Lietuvos skaitytojams naujoji knyga bus pristatyta šeštadienį (vasario 25 d.) per tradicinę Vilniaus knygų mugę 19 val. 5. 2 konferencijų salėje („Litexpo“).
Į šio istoriko knygas Rusijoje žvelgiama labai prieštaringai. Vieniems skaitytojams jis – nuoseklus giliai įsišaknijusių, dešimtmečiais skiepytų mitų apie „didžiojo tėvynės karo“ pradžią griovėjas, į šventas, taigi neliečiamas, sovietmečio dogmas išdrįsęs kėsintis akiplėša, kitiems – istorinę tiesą atskleidęs „Don Kichotas“...
M. Solonino knygos plačiai skaitomos, gyvai komentuojamos, giriamos ar smerkiamos, bet abejingų žmonių joms, regis, nėra. Rusijoje net atsirado ištisas „antisolonistų“ judėjimas, kurio šalininkai nė nemėgina moksliniais argumentais paneigti autoriaus teiginių, o tik svaido prakeiksmus „išdavikui“ ir „rusofobui“.
Kas gi taip piktina ištikimus „netikėto“ ir „klastingo“ Sovietų Sąjungos užpuolimo mito šalininkus? Jiems labai nepatinka, kad M. Soloninas ėmėsi šios temos sąžiningai, kruopščiai ir nuosekliai. Tuo labiau kad autoriaus išsamūs unikalaus masto tyrimai aiškiai įrodo, jog tikrasis Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karas prasidėjo visai ne taip, kaip planavo to meto Kremliaus šeimininkai.
Šios niūrios tiesos mūsų dienų Rusijoje vis dar nenorima pripažinti. Būtent todėl M. Soloninui ir toliau klijuojama istorinio revizionisto etiketė. Autorius – lyg krislas akyje dabartinei Rusijos valdžiai, kuri iki šiol mėgina telkti naciją savo agresyviems tikslams remdamasi „didžiojo tėvynės karo“ mitu.
„1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė“ – išsamus, gilus ir nešališkas M. Solonino šio pobūdžio mokslinių tyrimų rezultatų finalinis akordas. DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.
***
1941 m. birželio 22 d. auštant hitlerinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į SSRS teritoriją. Po trijų savaičių vokiečių generolai galėjo konstatuoti, kad pagal „Barbarosos“ planą jiems skirta pirmoji užduotis („Pagrindinės rusų sausumos kariuomenės pajėgos, esančios Vakarų Rusijoje, turi būti sunaikintos drąsiomis operacijomis tankų pleištams greitai ir giliai išsiveržiant priekin. Turi būti užkirstas kelias pajėgiai kovoti priešo kariuomenei atsitraukti į plačias Rusijos teritorijos erdves...“) iš esmės jau įvykdyta.
„Tankų pleištai“ veržėsi greit ir toli. Priešas užėmė Lietuvą, Latviją, beveik visą Baltarusiją (Gudiją), Vakarų Ukrainą, forsavo Bugą, Nemuną, Dauguvą, Bereziną, Gorynę ir Slučę, pasiekė Dnieprą. Liepos 10 d. vokiečiai užėmė Pskovą, liepos 16 d. – Smolenską.
Pabaltijo ir Vakarų karinių apygardų (daugiau kaip 70 divizijų, 1 mln. žmonių) kariuomenė buvo sutriuškinta, išsklaidyta po miškus ar pateko į nelaisvę. Kiek vėliau tai nutiko ir Pietvakarių bei Pietų frontuose. „Kovingų priešininko dalinių“ atsitraukimui buvo sėkmingai užkirstas kelias – už Dniepro ir Dauguvos sugebėjo atsitraukti tik išsklaidyti kažkada milžiniškos armijos likučiai. Divizijų vadai, kurie įstengė išvesti bent po pusantro tūkstančio žmonių su tuzinu kulkosvaidžių ir pora patrankų (taigi išsaugojo 10–15 proc. karinio personalo), įsakymuose buvo minimi kaip itin nusipelnę...
Iki liepos 6–9 d. Šiaurės vakarų, Vakarų ir Pietvakarių frontų kariuomenė neteko 11,7 tūkst. tankų, 19 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių. Ypač didelių, iš esmės neįmanomų kompensuoti nuostolių patyrė tankų kariuomenė, kuriai sukurti reikėjo daugelio metų darbo ir didžiulių materialinių išteklių. Jau 1941 m. liepos 15 d. mechanizuotųjų korpusų likučiai buvo pradėti oficialiai performuoti.
Vakarinių apygardų KOP aviacijos divizijos ir pulkai neteko ne mažiau kaip 80–85 proc. lėktuvų. Beje, ir sąrašuose likusios kovos mašinos daugiausia buvo netvarkingos. Taigi iki 1941 m. rugpjūčio 1 d. sovietų KOP neteko 10 proc. lėktuvų (keturiskart daugiau, negu Rytų fronte Liuftvafė), iš kurių 5240 priskirti prie „neapskaitytų nuostolių“.
Ir vis tiek visoje šioje istorijoje neįtikimu dalyku reikia pripažinti ne didelį Vermachto puolimo į gylį tempą, ne didžiulius Raudonosios armijos nuostolius, o stebėtinus (nepaprastai mažus) priešo nuostolius. Itin sėkmingai puolantis Vermachtas patyrė dešimtis kartų mažesnių nuostolių už besiginančią Raudonąją armiją. (…)
Dabartinių rusų karo istorikų nuomone, nuo birželio 22 d. iki liepos 6–9 d. Šiaurės vakarų, Vakarų ir Pietvakarių frontų kariuomenė negrįžtamai prarado 589 tūkst. žmonių ir į šį skaičių dar neįtraukti Šiaurės fronto (Leningrado karinės apygardos) ir Pietų fronto (Odesos KA), kurie aktyvius kovos veiksmus pradėjo atitinkamai 1941 m. birželio 29 d. ir liepos 2 d.
Dabar jau nekelia abejonių, kad duomenys, kuriuos pateikia rinkinio „Slaptumo grifas pašalintas“ (Krivošejevo rinkinys), yra aiškiai gerokai sumažinti. Štai konkretus pavyzdys: Šiaurės vakarų fronto bendrus nuostolius jie įvertino 88,5 tūkst. žmonių (tik 23 proc. pradinio skaičiaus). Ar tai gali būti tiesa, kai visi žinomi dokumentai vieningai liudija – frontas buvo visiškai sutriuškintas, iki Ostrovo ir Pskovo prisikapstė tik atskiros kovotojų ir vadų grupės. Ir įsidėmėtina, kad to paties rinkinio 368 puslapyje pranešama, jog nuo birželio 22 d. iki liepos 9 d. Šiaurės vakarų frontas neteko 341 tūkstančio vienetų šaulių ginklų. Kaip 89 tūkst. žmonių galėjo „pamesti“ 341 tūkst. šautuvų? (…)
Taigi pirmoji ir pagrindinė „gynybos linija“ sovietų istorinėje mitologijoje tapo „daugkartinis priešo kiekybinis pranašumas, ypač tankais ir aviacija“. Štai jau šis teiginys skamba įtikinamai. Svariai. Nuo vaikystės apdorotas sovietinis žmogus iškart įsivaizdavo tris raudonarmiečius su „vienu šautuvu trejetui“, kuriuos užklumpa po „tigro“ šarvais pasislėpę penki vokiečiai. O paskui juos – automatininkų kolona, visi kaip vienas susėdę į šarvuotuosius transporterius. Na, ir kariauk, kad nori!
Vermachto vadovybė 1941 m. birželio 22 d. prie Sovietų Sąjungos sienos sutelkė didžiausias Vokietijos, kuri jau seniai mobilizavo rezervistus, įmanomas pajėgas ir vykdė karo veiksmus keliuose sausumos frontuose, Reicho padangėje bei Atlanto platybėse. Iš viso iki 1941 m. Rytų fronte iš vyriausiosios vadovybės (VV) rezervo į mūšius buvo mestos dvi tankų, viena motorizuotoji bei 25 pėstininkų divizijos – ir pagal absoliutų, ir pagal santykinį dydį labai kuklios pajėgos. Trijose – „Šiaurės“, „Centro“ bei „Pietų“ – armijų grupėse buvo 119 divizijų, neįskaitant vadinamųjų saugos pajėgų. Žygiuojantys Vermachto junginiai Rytų fronte, lyginant su pradinėmis jų pajėgomis, iki 1941 m. pabaigos gavo mažiau nei 20 proc. papildomų pajėgų.
Sovietiniai propagandistai stengėsi ne šiaip sau – jie suprato, kad ilgai išlaikyti pirmąją gynybos liniją (t. y. atvirai ir įžūliai meluoti apie „daugkartinį kiekybinį Vermachto pranašumą“) nepavyks, tad iš anksto buvo rengiama antroji linija: „Taip, ginkluotės buvo daug, bet ji visa beviltiškai pasenusi, niekaip nesulyginama su priešo karine technika.“
Įsidėmėtinas pavyzdys – anksčiau minėtame M. Meltiuchovo straipsnyje pranešama, kad klasikinės sovietinės „Antrojo pasaulinio karo istorijos“ 4-ojo tomo rankraščio paraštėse įrašyta pastaba: „SSRS ginkluotųjų pajėgų, ypač tankų – 18 600, lėktuvų – 15 990, skaičiai pernelyg dideli (ak, kaip pasakyta! – M. S.). Nesant jų kokybės charakteristikos, skaitytojas gali susidaryti klaidingą nuomonę apie šalių pajėgumą karo išvakarėse. Yra žinoma, kad sovietų kariuomenės tankų absoliuti dauguma buvo pasenusių sistemų…“
Ši gudrybė sugalvota prieš daugelį dešimtmečių, bet labai sėkmingai naudojama kaip tik dabar. (...)
Laimė, per pastaruosius 10–20 metų parašyta ir rimtų tiriamųjų veikalų, skirtų vos ne visų sovietų karinės technikos pavyzdžių kūrimo, gamybos ir kovinio naudojimo istorijai. Atliktas didelis darbas, ištirti kalnai pirminių dokumentų, išsklaidyti kai kurie dar likę mitai (kaip antai „skraidantis tankas“ Il-2 ir neįveikiama „katiuša“, kurios vokiečiai neva „net neįstengė nukopijuoti“). Taigi nustatyta: apskritai Raudonosios armijos ginkluotė buvo aukščiau vidutinio lygio, taktiniais techniniais duomenimis nenusileido, – vėlgi apskritai – jokiai pasaulio kariuomenei.
Prieškariu SSRS buvo aktyviai kuriami ir „technikos stebuklai“ – ne tik brėžiniuose egzistavo, bet ir gaminti tankų taikikliai su girostabilizatoriais, lėktuvų išvedimo iš pikiravimo automatai, infraraudonųjų spindulių naktinio matymo sistemos, radiolokatoriai, raketiniai greitintuvai ir t. t. Taip, daug kas (jei ne dauguma) iš minėtų pavyzdžių buvo nupirkti ar nukopijuoti iš Vakarų, bet mums šiuo atveju svarbu ne procesas, ne būdas, o rezultatas.
Naujoji laisvos minties ir žodžio epocha paskatino ištisą puokštę naujų, kartais labai ekstravagantiškų 1941 m. karinės katastrofos priežasčių versijų. Diskusijos tapo kur kas prieinamesnės. Pavyzdžiui, anksčiau norint paskelbti straipsnį laikraštyje, reikėjo trinti redakcijų slenksčius, demonstruoti ordinus, žinias, mokslinį laipsnį... O dabar paprasta ir kiekvienas, kuriam blykstelėjo „idėja“, gali per pasaulinį tinklą su ja supažindinti visą planetą.
Keletą tokių „paaiškinimų“ pasiūlė jaunasis istorijos mokslų kandidatas A. Isajevas. Jei atmintis manęs neapvilia, pirma iš eilės buvo „plokštumų dogma“. Karyboje vartojamos tokios sąvokos: „kautynių rikiuotės tankumas“, „taktinis tankumas“. Šis parametras apskaičiuojamas ką nors dalijant iš fronto ruožo geometrinio tankumo, pavyzdžiui: 15 tankų fronto kilometrui, 130 pabūklų vamzdžių kilometrui, 250 sviedinių hektarui ir t. t. Kartais vartojamos ir atvirkštinės trupmenos: 20 km divizijai, 800 m batalionui... Kovos statutuose nurodyti ir visai konkretūs kovos rikiuotės tankumo reikalavimai – ir puolant, ir ginantis.
Ši liūdna išvada publiką nepaprastai nudžiugino („Štai pagaliau! Viskas taip paprasta ir suprantama, ir moksliška!“), o mane net labai nuvylė. Nejaugi dabar mokykloje visai nieko nemokoma? Jei A daugiau už B, tai ir A dalijant iš C visada bus daugiau už B, padalytą iš C. Nesvarbu, koks būtų C. Sovietų ir vokiečių divizijų skaičių galima padalyti iš fronto pločio, Baikalo ežero gylio, Žukovo žirgo uodegos ilgio – bet kuriuo atveju Raudonosios armijos rezultatas bus DIDESNIS! Ir jei 150 sovietų divizijų nepakako gynybai, tad kaip 120 vokiečių divizijų įstengė tokiame bekraščiame fronte pulti? Ir dar kaip pulti! (...)
Nepralenkiamą absurdo rekordą pasiekė kažkoks pilietis Osokinas. Jo sensacingo „atradimo“ esmė yra ta, kad neva Stalinas sudarė su Hitleriu patį slapčiausią susitarimą, pagal kurį Raudonoji armija susitelkė prie SSRS vakarinių sienų, kad, sulipusi į vagonus, išvyktų... prie Lamanšo pakrantės užkariauti Anglijos! Atsakydamas į šią paslaugą Stalinas neva leido vokiečių kariuomenei vykti per Sovietų Sąjungos teritoriją į Iraną. Tačiau Hitleris niekšingai apgavo Staliną: vokiečiai iššoko iš vagonų su automatais ir „atraitytomis rankovėmis“ (šią aplinkybę p. Osokinas ypač pabrėžia) ir sutriuškino Raudonąją armiją, kuri pagal Stalino ir Hitlerio slapto susitarimo sąlygas važiavo prie Lamanšo lengvabūdiškai, be sviedinių ir šovinių.
Kaip vieną iš savo hipotezės netiesioginių įrodymų p. Osokinas pateikia faktą, jog kai kurių Raudonosios armijos dalinių kariams vietoje apatinių kelnių buvo išduotos trumpikės. Mat su trumpikėmis, jo nuomone, patogiau forsuoti Lamanšą.
Dar vieną (tiesa, ne tokią ekstravagantišką) versiją išsakė sutuoktiniai pensininkai J. Verchovskis ir Tyrmos. (…)
Iš karto matyti, kad toks spėjimas absurdiškas. Lendlizo įstatymas (tikrasis) oficialiai vadinamas „JAV gynybos rėmimo įstatymu“. Jame nebuvo minima nei „agresija“, nei „agresijos auka“ ir t. t. Šis įstatymas JAV prezidentui suteikė teisę savarankiškai – be kongreso sankcijos – priimti sprendimą tiekti ginkluotę, karinę techniką, šaudmenis šalims, kurios yra svarbios JAV gynybai. Būtent JAV gynybai. Jokių „labdaros tikslų“, jokio riteriško „rūpinimosi našlėmis ir našlaitėmis“ įstatyme nebuvo numatyta.
Iš esmės pirmoji ir svarbiausia gavėja pagal lendlizą buvo Didžioji Britanija. Ir netapo kliūtimi net ta aplinkybė, jog formaliai „pirmąjį šūvį“ paleido anglai: Anglija paskelbė karą Vokietijai, o ne atvirkščiai ir kaip tik anglų aviacija 1939 m. rugsėjo 4 d. pirmąkart bombardavo priešo teritoriją. Prancūzijos kariuomenė, artimiausia Didžiosios Britanijos sąjungininkė, taip pat 1939 m. rugsėjo 9 d. pirmoji įsiveržė į Vokietijos teritoriją. Suprantama, nuspręsdami teikti politinę ir karinę pagalbą Anglijai ir Prancūzijai kare prieš hitlerinę Vokietiją JAV prezidentas ir kongresas vadovavosi ne teisinių kabliukų ieškojimu tema „kas iššovė pirmas“, o tikraisiais karo tikslais ir Amerikos tikraisiais interesais.
O apie draugo Stalino reputaciją galima pasakyti, kad 1941 m. birželį ją gelbėti buvo jau per vėlu. Po visa to, kas įvyko 1939–1940 m., po Lenkijos padalijimo, demonstratyviai ir įžūliai įforminto „Susitarimu dėl sienos ir draugystės“ su Hitleriu, po agresijos prieš Suomiją ir trijų Pabaltijo šalių (Estijos, Latvijos ir Lietuvos) aneksijos Stalinui amerikiečių akivaizdoje dėtis nekalta auka jokių galimybių nebuvo. „Maras teužgrius abiejų jūsų namus!“ – štai ir viskas, ką galėjo pasakyti bet kuris JAV pilietis apie Stalino ir Hitlerio peštynes dėl plėšikiško jų laimikio dalybų, nesvarbu, kokia forma tos peštynės prasidėjusios. Ir kad pagaliau Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos pripažino SSRS savo sąjungininku, tai lėmė žiauri „realiosios politikos“ proza. (…)
Galiausiai susiformavo tam tikras „darbo korpusas“, kuriame detaliai išnagrinėta ir dalykiškai argumentuota ši išvada: svarbiausia pralaimėjimo priežastis yra ne operatyvinio meno, taktikos, ginkluotės kiekio ir kokybės problemos. Pačia trumpiausia formuluote atsakymas į klausimą, kokia yra pralaimėjimo priežastis, gali būti išreikštas pora žodžių: KARIUOMENĖ NEKARIAVO. 1941 m. kautynių laukuose susidūrė ne dvi kariuomenės, o organizuotos ir veikiančios kaip suderintas laikrodžio mechanizmas fašistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos ir didžiulė ginkluota minia.
Raudonosios armijos virtimas nevaldoma minia neturėjo nieko bendra su nelemtai pagarsėjusiu „ryšio priemonių nebuvimu“. Ir priežastis, ir padarinys, ir svarbiausias kariuomenės stichinio irimo turinys tapo masinis įsakymų nevykdymas, masinis dezertyravimas (viešas ir slaptas), masinis pasidavimas į nelaisvę. Sovietų Sąjunga pasirodė nepasirengusi karui „žmogiškojo veiksnio“ atžvilgiu.
Tai buvo visiška priešingybė dešimtmečius sovietų propagandos žmonėms į galvas kaltiems teiginiams. Raudonoji armija nusileido priešui ne patrankų, tankų ir kulkosvaidžių skaičiumi, o pasirengimu, gebėjimu ir noru atlikti savo pareigą. Susidūrus su tikru, atkakliu ir tvirtu priešu, paaiškėjo, jog Raudonoji armija turėjo daug tankų, bet buvo menkai motyvuota ginkluotai kovai. (…)
Knyga, kurią dabar laikote rankose, sudaryta visai kitaip – joje principingai ir nuosekliai ignoruojami visokie sovietų „istorikų“ rašiniai. Jei jie porą kartų aptinkami naudojamos literatūros sąraše, tai reiškia, kad panaudoti kaip kažkokio nežaboto melo iliustracija.
Galima sakyti, jog ši knyga yra „rašto darbas“. Ankstesnių knygų patikrinimas bei patikslinimas. Galite taip pat ją laikyti „kontroliniu šūviu“ į pjuvenų prikimštą sovietų pseudoistorijos kaliausę. Dabar jos vieta tik sąvartyne.
Mark Solonin. 1941-ųjų birželis. Galutinė diagnozė. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2017]. – 536 p.: iliustr.