Istorinis „Įžymiųjų klubo“ pabėgimas iš nacių nelaisvės

Pačioje Vokietijos širdyje, aukštai ant kalvos, stūkso šiurpą kelianti senovinė pilis. Antrojo pasaulinio karo metais naciai joje laikė įkalintus britų ir kitų šalių karininkus, kurių išradingos ir nenuilstamos pastangos ištrūkti į laisvę tapo istorijos dalimi.

Benas Macintyre’as savo tikrais įvykiais paremtoje knygoje „Koldicas. Įkalinti nacių pilyje“ atskleidžia, kad Koldico istorija buvo kur kas daugiau nei pabėgimas. Kalėjimo gyventojai sudarė mažą bendruomenę, kurioje netrūko didvyrių ir išdavikų, konfliktų ir slaptų sąjungų. Čia susipina žmogaus dvasios stiprybė ir menkystė, šnipinėjimas, nuobodulys, beprotybė ir farsas.

Semdamasis informacijos iš daugybės skirtingų šaltinių, autorius iš užmaršties prikelia įvairiatautį spalvingų charakterių būrį – nuo Koldico Bulingdono klubo narių, seniausio JAV karinių oro pajėgų desantininko ir visų laikų blogiausio slaptojo agento iki kalėjimo sargybinių. Macintyre’as pateikia ir daugybę autentiškų liudijimų, interviu su buvusiais kaliniais, taip pat atskleidžia mažai žinomas istorijas apie pabėgimus ir kovą prieš nacius.

„Čia skambėjo nekalta paukščių giesmė ramiame slėnyje, o vos už kelių kilometrų nuo jo minios žmonių degino viena kitą ant laužo.“

Ši knyga ne tik pasakoja apie istorinius faktus, bet ir atskleidžia žmogaus ištvermės bei kūrybiškumo išraišką sunkiomis aplinkybėmis. Susiejęs karo intrigą ir aštrius psichologinius portretus, Benas Macintyre’as įkvėpė gyvybės vienai didžiausių kada nors papasakotų karo istorijų.

Dabar šią knygą leidykla „Briedis“ pristato ir Lietuvos skaitytojams. Iš anglų kalbos vertė Ligita Ragaišienė.

Kviečiame skaityti ištrauką:

***

Koldico gyventojai buvo alkani, bet jie nė iš tolo nebuvo tokie išalkę kaip beviltiškos vokiečių pabėgėlių eilės, besiblaškančios po apačioje esantį miestą.

Tai buvo bado banga, kurią iš namų išvarė besiartinančios Sąjungininkų armijos. „Tiesiog širdį veriantis vaizdas – visiškai palūžę žmonės, sunkiai einantys tiltu. Kai kurie nešėsi mažus ryšulius, o kai kurie vos galėjo panešti patys save.“ Vasario 10 dieną „labai dėkinga publika“ susirinko į Koldico teatrą pažiūrėti J. B. Pristlio pjesės „Jie atvyko į miestą“ apie žmonių, persikėlusių į pavyzdinį miestą, viltis ir baimes. Po trijų dienų daugiau kaip 1200 britų ir amerikiečių bombonešių nuskrido į Dresdeną, paskutinį didelį Vokietijos miestą, dar nenukentėjusį nuo bombardavimo.

Per kitas dvi dienas, vienos žiauriausių kada nors įvykdytų karinės atakos metu, žuvo apie 25 000 žmonių ir buvo sunaikinta daugybė kultūrinio paveldo. „To neįmanoma nupasakoti žodžiais! – sakė vienas iš išgyvenusiųjų. – Sprogimas po sprogimo. Tai buvo neįtikėtina, blogiau nei pats juodžiausias košmaras.“ Kaliniai matė už trisdešimties mylių į rytus kilusį gaisrą, o tie, kurie negalėjo į tai žiūrėti, vis vien girdėjo, kaip bombardavimo aidai sklinda per pilies sienas. „Senoji Schloss drebėjo, nuo jos byrėjo dulkės ir tinkas“, – rašė Platas.

Daugelis vokiečių sargybinių buvo iš Dresdeno. Egersas leido savo raštininkui grįžti į miestą ir ieškoti savo šeimos. Grįžęs namo, jis rado sudegusį namą, o visą šeimą – žuvusią. Sukrėstas žudynių, vykstančių horizonte, tėvas Platas paprašė leidimo „su apsauga pasivaikščioti“ po kaimą. Pirmą kartą per kelis mėnesius Platas išėjo iš pilies ir vaikštinėjo palei Muldę, kol sargybinis sekė jam iš paskos. „Išgirdau, kaip pragydo kikilis. Juodosios kregždės giedojo savo nerimastingą, nervingą dainelę ir skraidė nuo obels ant obels.“ Čia skambėjo nekalta paukščių giesmė ramiame slėnyje, o vos už kelių kilometrų nuo jo minios žmonių degino viena kitą ant laužo.

Pilyje pasklido gandas, kad visi kaliniai netrukus bus perkelti į „Bavarijos tvirtovę, „iš kurios naciai, kaip tikėtasi, surengs paskutinį pasipriešinimą. Pulkininkai Todas ir Djukas paprašė susitikimo su komendantu ir paklausė, kokių veiksmų bus imtasi, kai Sąjungininkų pajėgos pasieks Koldicą. Pravitas miglotai, bet kartu ir visiškai nemeluodamas atsakė, kad „šiuo klausimu neturi jokių nurodymų“. Rudolfas Denzleris sugrįžo atlikti, kaip tikėjosi, paskutinio patikrinimo. Šveicarijos pareigūnas rado pilį karščiuojančią nuo nežinomybės, tačiau jo buvimas, regis, suteikė kaliniams drąsos: „Jo žvilganti pensnė ir malonus draugiškumas išsklaidė mūsų abejones.“

„Kiek dar ilgai?“ – paklausė jo kaliniai, kai virš galvos praskrido dar vienas Sąjungininkų bombonešių lėktuvas.

„Neilgai“, – atsakė jis su optimizmu, kurio iš tiesų nejautė. Denzleris žinojo, kad kaliniams dar niekada nebuvo iškilęs didesnis pavojus nei dabar. Teisinė valstybė Vokietijoje nyko, o kartu su ja ir jo galimybė juos apsaugoti: „Pilis buvo tarsi laivas, kuriam prieš pat įplaukiant į uostą grėsė susidurti su didžiule audra“, – rašė jis.

„Koldico karininkai ir „Įžymiųjų klubas“ bus laikomi įkaitais, – prognozavo Rydas. – Tam tikru momentu karo belaisviai bus perkelti iš Koldico į nacių pasirinktą vietą, kad ir kur ji bebūtų.“ Jo pilies išlaisvinimo planas buvo radikalus: „Labai tiksliais ir minimaliais bombardavimais susprogdinti sargybos kiemą bei jos štabą, o vidiniame kieme numesti ginklų ir suteikti karininkams galimybę gelbėti savo gyvybes. Visa kita jie padarys patys.“

Buvę kaliniai su vis didėjančiu nerimu iš tolo stebėjo, kaip uraganas artinasi prie Koldico. Iš Šveicarijos Patas Rydas parašė laišką Užsienio reikalų ministerijai, kuriame išreiškė „didelį nerimą dėl Koldico karo belaisvių saugumo ir gyvybės“ ir pareikalavo, kad būtų imtasi kokių nors veiksmų jiems apsaugoti arba suteikti jiems galimybę apsiginti. „

Koldico karininkai ir „Įžymiųjų klubas“ bus laikomi įkaitais, – prognozavo Rydas. – Tam tikru momentu karo belaisviai bus perkelti iš Koldico į nacių pasirinktą vietą, kad ir kur ji bebūtų.“ Jo pilies išlaisvinimo planas buvo radikalus: „Labai tiksliais ir minimaliais bombardavimais susprogdinti sargybos kiemą bei jos štabą, o vidiniame kieme numesti ginklų ir suteikti karininkams galimybę gelbėti savo gyvybes. Visa kita jie padarys patys.“