Iššifruoti į Rusiją: tai ypatingo dvasingumo filmas

Žinote tuos dūsavimus, kad Sovietų Sąjungoje va buvo tikroji kultūra, dvasinga ir subtili, o iš Vakarų atėjo vien purvas?

Tą įsitikinimą formavo daugiausiai vaikystės prisiminimai ir tai, kas buvo matyta ir jausta laimingame gyvenimo amžiuje, kai jų gyvenime buvo meilė ir naivios viltys. Paskui liko geriantis vyras, daugiabutis su besidaužančiom laukujom durim ir kvaili vaikai, nepateisinę lūkesčių. Ir aplink vien anglų kalba, kurios nesupranta. Tokių nesąmonių prie ruso nebuvo.

Skirtingoms amžiaus grupėms tie romantiniai laikotarpiai ir jų kūrėjai buvo skirtingi. Tiems, kas jau šiandien viena koja ritualinių paslaugų biure, dažniausiai tai 60-ųjų metų kūriniai. Šuriko nuotykiai, visokie tokie dalykai. Leonidas Gaidajus. Kitiems šiluma ir romantika buvo Eldaras Riazanovas ir jo sentimentalios komedijos, gal su daug snarglių ir ašarų, bet užtat viskas tikra, kaip tas nelaimingas sovietinis gyvenimas.

Daug yra ir tų, kas prisimena pačius Sovietų Sąjungos puvimo laikus, vadinamąjį sąstingį arba išsivysčiusį socializmą, ir jiems visą romantiką ir šilumą čia simbolizuoja vienas režisierius, labai produktyvus ir su niekuo nesupainiojamas Markas Zacharovas.

Zacharovas sukūrė kelis filmus, kurie laikomi kultiniais, bet „Tą patį Miunchauzeną“ žiūrovai iš to laikotarpio prisimena pirmiausiai.

Filmas iš esmės yra fantastinė-romantinė komedija su istorinio laikotarpio kostiumais pagal vokiečių XVIII amžiaus rašytojo Rudolf Erich Raspe pasakojimus apie kuoktelėjusį baroną Miunchauzeną, išgalvotą didiką, tik iš tolo primenantį to paties laikotarpio vokietį pagyrūną vardu Hieronymus Karl Friedrich, Freiherr von Münchhausen. Prototipas pasakojo neregėtai išpūstas istorijas apie karą, o literatūrinis personažas visa tai išpūtė iki skrydžių į mėnulį ir savęs ištraukimą už plaukų iš pelkės. Šių dienų akimis žiūrint, prototipas labai nesiskiria nuo visiems mums pažįstamų vyresnio amžiaus vyriškių, kurie, kai pasakoja apie tarnybą kariuomenėje (kur juos mokė retų kovos būdų ir kaip jie tankais šaudė į karvių bandą) ir mergų tratinimą aukštosios mokyklos bendrabučiuose, negali užsičiaupti. Jų istorijos dažniausiai menkai susijusios su tikrove.

Filmas, kurio scenarijus tik labai tolimais saitais susijęs su knyga, prasideda barono Miunchauzeno problema: jis negali vesti mylimosios, nes jau turi žmoną, o išsituokti jam nesigauna. Jam sektųsi geriau, jei jis būtų normalus, kaip visi, o ne ekscentriškas paklaikėlis, bet jis to negali padaryti. Todėl imituoja mirtį ir po mirties tampa garsus ir žinomas, apie jį sklaido legendos ir jo pilį rodo turistams. Pats Miunchauzenas, prisdengęs kita tapatybe, gyvena kitą gyvenimą, tačiau pasikeičia ir pats, tapęs iš svajotojo ciniku ir pragmatiku. Įvykiai klostosi taip, kad jam vėl tenka rinktis iš senosios tapatybės, kur jis – išprotėjęs, bet fantastiškas, ir naujojo, „normalaus“ gyvenimo.

Kaip ir daugelyje labai sėkmingų filmų, čia yra keli sluoksniai skirtingoms auditorijos dalims. Kiekvienas randa kažką sau. Moterims, be abejo, griebia už širdies liūdna meilės istorija (dar nuo Romeo ir Džuljetos laikų nieko nėra liūdniau, negu mylimieji, kurie negali būti kartu – šitie gali būti kartu, bet dar nori ir susituokti, štai kur vyras, galvoja moteriškės, jis ir tuoktis nori, ne taip kai ne kurie).

Filmo ašis, pagrindas ir nenugalimas, nepakeičiamas dėmuo yra aktorius Olegas Jankovskis. Gimęs Kazachstane ir sumaišęs savyje rusišką, lenkišką ir baltarusišką protėvių kraują, romantiškas ir išdykęs, mąslus ir kartu liūdnas, šis aktorius yra sovietinio kinematografo deimantas (toks, koks keliais dešimtmečiais anksčiau buvo kitas gigantas, Inokentijus Smoktunovskis) ir Sovietų Sąjungos žiemos miego, komos ir mirties simbolis: jam teko kinematografe nešti ant pečių visą sovietijos rudenį ir to rudens nuotaikas, saulėlydžio spalvas ir mirties dvelksmą.

Kaip Jack‘ui Nicholson‘ui jo pagrindinis filmas, jo privalomas kūrinys, patekęs į aktorių mokyklų programas (nesvaikite tik ieškodami, kur aš neteisus dėl tų programų, nes čia perkeltine prasme, prietrankos jūs mano mielieji), buvo „Skrydis virš gegutės lizdo“, taip Olegui Jankovskiui tai buvo ir liko „Tas pats Miunchauzenas“.

Aktorius, tobulai vaidinantis nesuprastus, liūdnus, neprisitaikiusius prie gyvenimo romantiškus ir visada geros širdies personažus, šiame filme žydi kiekviename kadre ir kiekvienoje scenoje.

Dialogų žodžiai ir frazės limpa jam taip, lyg būtų pats jas rašęs sau; žvilgsniai, manieros, pauzės, atodūsiai yra tobulos kinematografijos išraiška. Jokio teatrinio pervaidinimo pagal Stanislavskį ir pritemptų rėkavimų, jokio akių vartymo iš Jankovskio – šituo užsiima kiti, bet jam netrukdo, jis visą filmą vaidina kaip nepajudinamas iš kurso didingas vandenynų laineris, aplink kurį, lyg mailius, tik zuja maži laiveliai, kiti aktoriai.

Net iš serialo apie Štirlicą pažįstamas ir čia nepriekaištingai šaltu veidu komiškas eilutes šaudantis Leonidas Bronevojus čia yra Olegui Jankovskiui vos iki peties, aktorine prasme (dar kartą prašau, nedėliokite mokyklinės liniuotės ant ekrano). Tai vaidmuo, kokio kiti aktoriai kartais nesuvaidina visą gyvenimą, nors labai norėtų.

Tačiau įtariai sovietinei auditorijai, visą laiką ieškančiai špygos kišenėje ir paslėpto juoko ir pašaipos, Ezopo kalbos, filmas tapo neišsemiamu lobynu – planuotu ir neplanuotu. Mat sovietukai (ir rusiškieji, ir lietuviškieji) labai didžiuojasi ta tradicija, girdi, menininkai šaipėsi iš sistemos, o ši nesuprato pašaipų. Tai – bejėgio ir užguito kumečio kerštas ponui, būdingas tai visuomenės daliai, kuri žino savo prispaustą vietą, bet kitaip negali atsigriebti, tik kartkartėmis špygą parodydama. Giovanni Boccaccio „Dekamerone“, dar XIV amžiuje, patyliukais ištratinti svetimą žmoną buvo ne tik pramoga, bet ir socialinis kerštas skriaudikų luomui.

Milijonai žmonių galėjo sėdėti prie TV ekranų (o šis filmas buvo sukurtas būtent televizijai) ir džiūgauti, nes jautėsi išgliaudę slaptus kodus.

Sovietukai buvo įpratę kiekvieną frazę interpretuoti kaip slaptą užuominą ir dūrį „sistemai“. Kai iš ekrano eidavo tokios frazės, kaip „„Kvaili užrašai ant sienų – šitai mes mokame“, „karas ant slenksčio, o mes nepasiruošę“, „buvo planuojamos iškilmės, paskui – areštai, paskui nusprendė abu dalykus sujungti“, publika patirdavo tokį intelektinį pasitenkinimą, kad šis prilygdavo seksualiniam jauduliui. Pusė tų dūrių ir spyrių buvo įsivaizduojami ir galėjo būti taikomi kiekvienai visuomenei, net ir laisvajam pasauliui, kita pusė nebuvo nei labai radikalūs, nei pavojingi. Dantų šiepimas nei kino ekrane, nei iš agitbrigadų scenų, nei kokiose nors eilėse nebuvo nei pavojingas, nei perversmą paskatino.

Tačiau milijonai žmonių galėjo sėdėti prie TV ekranų (o šis filmas buvo sukurtas būtent televizijai) ir džiūgauti, nes jautėsi išgliaudę slaptus kodus. Naivu ir apgailėtina? Žinoma. Tačiau kai šeštadalis pasaulio gyvena aptverti spygliuota tvora ir nieko nemato už jos, net ir tokios pramogos jiems yra labai didelis dalykas, kaip penktadienio kultūrinė programa įkalinimo vietos aktų salėje. Laisvas žmogus ten ir varu varomas neitų, bet pataisos darbų kolonijoje – visai tinkama pramoga.
Dar kitai daliai auditorijos geriausiai įsiminė kompozitoriaus Aleksejaus Rybnikovo muzika.

Produktyvus ir be proto populiarus kompozitorius, sukūręs garsiausias sovietinio laikotarpio roko operas (ta prasme, garsias Sovietų Sąjungoje, nes kitur šie žanro kratiniai kėlė nuoširdų pasigailėjimą), filmą pripildė sirupiniais, lipniais ir sunkiai pamirštamais muzikiniais klijais, storu sluoksniu tepdamas sentimentalumą, paskui užtepdamas sentimentalumo dar daugiau ir galų gale viską apipurkšdamas sentimentalumu. Visas filmas ausyse skamba kaip paskutinis šokis mokyklos išleistuvėse – tai garsinė saulėlydžių, besibučiuojančių porų, puokščių ir katinukų versija.

Aktoriai, vaizduojantys muzikantus, atrodo, kaip restorano muzikantai iš „Erfurto“ Vilniuje – kol supranti, kad turbūt restorano muzikantai ten ir buvo, ir grojo po filmavimų įkaušusiems gruzinams ir azerbaidžianiečiams kur nors Maskvos restoranuose ir baruose, už dešimt rublių papildydami repertuarą dar dešimtkart saldesniais hitais apie milijoną raudonų rožių.

Nepaisant nepakenčiamos muzikos (jei jums patinka, nepykite), nepaisant antraeilių aktorių klounados ir scenaristų užsižaidimo neva super-gudriais dialogais, tai filmas, likęs atmintyje ilgam – galbūt amžiams. Gražus ir liūdnas, kaip granite antkapis, antkapis šaliai, kurios nebėra, ir ačiū Dievui, kad taip.

„Tas pats Miunchauzenas“, kino studija „Mosfilm“, 1979. Režisierius – Markas Zacharovas. Scenarijaus autorius – Grigorijus Gorinas. Kompozitorius – Aleksejus Rybnikovas. Vaidina – Olegas Jankovskis, Inna Čurikova, Jelena Kornejeva, Aleksandras Abdulovas, Leonidas Bronevojus, Leonidas Jarmolnikas ir kiti.