Leidykla „Briedis“ pristato naujausią britų istoriko ir politologo Marko Galeotti knygą „Kaip Putinas užgrobė Krymą. Pilkosios zonos karas“. Gausiai iliustruotame leidinyje atskleidžiamos pamokos, kurias Rusija, Ukraina ir Vakarai išmoko arba neteisingai suprato iš Krymo operacijos, taip pat paaiškinama, kaip ši aneksija daugeliu atžvilgių pakeitė pastarojo dešimtmečio eigą.
Tai intriguojantis itin kvalifikuoto šiuolaikinių Rusijos ginkluotųjų pajėgų eksperto pasakojimas apie invaziją į Krymą. Jame nagrinėjama, kaip Rusija sukūrė savo naują hibridinio, arba pilkosios zonos, karo modelį ir kaip suplanavo bei įvykdė Krymo operaciją, pradedant surežisuotu „spontaniškų“ protestuotojų pasirodymu ir baigiant Rusijos elitinių pajėgų be skiriamųjų ženklų atvykimu.
Pasak M. Galeotti, tragiška Krymo aneksijos ironija yra ta, kad jos sėkmė suviliojo Kremlių pavojingai pervertinti savo galimybes ir nutiesė kelią kruvinam dabartiniam karui, kurio jis greičiausiai nesugebės laimėti. „Zelenskis nepabėgo, Kyjivas nekrito, rusai buvo priversti sutelkti savo pastangas Donbase ir pietryčiuose, o per tris mėnesius jų nuostoliai prilygo bendriems Sovietų Sąjungos nuostoliams, patirtiems per dešimt metų trukusį karą Afganistane.“
Knygą iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis. Leidykla „Briedis“ yra išleidusi ir daugiau šio autoriaus knygų: „Vory. Rusijos supermafija“ (2019 m.), „Rusijos politinis karas. Peržengiant hibridinio karo ribas“ (2021 m.), „Trumpa Rusijos istorija. Nuo pagonybės iki Putino“ (2022 m.), „Viskas tampa ginklu. Karas XXI amžiuje“ (2022 m.), „Putino karai. Nuo Čečėnijos iki Ukrainos“ (2023 m.).
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Kovo 1-oji ir „Krymo pavasaris“
Nors į pusiasalį plūdo pastiprinimas, negausios ir išsisklaidžiusios rusų pajėgos iki šiol daugiausia pasikliovė blefu ir sumaištimi. Čia vėl pravertė vietos „savigynos būriai“: nors dauguma jų buvo abejotinos vertės tikrame mūšyje, pranešimai apie jų judėjimą ir skaičių padėjo nuslėpti, kiek nedaug rusų kol kas yra ir ką jie konkrečiai veikia. Kyjive taip pat tvyrojo sumaištis. Niekas tiksliai nežinojo, kokia padėtis pusiasalyje, taigi nebuvo ir aiškaus atsako.
Daugelis pareigūnų, pavyzdžiui, UST vadovas Valentynas Nalyvaičenka, nuo pat pradžių neabejojo, kad tai Rusijos operacija. Žiniasklaida taip pat padėtį pristatė nevyniodama žodžių į vatą. Pavyzdžiui, televizijos korespondentas Romanas Bočkala, komentuodamas situaciją, aiškiai perteikė visuomenės nuotaikas:
„Krymo kariniuose daliniuose vyksta derybos. Pusiasalyje pasirodę Rusijos kariškiai reikalauja, kad vadai paklustų Krymo vyriausybei. Atsižvelgiant į tai, kas jai vadovauja, praktiškai tai reiškia paklusti Maskvai. Jos tikslas – padaryti taip, kad Kyjivas nebekontroliuotų ten esančios kariuomenės. Gera žinia ta, kad jei taip atsitiks, karo nebus. Bloga žinia – Ukraina praras Krymą.“
Ukrainos gynybos ministras Ihoris Teniuchas puikiai suprato, kad jo kariuomenė paprasčiausiai nepasirengusi bet kokiam plataus masto karui su Rusija. Popieriuje ją sudarė 41 tūkst. karių, tačiau paaiškėjo, kad tik 6 tūkst. iš jų buvo iš tikrųjų pasirengę kovai, o ir tai daugiausia buvo lengviau ginkluoti specialiųjų pajėgų operatyvininkai, jūrų pėstininkai ir desantininkai.
Vis dėlto Ukrainos gynybos ministras Ihoris Teniuchas puikiai suprato, kad jo kariuomenė paprasčiausiai nepasirengusi bet kokiam plataus masto karui su Rusija. Popieriuje ją sudarė 41 tūkst. karių, tačiau paaiškėjo, kad tik 6 tūkst. iš jų buvo iš tikrųjų pasirengę kovai, o ir tai daugiausia buvo lengviau ginkluoti specialiųjų pajėgų operatyvininkai, jūrų pėstininkai ir desantininkai. Dauguma Kyjivo turimų tankų buvo pasenę ir nemodernizuoti T-64, savo ginkluote ir šarvais stipriai nusileidžiantys kitoje sienos pusėje sutelktai moderniai rusų šarvuotajai technikai. Oro pajėgų būklė buvo dar prastesnė: tik 10 proc. personalo buvo pasirengę kovai ir tik 15 proc. lėktuvų bei sraigtasparnių buvo laikomi tinkamais skristi. Iš visų karinio jūrų laivyno laivų tik keturi buvo pasirengę kovai – trys iš jų stovėjo prisišvartavę Kryme ir dabar buvo blokuojami. Liko tik projekto Nr. 11351 „Nerei“ klasės (pagal NATO klasifikaciją – „Krivak III“) patrulinė fregata „Hetman Sahaidačnyj“. Šis Ukrainos laivyno flagmanas visai atsitiktinai dalyvavo Europos Sąjungos kovos su piratavimu misijoje EUNAVFOR ir tomis dienomis, kai Rusija pradėjo savo operaciją, grįždamas atgal buvo sustojęs pasipildyti degalų Graikijoje. Bet kokiu atveju tai iš esmės buvo patrulinis laivas, vargu ar galintis stoti į kovą su Juodosios jūros laivynu.
Be to, naujosios Ukrainos vyriausybės Vakarų sąjungininkai taip pat patarė būti atsargiems (dėl to vėliau skundėsi daugelis Ukrainos pareigūnų ir karių). Nesugebėdamas pasiekti bendro sutarimo, turėdamas labai ribotas galimybes ir nenorėdamas grasinti tuo, ko, kaip žinojo, negalės įvykdyti, Kyjivas galiausiai tik pažadėjo bandyti pasiekti kokį nors diplomatinį sprendimą ir patarė savo kariškiams bei saugumo pareigūnams pusiasalyje „nepasiduoti provokacijoms“. Vyriausybė taip pat pradėjo svarstyti galimas politines nuolaidas Krymui, pavyzdžiui, didesnę autonomiją, matyt, nesuvokdama arba nenorėdama pripažinti, kad dabar jau viską sprendžia Maskva.
Taigi iš Ukrainos pusės nebuvo jokio realaus atsako. Tie daliniai, kuriuos buvo galima mobilizuoti šalies gynybai, buvo pervesti į kovinę parengtį. 3-iasis ir 8-asis specialiųjų pajėgų pulkai buvo perkelti į Charkivo sritį ir pasienį su Krymo sritimi. Būta pranešimų, kad kovo mėnesį keli 8-ojo pulko būriai buvo trumpam permesti į Perevalnės bazę, tačiau paaiškėjus, kad bazė greičiausiai pasiduos, jie netrukus buvo išsiųsti atgal į žemyną.
Taigi iš Ukrainos pusės nebuvo jokio realaus atsako. Tie daliniai, kuriuos buvo galima mobilizuoti šalies gynybai, buvo pervesti į kovinę parengtį. 3-iasis ir 8-asis specialiųjų pajėgų pulkai buvo perkelti į Charkivo sritį ir pasienį su Krymo sritimi. Būta pranešimų, kad kovo mėnesį keli 8-ojo pulko būriai buvo trumpam permesti į Perevalnės bazę, tačiau paaiškėjus, kad bazė greičiausiai pasiduos, jie netrukus buvo išsiųsti atgal į žemyną. Vis dėlto šie pranešimai niekada nebuvo patvirtinti.
Šiaip ar taip, tai nebūtų kaip nors paveikę įvykių Kryme. Vasario 28 d. vienu metu atrodė, kad keletas iš saujelės skristi tinkamų 831-osios taktinės aviacijos brigados naikintuvų Su-27, esančių Myrhorodo aviacijos bazėje žemyninėje dalyje, bus pakelti į orą, siekiant sulaikyti atvykstančius transportinius lėktuvus. Tai būtų pasibaigę nelygiomis oro kautynėmis. Du naikintuvai iš tikrųjų buvo pakelti į orą.
Atrodo, kad kurį laiką tai atgrasė rusus nuo pastiprinimo gabenimo oru. Tačiau kai iš Ukrainos oro pajėgų vadovybės Vinycioje nebuvo gauta jokių tiesioginių įsakymų, brigada nebesiėmė jokių veiksmų. Dar kovo 13 d. 204-osios taktinės aviacijos brigados, kurios bazė Belbeko aerodrome buvo apsupta dvi savaites, vadas pulkininkas Julijus Mamčuras reikalavo, kad Kyjivas atsiųstų aiškius įsakymus Kryme įstrigusiems savo kariams. Visų pirma jis norėjo, kad vadovybė kariams leistų prireikus paleisti ugnį. Šis įsakymas buvo duotas tik po penkių dienų, žuvus vienam ukrainiečių kareiviui, bet jau buvo per vėlu.
Pirmosiomis operacijos dienomis rusams užteko proto neaštrinti padėties. Kaip vėliau prisiminė vienas Simferopolyje buvęs desantininkų veteranas: „Žinojome, kad jei pulsime žvangindami ginklais, ukrainiečiai instinktyviai atsakys ugnimi. Todėl laikėmės atstumo, neleidome jiems judėti ir laukėme pastiprinimo.“ Kovo 1 d. tas pastiprinimas jau plūdo į Krymą, o Aksionovas oficialiai – nors kai kas sakytų, kad pavėluotai – kreipėsi į Rusiją prašydamas apsaugos: „Suvokdamas savo atsakomybę už žmonių gyvybes ir saugumą, prašau Rusijos prezidento Vladimiro Putino padėti užtikrinti taiką ir tvarką Krymo autonominės respublikos teritorijoje.“ Jis taip pat įsakė, kad visos pusiasalyje esančios ukrainiečių pajėgos pereitų jo žinion.
Tuo metu Maskvoje įvyko dar vienas spektaklis. Vladimiras Putinas oficialiai kreipėsi į Federacijos Tarybą, Rusijos parlamento aukštuosius rūmus, prašydamas leidimo pasiųsti karines pajėgas į Ukrainos teritoriją, „kol toje šalyje normalizuosis socialinė ir politinė padėtis“. Iš valdžios pataikūnų ir įgaliotinių sudaryta institucija, kaip pridera, nedelsdama patenkino prašymą.
Tuo metu Maskvoje įvyko dar vienas spektaklis. Vladimiras Putinas oficialiai kreipėsi į Federacijos Tarybą, Rusijos parlamento aukštuosius rūmus, prašydamas leidimo pasiųsti karines pajėgas į Ukrainos teritoriją, „kol toje šalyje normalizuosis socialinė ir politinė padėtis“. Iš valdžios pataikūnų ir įgaliotinių sudaryta institucija, kaip pridera, nedelsdama patenkino prašymą. Dar nesulaukęs šio formalaus leidimo, Putinas Kryme jau turėjo daugiau pajėgų, nei reikėjo. Ten atvyko 10-osios „specnazo“ brigados ir 25-ojo atskirojo „specnazo“ pulko padaliniai, daugiau jūrų pėstininkų, taip pat daugiau savanorių: kazokų, nacionalistų, motociklininkų klubo „Naktiniai vilkai“ narių ir net pats jų prezidentas Aleksandras Zaldostanovas (grėsmingą Chirurgo pravardę gavęs dėl daug kuklesnės priežasties – kadaise dirbo plastikos chirurgo padėjėju). Dėl išaugusių logistinių šios didėjančios kariaunos poreikių seniai nebenaudojamos ir turistų traukos centru tapusios Lazarevskio kareivinės Sevastopolyje turėjo vėl atlikti savo senąją paskirtį.
Kovo 1 d. pagrindinių miestų, įskaitant Simferopolį ir Sevastopolį, centrus jau visiškai kontroliavo rusai, „liaudies savigynos būriai“ arba policija, kurios viršininku buvo paskirtas buvęs Krymo policijos organizuoto nusikalstamumo departamento vadovas ir laikinai Feodosijos mero pareigas einantis Ihoris Avruckis.
Vėlų kovo 2-osios vakarą Krymo Ministrų Tarybos pastate įvyko oficiali ceremonija, kurios tikslas buvo sukurti nepriklausomo Krymo valstybės saugumo aparato fikciją. Krymo saugumo tarnybos vadovu tapo UST Krymo padalinio vadovas Piotras Zima, o policijos ir pasienio tarnybos vadovai Sergejus Abisovas ir Viktoras Melnyčenka prisiekė ištikimybę „Krymo žmonėms“. Aksionovas teigė, kad ši diena žymi tikrąją Krymo autonomiją, tačiau iš tikrųjų tai reiškė, kad Maskva faktiškai perėmė pusiasalio vidaus saugumo pajėgų kontrolę.