Iš Lietuvos išvežtų knygų grąžinimo iniciatorius L. Vladimirovas sugebėdavo surasti išblaškytus Lietuvos deimančiukus

Žinomas Vilniaus mokslininkas, dar carinės Rusijos laikais iš Lietuvos išvežtų knygų rinkinių grąžinimo iniciatorius Levas Vladimirovas sugebėdavo surasti išblaškytus Lietuvos deimančiukus. Jis nepasiklysdavo daugiakalbės senosios Lietuvos visuomenės labirintuose ir iki šiol mums lieka tolerancijos ir subalansuoto žvilgsnio į šalies praeitį etalonu. Tokią nuomonę apie žinomą mokslininką, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų, interviu DELFI išsakė Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius Arvydas Pacevičius.

A. Pacevičius yra įsitikinęs, kad daugelį šiandienos Lietuvoje plėtojamų knygos kultūros, skaitymo ir rašymo istorijos, atminties institucijų rinkinių raidos, paveldo informacijos ir komunikacijos tyrimų, atsiremiančių į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo studijas, pradėjo kaip tik Levas Vladimirovas

Lapkričio mėnesį Vilniaus universitete surengta tarptautinė mokslinė konferencija ,,Sugrąžinta praeitis: prof. Levo Vladimirovo fenomenas ir mokslinių idėjų sklaida“.

Konferencija buvo skirta nusipelniusio Lietuvos bibliotekininko ir mokslininko Levo Vladimirovo (1912–1999) šimtosioms gimimo metinėms, jo darbams ir įtakai bibliotekininkystės ir informacijos mokslams. L. Vladimirovas parašė kultūros istorijos, knygotyros, knygos ir bibliotekų istorijos darbų. Svarbiausias jo veikalas – ,,Knygos istorija“, kurioje nagrinėjama rašto ir knygos raida nuo seniausių laikų iki XVIII amžiaus.

Levas Vladimirovas yra ir seniau iš Lietuvos išvežtų kultūros vertybių grąžinimo iniciatorius. Konferencijoje dalyvavo mokslininkai, visuomenės ir kultūros veikėjai iš Lietuvos ir užsienio šalių. Konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas prof. Arvydas Pacevičius interviu DELFI pabrėžė, kad Levui Vladimirovui pavyko tiek daug pasiekti todėl, kad jis ,,turėjo ypatingą, gal įgimtą, supratimą apie Lietuvos istoriją ir jos kultūros paveldą“.

- Gerbiamas profesoriau, konferencija Vilniuje vyko su paantrašte ,,Levo Vladimirovo fenomenas“, todėl pirmas klausimas būtų toks – kur slypi Levo Vladimirovo fenomenas? Kokie jo nuopelnai išsaugant ir grąžinant VU kultūros paveldą?

- Profesoriaus Levo Vladimirovo, Vilniaus universiteto bibliotekos direktoriaus (1948–1964) nuopelnai išsaugant ir grąžinant Lietuvai spaudos ir rankraštinį paveldą, muziejines vertybes yra didžiuliai. Paprastai tariant, 1948 metais tapęs VU bibliotekos direktoriumi, įsigilinęs į jos istoriją, fondų komplektavimo ištakas, jis suprato, kad vadovauja įstaigai, nebeturinčiai kultūrinės atminties, t. y. knygų kolekcijų ir kitų rinkinių, kuriuos šimtmečiais kūrė, puoselėjo tiek akademinė bendruomenė, tiek dosnūs mecenatai. Taip gimė gerai apgalvotas planas, dėl kurio sovietmečiu, panaudojant politinius, administracinius, mokslinius svertus, į Lietuvą (tuomet Lietuvos SSR) pavyko pargabenti beveik 19 000 vnt. senojo Vilniaus universiteto turtų, daugiausia knygų, išvežtų XIX a. 4–5 dešimtmetyje, taip pat 1915 metais.

O L. Vladimirovo fenomenas yra daugialypis ir daugiabriaunis. Mano manymu, jam pavyko tiek daug pasiekti, nes turėjo ypatingą, gal įgimtą, supratimą apie Lietuvos istoriją ir jos kultūros paveldą. Apie fenomeną atsakyčiau konferencijos anonse suformuluotais žodžiais: ,,Profesoriaus, puoselėjusio multietninės kultūros, pakančios įvairių konfesijų raiškai, ir integralios visuomenės vertybes, idėjos itin aktualios mūsų dienų globalizuotam pasauliui, kur knyga keičia savo formą ir funkcijas. Sugebėdavęs daugialypėje aplinkoje išskirti lietuviškos knygos kultūros deimančiukus, nepasiklysdavęs daugiakalbės ir skirtingų tapatumų paženklintos senosios Lietuvos visuomenės labirintuose, profesorius iki šiol mums lieka tolerancijos, plataus, bet subalansuoto žvilgsnio į praeitį vardan ateities, etalonu“.

Kitaip tariant, į paveldą jis žvelgė kaip tikras Europos Sąjungos pilietis, o tuo pačiu – ir Lietuvos patriotas. L. Vladimirovo fenomeno paslaptys slypi ir genuose, etnokultūriniu požiūriu mišrios šeimos aplinkoje, ir įvairioms idėjoms tolerantiškame tarpukario Lietuvos universitetinėje erdvėje, ir sovietmečio tikrovėje, paženklintoje Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių.

- L. Vladimirovas tapo anksčiau išvežtų knygų rinkinių grąžinimo Lietuvai iniciatoriumi. Kokias kliūtis jam teko įveikti, kai ėmėsi, galima sakyti, šio svarbiausio gyvenime darbo?

- Iš pirmo žvilgsnio, kliūčių nebuvo tiek daug, kaip gali atrodyti. Formaliai Lietuva tuomet buvo sąjunginė respublika. Todėl buvo galima, remiantis leninine tautų draugystės retorika, centrinės valdžios atstovams Maskvoje, netgi pačiam Nikitai Chruščiovui, motyvuotai aiškinti, kokia netikusi buvo caro valdžia, leidusi išparceliuoti lietuvių liaudžiai priklausiusias kultūros vertybes. Kita vertus, L. Vladimirovas susidūrė su bibliotekų vadovų, traktavusių šią akciją kaip ,,atėmimą“, pasipriešinimu. Jų požiūriu, pretenzijos į seniai išvežtas vertybes, tapusias integralia bibliotekų fondų dalimi, reiškė nusavinimą, dideles institucijos netektis. Kiekvienos bibliotekos vadovas taip elgtųsi...Kitas barjeras buvo sunkiai pramušama sovietinė nomenklatūra, kuri norėjo tuos turtus turėti arčiau savęs, centrinėse ,,gubernijose“, ypač Maskvoje.

- Ar mokslininkas už savo ,,pramušantį“ aktyvumą nebuvo persekiojamas?

Vargu ar galima kalbėti apie L. Vladimirovo persekiojimą. Atvirkščiai. Jis ,,persekiojo“ sovietinę valdininkiją – teikdamas prašymus, netgi skundus, neduodamas jai ramybės ir nuolat keldamas nepatogius klausimus apie tai, kada gi pagaliau triumfuos istorinis teisingumas ir senosios kolekcijos grįš į Lietuvą. Beje, ilgainiui L.Vladimirovo imta paniškai bijoti, ypač bibliotekų fonduose, nes jis vien iš knygos nugarėlės akimirksniu nustatydavo, kuri knyga priklausė VUB arba kurio nors LDK didiko ar net karališkajai Žygimanto Augusto bibliotekai. Vargu ar ,,persekiojimu“ galima laikyti ir tolesnę L. Vladimirovo karjerą – užimtą aukštą Jungtinių Tautų Dago Hamaršeldo (Hammarskjöldo) bibliotekos Niujorke direktoriaus postą. Minėtoje bibliotekoje jis dirbo dvi kadencijas – nuo 1964 iki 1970 metų.

- Iš kokių buvusios SSRS miestų į Lietuvą grįžo daugiausia leidinių, kurį iš jų galima surizikuoti pavadinant pačiu vertingiausiu?

- Remiantis ką tik gražiai išleistu parodos, veikiančios VUB P. Smuglevičiaus salėje ir pristatančioje tiek knygų grąžinimo eigą, tiek pačias vertybes, katalogu ,,Vetera reducta“ galime pasakyti, kad L. Vladimirovui geriau sekėsi ,,provincijoje“ – daug knygų grąžinta iš Ukrainos, ypač Kijevo (daugiau kaip 7000 tomų), taip pat Charkovo (daugiau kaip 600 tomų). O štai Leningrade sekėsi prasčiau: nors kiekybės požiūriu iš ten pargabenta daugiausia knygų – net 9265 tomai, bet ir liko daugiausia. Jos tebesaugomos Rusijos nacionalinėje, taip pat Mokslų akademijos bibliotekose. Beje, ši biblioteka neseniai patyrė gaisrą.

,,Lietuvos rinkinys“, sudarytas iš Vilniaus universiteto bibliotekos, kurią 1833 m. perėmė Romos Katalikų dvasinė akademija (veikė Vilniuje, po 1842 m. perkelta į Sankt Peterburgą) knygų, regis, nenukentėjo. Tarp tųjų pasilikusių knygų – nemažai unikumų. Pavyzdžiui, Mokslų akademijos bibliotekoje tebesaugomos Žygimanto Augusto rinkinio knygos – daugiau kaip 60 tomų. Beje, neseniai teko vartyti storą minėtos Romos Katalikų dvasinės akademijos bibliotekos katalogą, saugomą Istorijos archyve Sankt Peterburge. Galiu drąsiai teigti, kad daugelio unikumų – ne tik spaudinių, bet ir rankraščių – mes ne tik nesusigrąžinome, bet jau ir nebežinome, kur jie yra dabar. O minėto katalogo skaitmeninis variantas labai praverstų ieškant ir registruojant išblaškytas vertybes. Juk jų grąžinti dabar niekas nelinkęs...

Neabejotini unikumai tarp grąžintų spaudinių yra knygos lietuvių kalba. Jos aptariamos grąžinimo akcijos metu buvo iškeistos arba perduotos kaip kompensacija už leidinius, kurių nenorėta grąžinti, taigi su senuoju Vilniaus universitetu ir jo biblioteka nėra susiję. Tai pirmoji spausdinta lietuviška knyga – Martyno Mažvydo ,,Katekizmas“ (Karaliaučius, 1547), Odesos M. Gorkio mokslinėje bibliotekoje iškeista į A. Ortelijaus atlasą ,,Pasaulio kraštų vaizdas“ (Theatrum orbis terrarum) (Antverpenas, 1570) ir ,,Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutą“ (Vilnius, 1588). Mažvydo ,,Katekizmo“ pasaulyje težinomi du egzemplioriai – kitas saugomas Torunės universiteto bibliotekoje. Dar vienas unikumas – vienintelis žinomas Mikalojaus Daukšos parengtas katalikų ,,Katekizmo“ (Vilnius, 1595), skirto Žemaičių vyskupijai, egzempliorius. Jį atidavė SSRS valstybinė Lenino biblioteka kaip kompensaciją už vertingus leidinius, spausdintus kirilika, išvežtus iš Vilniaus viešosios bibliotekos 1915 metais. Unikumais laikytini ir tos pačios Lenino bibliotekos atiduoti kirilikos spaudiniai bažnytine slavų ir rusėnų kalbomis: Pranciškaus Skorinos ,,Apaštalas" (Vilnius, 1525), Biblija (Ostrogas, 1581), Meletijaus Smotrickio ,,Gramatika“ (Vievis, apie 1619).

Apskritai tarp grąžintų leidinių išskirti unikaliausius yra sudėtinga – juk kiekvienas turime savus vertybių skalės kriterijus. Seniausių ,,vystyklinių“ knygų – XV a. leidinių, vadinamų inkunabulais, tarp gražintų knygų (BAV kolekcijoje) nėra, bet turime net 82 paleotipus, t.y. XVI a. pirmojoje pusėje išleistas knygas. Tiems, kurie orientuojasi į elitinę kultūrą, didikų paveldą, svarbios knygos iš pastaruoju metu neblogai ištirtų kolekcijų. Viena jų – Sapiegų, kurių atstovas Kazimieras Leonas (1609–1656) giminės sukauptą biblioteką 1655 m. dovanojo Vilniaus universitetui, kartu funduodamas Teisės fakultetą, rinkinys.

Tarp 222 puošniai įrištų, superekslibrisais su Sapiegų giminės herbu papuoštų šios kolekcijos knygų, grąžintų daugiausia iš Kijevo, yra ir italų mokslininko Vitorijo Dzonkos (Vittorio Zonca, 1568–1602) veikalas, kuriame ,,aprašomi ir vaizduojami šilko verptuvą varantis vandens malūnas, krumpliaračių bei vėjo malūno sukamas kepimo iešmas, amžinojo variklio principu veikiantis vandens kėlimo prietaisas“. Kitoje knygoje galime pamatyti Nikola Groljė de Servjero XVII a. sukonstruotą skaitymo ratą – savotišką hiperteksto ir interneto naršyklės pirmtaką. Apskritai sakyčiau, kad visos grąžintos knygos yra unikalios turint mintyje tiek jų mokslinę, meninę, pažintinę vertę, tiek nepakartojamą funkcionavimo visuomenėje, savininkų kaitos istoriją.

- Kur slypi vadinamosios BAV (Bibliothecae Academiae Vilninsis) – grąžintų knygų kolekcijos, saugomos VUB, unikalumas?

- Vadinamoji BAV kolekcija unikali tuo, kad ji atspindi ilgą ir sudėtingą VUB istoriją, jos komplektavimą, ryšius su socialine aplinka – juk jėzuitai, o paskui Vyriausiosios Lietuvos mokyklos ir Imperatoriškojo universiteto vadovai, bibliotekos darbuotojai visokeriopai skatino mecenatystę, knygų ir kitų vertybių dovanojimą. Biblioteka šiuo požiūriu buvo daugiatautės Lietuvos ir Vilniaus universiteto akademinės bendruomenės ,,bendras reikalas“. Antra – BAV atspindi sudėtingą, dar iki galo neištirtą Vilniaus universiteto ir Lietuvos mokslo istoriją, tarptautinius ryšius. Ir galiausiai – tai unikali kolekcija jos ,,antrojo gimimo“, apie kurį mes čia kalbame, požiūriu. Juk į vieną vietą jau XX amžiuje, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo surinktos daugiau kaip prieš šimtą metų išblaškytos knygos. Apie kitą tokio masto vertybių neprievartinę ,,kultūrinę repatriaciją“ man neteko girdėti...

- Kiek man yra žinoma, į Lietuvą grįžo trys Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto knygos...

- Taip, iš Leningrado buvo grąžintos trys Žygimanto Augusto bibliotekos, 1571 m. užrašytos Vilniaus jėzuitų kolegijai, knygos. Priminsiu, kad šioje karališkoje bibliotekoje būta apie 4000 tomų, tačiau VUB pasiekė gal pusė knygų, mat testamentą vykdyti buvo delsiama, knygos išvežtos į saugesnę vietą Tikocine (dabar Lenkijoje), pradėtos dalinti rūmininkams. Neveltui dabar daugiausia jų – virš 100 – saugoma Varšuvoje, o Vilniuje – vos 15. Kita vertus, nemažai Žygimanto Augusto kolekcijos knygų išvežta 1832 m. uždarius universitetą, apie tai byloja minėtas daugiau kaip 60 tomų rinkinys Mokslų akademijos bibliotekoje Sankt Peterburge. Karališkosios kolekcijos knygos pasklidusios po visą pasaulį, jų esama ir Švedijoje, ir Vokietijoje, ir netgi Rumunijoje. Parvežtos iš Leningrado Žygimanto Augusto knygos pasižymi stilingais renesansiniais Vilniaus knygrišių darbo įrišimais, karališkomis ir Vilniaus jėzuitų proveniencijomis – nuosavybės ženklais. Apskritai kiekviena tokia knyga yra paminklas...

- Svarbu pabrėžti, kad Levas Vladimirovas daug dėmesio skyrė LDK epochos tyrimams...

- L.Vladimirovas LDK knygos istorijos ir kultūros tyrimus pakėlė į tarptautinį lygmenį, fundamentalioje ,,Knygos istorijoje“ (1 dalis 1979, rusų k. 1988; 2 dalis 2011) pasiūlė naują, integralų heterogeniškos, daugiakalbės visuomenės raštijos analizės modelį. Drąsiai galima teigti, kad L. Vladimirovo tyrimai, skirti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės knygos istorijai, yra svarbūs ir mūsų dienomis. Jie įtikinamai rodo, kad LDK kultūros palikimas yra nedalomas; kad jį tirti galime tik sutelkę istorinių tautų (lietuvių, baltarusių, latvių, lenkų, ukrainiečių, žydų ir kt.) mokslo ,,kariuomenes“; kad moderni knygos istorija neįsivaizduojama be tarpdalykinės tyrimų prieigos ir metodologijos, apimančios giminingas mokslines disciplinas. Dar daugiau. Į LDK istoriją, jos kultūros paveldą L. Vladimirovas žvelgė matydamas ir XIX, ir XX a. problemas, suvokdamas ir prognozuodamas mokslo raidos tendencijas, ideologizuotoje sovietmečio tikrovėje dažnai minėtam plačiam žvilgsniui nepalankias. Daugelį šiandienos Lietuvoje plėtojamų sakytinės ir rašytinės kultūros, skaitymo istorijos, tarpkultūrinės komunikacijos, atminties institucijų rinkinių raidos, paveldo informacijos ir komunikacijos tyrimų,atsiremiančių į LDK paveldo studijas, pradėjo kaip tik L.Vladimirovas.

- Kuo jūs asmeniškai praturtėjote, ką atradote šios konferencijos metu?

- Svarbiausias atradimas – L. Vladimirovo idėjos gyvos ir gyvybingos, o palikimas iki šiol vertinamas, prisimenamas ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir kitose artimojo ir tolimojo užsienio šalyse. Atradau, kad turime mokslingo jaunimo, plėtojančio L. Vladimirovo pradėtus tinklaveikos visuomenės tyrimus. Jis buvo futurologas. Spėjo knygos ir bibliotekų ateitį. Tęsė Marshallo Mc Luhano darbus,kuriuose užteko vietos ir knygai, ir kompiuteriui.

Konkretesni atradimai konferencijoje – gražintų vertybių mastai, šioje akcijoje dalyvavusių žmonių, ypač VUB darbuotojų, pasiaukojimas, na, ir L. Vladimirovo įžvalgumas ir gebėjimas netgi nepalankiausiomis aplinkybėmis nuversti kalnus. Tam pasitarnavo ir partinis bilietas, ir rusiška pavardė, ir darbo Plano komitete patirtis. Kaip sakoma, kilnų tikslą pateisina visos priemonės...

- Dėkoju už pokalbį.