Ištraukos iš knygos. Deja vu. Vilnius 1974–1990. Kaip konjakas keliavo į kosmosą Lenino raštuose

DELFI portalas toliau spausdina žurnalistės, „DELFI“ bendradarbės Ingos Liutkevičienės knygos „Deja vu. Vilnius 1974–1990“ ištraukas. Knyga apie neseną Vilniaus praeitį jau parduodama didžiųjų miestų knygynuose.

Tai knyga apie to meto vilniečių gyvenimą - kasdienybės ir švenčių užkulisius pagal pačios autorės prisiminimus ir paskutinio sovietmečio Vilniaus mero (Vykdomojo komiteto pirmininko) Algirdo Vileikio pasakojimą.
Čia nerasite jokios politikos, knyga parašyta lengvu stiliumi, į daugelį to meto aktualijų pažvelgta su lengva ironija ir humoru.

Iš knygos skyriaus „Miestiečiai ir svečiai“

Aštuntajame–devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais daugumą vilniečių sudarė atvykėliai iš mažesnių Lietuvos miestų ir kaimų – juk neoficiali to meto valdžios siekiamybė buvo lietuvinti sostinę. Todėl ir daugumos to meto menininkų šaknys – kaimiškos.

Mėgstamos miestiečių poilsio vietos vasarą buvo Valakampių paplūdimiai prie Neries, kur būdavo galima atvažiuoti miesto autobusu, Žaliųjų ežerų paplūdimys, Jaunimo sodas (Sereikiškių parkas), kuriame veikė medinis vasaros kino teatras „Vasara“, Vingio parkas, stadionas miesto centre, kur dabar stovi Seimo rūmai. Žiemą šiame stadione būdavo išliejamas ledas, vilniečiai rinkdavosi į miesto čiuožyklą.

Kūrybos vakarai, susitikimai su menininkais (taip pat iš kitų SSRS respublikų) dažniausiai vykdavo Menininkų rūmuose, kur dabar įsikūrusi Prezidentūra. Į juos pakliūdavome tik turėdami kvietimą, labai retai būdavo galima įsigyti bilietų. Svečiai iš tikrojo užsienio – Vakarų – buvo retenybė, bet išimčių pasitaikydavo – gastrolių į Operos ir baleto teatrą buvo atvykę Ženevos didžiojo teatro baletas, Monte Karlo baletas, baleto trupės iš JAV, Švedijos, Prancūzijos.

- Kiekvieną savaitę priimdavote miestiečius. Kokių istorijų girdėjo jūsų kabineto sienos?

- Suskaičiavau, kad man teko kalbėt daugiau nei su 55 tūkstančiais žmonių apie jų asmenines problemas. Jei iš tūkstančio tik vienas įdomų dalyką papasakotų, ir tai jau būtų 55 atvejai. O iš tikrųjų ką nors įdomaus papasakodavo vienas iš dešimties. Tikras gyvenimo universitetas.

Bendravau ir su inteligentais, ir su darbininkais, ir su garsenybėmis, ir su paprastais žmonėmis – iki prostitučių, kadangi ir jos turėjo įvairių problemų. Sunku patikėti, kokie tėvų ir vaikų santykiai kartais išryškėdavo. Ateina sūnus ir sako: „Mano mama mirė, dabar butą perrašykite man.“ O po mėnesio ateina motina ir sako: „Kodėl jūs iš manęs atimate butą?“ – „Jūsų sūnus buvo atėjęs, sakė, kad jūs mirusi.“ Ji nustemba. Kad mirusi, sužino iš mūsų. Yra ir tokių vaikų – vaizduoja žuvusius, išvažiavusius. Visokių yra.

Su protinio darbo atstovais pradžioje bendrauti būna sudėtingiau, kadangi tai tokios kategorijos žmonės, kurie įsivaizduoja, kad viską žino. Susidurdamas su gyvenimo problemomis ir jas spręsdamas matydavau, kad jos nėra tokios sudėtingos, kaip kartais iš šalies atrodo. Problemą reikia išnarstyti, išardyti kaip laikrodį į detales. Problema nėra nedaloma, ji susideda iš to, to ir to. Kai išardai į detales, pradedi žiūrėti, kuri detalė blogai veikia – ar sugedusi, ar per maža, ar iš viso jos nereikia. Arba atvirkščiai – trūksta vieno ratuko, kuris turėtų sukti tą ir kitą. Ir tada, kad ir kokia būtų didelė, problema sumažėja.

- Jums vadovaujant Vilniui, Lietuvos neaplankė nė vienas aukščiausias Sąjungos vadovas – tarkim, SSKP generalinis sekretorius, Aukščiausiosios tarybos prezidiumo pirmininkas Leonidas Brežnevas. Bet gal kuris nors iš jų lankėsi slapta?

- Turite žinoti, kad Lietuva buvo vienintelė SSRS respublika, į kurią iki Gorbačiovo nebuvo atvažiavęs joks SSRS pirmasis asmuo. Mes, jų akimis, buvome nacionalistai, nepaklusnūs Maskvai. Jie nesitikėjo, kad triukšmingai priimsime šaukdami „Valio!“ Nenorėjo rizikuot ir nevažiavo, nors poetas Mieželaitis buvo įpareigotas garsiai kviesti Brežnevą į Lietuvą.

Iš aukštesniųjų SSRS asmenų mus aplankė tik Michailas Suslovas, vadintas pilkuoju kardinolu. Jis buvo instruktorius Lietuvai, tik todėl buvo atvažiavęs. Ir mūsų žmonės nenorėdavo važiuoti dirbt į Maskvą. Tik vienas kitas sutikdavo.

- Kokių paslapčių jums papasakojo Vilniuje lankęsi SSRS kosmonautai, su kuriais pabendraudavote ne tik oficialiai?

- Daugiausia bendravau su kosmonautais Pavelu Popovičium, Georgijumi Beregovojumi, Vitalijumi Sevastjanovu. Jo žmona – garsi lakūnė. Jis pats – labai linksmas žmogus, paprastas, jei užduodi kokį, atrodytų, kvailą klausimą, niekada nesišaipo, atsako, paaiškina. Paklaustas apie alkoholį kosmose sakė: „O ką tu manai, kad mes išgert nenorėdavom? Bet neleisdavo.“ Vienas esą buvo įkliuvęs. Jis paėmė Lenino raštų tomelį, išpjovė lapuose buteliuko kiaurymę ir į ją įdėjo 200 gramų konjako buteliuką. Politrukai jį pagyrė, kad į kosmosą vežasi Lenino raštus. Kosmose jis ir paragavo konjako, žiūrėjo, kaip jausis išgėręs. Nieko jam neatsitiko, išbuvo, kiek reikėjo, tame kosmose ir nuleido jį sėkmingai. Bet po to atvejo prieš skrydį tikrindavo ir į kosminį laivą patekusius Lenino raštus.

Kosmonautai papasakodavo ir apie nelaimes. Net pasakė, į kurias kapines eiti, jeigu norėčiau rasti žuvusio jų kolegos kapą. Popovičius smulkiau pasakojo ir spaudoje aprašytą atvejį, kaip trys kosmonautai negyvi nusileido į Žemę – išsihermetizavo kapsulė.

Pasakodavo, kaip Žemė iš kosmoso atrodo: „Graži Žemė, mes gi nelabai aukštai skrendame, gerai ją matome – kas yra tie 300 kilometrų. Jūs įsivaizduojate, kad mes su Dievu kalbamės? Labai norisi kalbėt su Žeme.“ – „O kaip jūs nusileidžiate?“ – „Minkštas nusileidimas, maždaug toks, lyg tau plaktuku į galvą duotų. Gana stiprus smūgis į žemę. Kai pasiekia atmosferą, trintis didelė, aukšta temperatūra – per iliuminatorius matosi, kaip nuo trinties dega visa kapsulė. Ant žemės matome, kad ji jau juoda.“ Kosmonautus kankindavo mintis, ar parašiutas išsiskleis, ar ne. Bet apskritai patyriau, kad kosmonautai linksmi, optimistiškai žiūri į gyvenimą.

Esu keletą kartų trumpai bendravęs ir su garsiąja kosmonaute Valentina Tereškova. Matydamas Tereškovą niekada nepagalvotum, kad ji galėtų tokius krūvius ištverti.

- Jums teko lydėti po miestą paskutinį komunistinės Lenkijos vadovą, generolą Wojciechą Jaruzelskį. Lenkijos nacionalinės atminties institutas jį apkaltino už karinės padėties įvedimą 1981 metais demokratiniam judėjimui „Solidarność“ („Solidarumas“) slopinti ir leidimą represuoti judėjimo dalyvius.

- Jaruzelskis atvažiavo su vizitu į SSRS – jam pasiūlė kartu aplankyti ir Lietuvą. Priėmimą organizavo respublikos vadovai. Teko rodyti miestą generolui.

Jam programa buvo sudaryta tokiu principu, kaip ir visiems – važiuoti tik į naujus rajonus. Manęs net į Pedagoginį institutą (dabar Edukologijos universitetas), kur vyko generolo susitikimas su studentais, nepakvietė, nors lyg ir priklausė pagal protokolą. Pasibaigus susitikimui su lenkų studentais, Jaruzelskis priėjo prie manęs ir pasakė: „Į programą neįtraukta, bet labai noriu, kad parodytum Petro ir Povilo bažnyčią, Adomo Mickevičiaus paminklą prie Onos bažnyčios, Aušros vartus, Pilsudskio kapą.“ Petras Griškevičius susidomėjo, apie ką mes kalbėjome. „Rodyk“, – išgirdęs tepasakė Griškevičius. O kaip rodyt, jei priekyje keturios mašinos ir apsauga važiuoja pagal iš anksto numatytą maršrutą?

Sėdau į mašiną, kurioje sėdėjo Jaruzelskis ir Griškevičius. Suspėjau tik pasakyti: „Žiūrėkite, kur mes važiuojame, ir sekite iš paskos.“ Daugiau laiko ką nors aiškinti nebuvo. Mašinos vairuotojui pasakiau, kad sėdėsiu priekyje ir rodysiu, kur sukti. Niekas daugiau nežinojo pakeistojo maršruto. Paaiškinau: „Aš rodysiu, kur mes turime sukti, o jūs galvokite, kaip pervažiuoti kokią gatvę, kur eismą uždaryti ir panašiai“.

Ekskursija pavyko puikiai, porą pastabų gavome iš tų vadovų, kurie nežinojo tikrosios padėties, kodėl keitėme maršrutą, kodėl mašinos važiavo per gazonus. „Tikrinom, ar nėra minų“, – daug nesiaiškinau.

Į Petro ir Povilo bažnyčią Jaruzelskis nėjo: „Man užtenka, kad pamačiau“. Privažiavus prie Adomo Mickevičiaus paminklo, iškilo klausimas – kas gidas? Juo tapau aš. Prie paminklo visi išlipo, nes Jaruzelskis norėjo padėti gėlių. Pokalbį prie paminklo pradėjau nuo Onos bažnyčios. Po to nuvažiavom prie Aušros vartų, užlipom laiptais į viršų, vėl viską papasakojau.

Jaruzelskis ištarė: „Ačiū, prezidente“ (Lenkijoje miestų vadovai vadinami ne merais, o „prezydent miasta“). Jis juk generolas, suprato, kad man teko suktis iš keblios padėties. Dar paaiškino: „Suprask mane – privalėjau visa tai pamatyti. Tikėjau, kai sakėt, kad Aušros vartai nenugriauti, kad paminklas Adomui Mickevičiui pastatytas, kad Petro Povilo bažnyčia veikia, bet turėjau pats pamatyti. Dabar mano atsakymai į klausimus bus kitokio turinio ir kitokio tono.“ Štai kokia propaganda veikė!

Po kelių dienų, Wojciechui Jaruzelskiui iš Sovietų Sąjungos grįžus į Lenkiją, man paskambino pažįstamas iš Lenkijos: „Maniau, tu dar meru dirbi, o pasirodo, kad tu – gidas. Per televiziją rodė Jaruzelskio vizitą Lietuvoje, tai vienintelis kalbantis apie miestą ir jo istoriją buvai tu.“

- Daugiau aukštų to meto Lenkijos pareigūnų teko priimti?

- Prieš Jaruzelskį buvo atvažiavęs Edwardas Gierekas, Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmasis sekretorius (kartu ir faktinis Lenkijos vadovas. – I. L.). Labai atsargus žmogus – jis pats ekskursijos po senamiestį atsisakė. Liepė pasižiūrėti palydai. Aš lydėjau ir visi buvo sužavėti.

- Ir su Sofija Rotaru vaikštinėjote po Vilnių?

- Sofija Rotaru buvo atėjusi į Vykdomąjį komitetą. Kviečiau, nes ji buvo labai populiari, norėjau, kad reklamuotų Vilnių, paskatintų pas mus koncertuoti savo kolegas. Atėjo taip efektingai – mums atrodė, labai puošniai – apsirengusi, kad Vykdomojo komiteto moterys subėgo pasižiūrėti. Vyrai buvo irgi pritrenkti.

Rotaru atėjo kartu su vyru, pakalbėjome, ji papasakojo apie savo sūnų. Šiltas, nevaldiškas pokalbis. Iš pradžių moldavų dainininkė nustebo, kad pakvietėme ją į Vykdomąjį. O mes daug garsenybių tuo tikslu – reklamuoti savo miestą – kviesdavomės. Vykdomajame jie pamatydavo daugybę meno kūrinių Vilniaus tema. Antrame aukšte sieną puošė didžiulis gobelenas, prie kurio delegacijos vis norėdavo nusifotografuoti – net amerikiečiai. Klausdavau savų, lydinčių delegaciją: „Ko taip vėluojat?“ – „Negalime nuo kilimo atitraukti. Fotografuojasi.“

Svečiams iš svetur parodydavome Vilniaus pleneruose sukurtus paveikslus – jie ieškodavo savo šalies dailininkų darbų ir radę ir labai džiaugdavosi. Tai irgi miesto reklama.

- Kas labiausiai stebindavo svečius iš Vakarų sovietinėse gamyklose?

- Lydėjau vieną amerikietį į J. Janonio popieriaus fabriką. Įeinam į tokią patalpą, kurioje dirba keturios moterys. Žiūrint iš šono atrodo, kad jos kilnoja popieriaus lakštus iš krūvos į krūvą. Jis klausia: „Ką jūs čia darot?“ – „Ne visus vienodai supjausto mašina, todėl mes atrenkam brokuotus į šoną“, – paaiškina. Tada amerikonas garsiai man aiškina: „Na ir, kokia čia problema? Kodėl tuos lapus blogai pjausto? Arba diskinis peilis kreivas ir neaštrus, arba ašelė sulinkusi, arba guolis subyrėjęs. Daugiau juk ten nieko nėra. Tiktai reikia pasižiūrėti, koks gedimas, ir jį likviduoti. Ir šitų keturių moterų nereikia.“ Nereikia tai nereikia, bet praktikoje kai kas yra kitaip – tai buvo darbo vietos. Žmonės turėjo darbo. Šitam darbui atlikti reikėjo aštuonių moterų, dvi pamainos po keturias. Mūsų požiūris buvo kitoks – kad visi turėtų darbo.

Kitą savaitgalį skaitykite tęsinį.