų (pavyzdžiui, konstrukcijų tvarkymas) laikomi statybos darbais, todėl yra didinama statybos darbų, atliekamų paveldo objekte, proporcija bei mažinamos kompensuojamų tvarkybos darbų apimtys. Sudėtingėja projektavimo darbai (dalis laikoma statyba, dalis tvarkyba), kas ilgins projektavimo laiką bei didins kaštus (ypač, kai remonto darbai – buvusi sudėtinė tvarkybos dalis – perkeliama į statybos darbų dalį). Nėra aiškumo, ar leidimas tvarkybos darbams bus išduodamas prie statybos darbų projektinių pasiūlymų, ar kelsis į kitas projektavimo stadijas.
Be to, naujoji įstatymo redakcija suponuoja naujo poįstatyminių aktų (PTR ir kt.) paketo sukūrimą. Šiam darbui skiriami vos vieni metai, nors ankstesnė praktika rodo, jog nuo 2005 metų įsigaliojusiai įstatymo versijai iki dabar nepakako laiko parengti naujo tipinių apsaugos reglamentų teisės akto (tebegalioja 2002 metų redakcija).
Profesinėms bendruomenėms, savivaldybių asociacijai ir net kolegoms iš saugomų teritorijų tarnybos viešai susitikus Kultūros ministerijoje aptarti parengtos naujos įstatymo redakcijos išaiškėjo, jog parengtos naujovės buvo pateiktos visoms institucijoms fragmentiškai, rodant skirtingus keičiamus įstatymo straipsnius, neatskleidžiant pokyčių visumos.
Akivaizdu, jog tokios manipuliacijos papiktino profesionalų visuomenę bei užprogramavo prastą parengto įstatymo kokybę, nes, net teoriškai, bendruomenės ir institucijos negalėjo teikti konstruktyvių pasiūlymų rengiamai naujai įstatymo redakcijai, nurodyti logines ir (ar) procesines šio įstatymo spragas.
Kaip pavyzdį galima paminėti skirtingą kultūros paveldo vietovių paveldosaugos reikalavimų nustatymo reglamentavimą. Dalis kultūros paveldo vietovių paveldosaugos reikalavimų bus nustatoma specialiaisiais Saugomų teritorijų tvarkymo planais, skelbiamų ar paskelbtų saugomomis kultūros paveldo vietovių paveldosaugos reikalavimai bus nustatomi nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos tvarkymo planais, o dalis (neskelbiamų ar nepaskelbtų saugomomis kultūros paveldo vietovių) paveldosaugos reikalavimų deleguoti kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų jurisdikcijai.
Nors didžioji šių vietovių dalis turi regioninį ar net nacionalinį reikšmingumo lygmenį, todėl, rengiant vietos lygmens teritorijų planavimo dokumentus (pavyzdžiui, miestų bendruosius planus), jų paveldosaugos reikalavimai bus nustatomi žemesnio lygmens teritorijų dokumentais, kas neatitinka rengiamo įstatymo loginio atsakomybių atskyrimo (valstybė-savivaldybė) nuostatų.
Tačiau didžiausia įstatymo spraga laikytina tai, jog nėra sprendžiama sisteminė kultūros paveldo apsaugos problema – nėra skatinamas jo naudojimas ir įveiklinimas. Įstatymas nereglamentuoja kultūros paveldo naudojimo tikslų, nenurodo jo galimų apimčių, pritaikymo naudoti priemonių, nekuria įveiklinimo ir naudojimo skatinimo mechanizmų.
Dėl to nesusidarys galimybės kultūros paveldo objektų tvariam naudojimui, neatsiras prioritetai kultūros paveldo objektų apsaugai. O nenaudojamas kultūros paveldo objektas – nėra darnios plėtros prioritetas.
Su šiomis ir kitomis Lietuvos architektų rūmų pastabomis galite detaliai susipažinti Rūmų rašte.