Čia nerasite jokios politikos, knyga parašyta lengvu stiliumi, į daugelį to meto aktualijų pažvelgta su lengva ironija ir humoru.
Iš knygos skyriaus „Ketvirtadienis – žuvies diena“
Važinėdami po Rusiją, ir dabar dar galite įsitikinti, kad ten egzistuoja nuo sovietmečio užsilikusi mada maitinimo įstaigose ketvirtadienį vadinti žuvies diena. Sovietmečiu ir darželyje, ir mokykloje tą dieną gaudavai žuvies gabaliuką ar žuvies kotletą, nori jos ar ne, mėgsti žuvį ar ne. O kartais atsitikdavo ir taip, kad tą dieną negaudavai nei žuvies, nei mėsos – žuvies nebūdavo, nes nebūdavo, o mėsos nebūdavo, nes ketvirtadienis – žuvies diena.
Į kavines, restoranus ir alaus barus sovietmečiu būdavo sunku patekti: įprastas vaizdas – eilė gatvėje šalia restorano. Vieni lankytojai lauke, už durų, laukdavo, kol išeis kiti, sėdintys viduje, prie staliukų. Lengviau patekti į vidų buvo žinomiems žmonėms – televizijos diktoriams, rašytojams, dailininkams, aktoriams. Tų laikų žvaigždės dažniausiai lankydavosi iki šiol Gedimino prospekte tebeveikiančioje „Neringoje“, valgydavo garsųjį „Kijevo“ kotletą, alyvuoges (!) – negirdėtą neregėtą tais laikais maistą, gurkšnodavo armėnišką konjaką. Daugelis jų būdavo įleidžiami ne tik dėl žinomumo, bet ir dėl to, kad durininkams nepagailėdavo vieno kito rublio, o kartais ir dešimtinės – tokie nuolatiniai klientai retai išgirsdavo tradicinį atsakymą „Vietų nėra“. Jiems vietų atsirasdavo. Visi kiti mirtingieji rikiuodavosi eilėje.
Didžiulės eilės vyrų nutįsdavo prie belangį bunkerį primenančio pilko pastato – alaus baro „Tauro ragas“ P. Cvirkos g. 43. (dabar V. Kudirkos g. 24). Bičiuliai užimdavo vienas kitam vietas eilėje, stovėdavo vieni už kitus. Palikęs eilėje bičiulį, susitvarkęs kokį reikalą ir sugrįžęs atgal, ne visada jį rasdavai viduje, dažnai jis tebestovėdavo lauke, tik kiek pasistūmėjęs durų link. Žiauriausias momentas būdavo, kai durininkas ranka užkirsdavo kelią ties tavimi – tai reiškė, kad daugiau žmonių nebetelpa ir lieki laukti lauke neribotą laiką. Todėl, patekęs į lyg bičių avilys ūžiantį alaus barą (moterų ten būdavo nedaug, joms vaikščioti į alaus barus sovietmečiu buvo nelabai padoru, beveik prilygo laisvam elgesiui), jausdavaisi lyg įžengęs pro dangaus vartus.
Labai populiarus buvo Pieno baras Didžiojoje gatvėje, ten galėjai išgerti šalto arba šilto pieno, suvalgyti šviežių bandelių. Dažnas vilnietis savaitgalio pasivaikščiojimą su vaikais po senamiestį baigdavo būtent apsilankymu Pieno bare. Čia užsukdavo pavalgyti studentai, nes ten jausdavosi lyg namie pas mamą. Pieno bare visada būdavo šilta ir jauku – nors patalpa neišsiskyrė interjeru, bet viduje būdavo malonu pasėdėti, kvepėdavo pienu ir šviežiomis bandelėmis.
Kita miela vieta, kurioje mėgo lankytis tėvai su vaikais, buvo vaikų kavinė „Nykštukas“ P. Cvirkos g. 14 (dabar Pamėnkalnio g. 24). Kavinėje stovėjo specialūs maži, vaikams pritaikyti baldai, buvo sudarytas jiems skirtas valgiaraštis. Pro kavinę negalėdavo ramiai praeiti nė vienas mažasis vilnietis, nes jos lange įrengtoje vitrinoje straksėjo tikros voveraitės.
Kavinę „Trakai“ (Trakų g. 3/2) daugelis mėgo dėl skanaus, moliniuose indeliuose kepto kugelio su spirgučiais, varške, Lenino prospekte buvusią „Žariją“ – dėl šašlykų. Šašlykų buvo galima paskanauti ir Jaunimo sode (Sereikiškių parke), netoli vartų, veikusioje vasaros kavinėje. „Vaivoje“ M. Gorkio gatvėje 20 (Pilies g. 20, kur dabar veikia restoranas „Da Antonio“) rinkosi bohemiškas Vilniaus jaunimas, devintojo dešimtmečio pradžioje ją okupavo pankai. O Lazdynuose šalia „Lazdynų“ restorano veikęs alaus baras lankytojus traukė vakarietiška aplinka – lentynose stovėjo tuščios užsieninių gėrimų skardinės, sienas puošė garsių vakarietiškų grupių plakatai, o iš vinilinių plokštelių sklisdavo tuomet Vakaruose populiari muzika. Barmenas ežiuku kirptais plaukais ir visada papsintis pypkę, buvo tapęs baro simboliu, dėl kurio norėdavosi ten užsukti ne kartą.
Lenino prospekte buvęs restoranas „Akimirka“ buvo padalytas į dvi dalis – restoraną ir barą. Apie barą imta šnabždėtis, jog jame renkasi kitokios seksualinės pakraipos žmonės (žodžio „gėjus“ mes tada nežinojome, nelabai buvome ir tikri, ar iš tiesų yra kitokios seksualinės orientacijos žmonių arba tokių, kurie, sako, vartoja kažkokius narkotikus).
Stoties bufete būdavo labai skanu suvalgyti porciją sardelių arba plonų dešrelių su garstyčiomis ir „guminę“ varškės spurgą su kava. Kartais ir dabar skrandis reikalauja tik tokios spurgos, bet vis rečiau tokios galima gauti.
Beveik visose Vilniaus parduotuvėse ir bufetuose pardavėjos su pirkėjais kalbėdavo tik rusiškai ir paprašęs: „Duokite bandelę ir kavos“, – išgirsdavai: „Ne poniala, skažite po ruski“ (Nesupratau, pasakykite rusiškai). Jos paprastai būdavo apkūnios, vilkėdavo baltus chalatus ir privalėdavo ant galvos segėti stačias baltas krakmolytas kepuraites. Visos lyg viena būdavo gausiai prisidažiusios, dažniausiai piktos, tad užsakytą maistą kartais taip sviesdavo ant prekystalio, kad džiaugdavaisi likęs neapiplikytas karšta kava. Įdomiausia, kad niekam nė į galvą neateidavo mintis reikalauti malonesnio aptarnavimo – jos jautėsi darančios malonę niekingam pirkėjui ir buvo padėties šeimininkės, nes žinojo: norėsiu – aptarnausiu, o norėsiu – ir ne.
Daržovių ir kai kuriose maisto parduotuvėse būdavo populiaru išgerti sulčių stiklinę. Ant specialaus įrenginio būdavo pritaisyti keli nuo viršaus į apačią siaurėjantys stikliniai indai su čiaupu apačioje, kurį atsukus į stiklinę bėgdavo sultys. Dažniausiai induose būdavo pomidorų, slyvų, persikų, vyšnių sulčių, beržų sulos. Pomidorų sultys būdavo be druskos, todėl tam reikalui šalia visad būdavo druskos indelis ir šaukštukas, kurį, išmaišęs druską sultyse, turėdavai įmerkti į tą pačią vandens stiklinę. Visi šios tvarkos prisilaikė ir niekam neatrodė, kad tai nehigieniška, kaip ir gerti iš tos pačios, o ne vienkartinės stiklinės gazuotą vandenį iš mieste stovinčių gazuoto vandens aparatų. Paprasčiausiai apvožęs stiklinę įstatydavai į specialų fontanėlį aparate, spustelėdavai, ir iš jo aukštyn ištrykšdavo vanduo. Pasukiodavai stiklinę – vadinasi, išplovei ir gali statyti po čiaupeliu, iš kurio į automatą įmetus vieną kapeiką bėgdavo paprastas gazuotas vanduo, o įmetęs tris kapeikas gaudavai skanaus, su sirupu. Keista, bet stiklinių niekas nevogdavo, jos visada stovėdavo savo vietoje gazuoto vandens aparato ertmėje, iš kurios bėgdavo jas skalaujantis skystis.
Vilniaus ir apskritai lietuviškas šokoladas buvo vertinamas visoje SSRS, kaip ir kiti saldumynai, pavyzdžiui, sovietmečio šventinių pietų, vestuvių ar krikštynų pasididžiavimas – baltas kaip gulbė, dažnai dviejų aukštų tortas „Jaunystė“- plaktų baltymų, su kapotais riešutais, puoštas rausvomis rožėmis su žaliais lapeliais, kuriuos visus galėdavai suvalgyti.
Pieniškos dešrelės, vadintos „sosiskomis“, būdavo deficitas, prie jų vinguriuodavo eilės, o sovietmečio deficitų deficito – rūkytos dešros servelato – paprasti žmonės negaudavo net prieš Naujuosius metus darbovietėje išskirtame deficitų rinkinėlyje, vadintame „pajoku“: jame būdavo tirpios latviškos arba indiškos kavos indelis, majonezo, žirnelių, kartais vengriškų daržovių konservų „Globus“.
Beje, parduotuvių alkoholio lentynose, be vietinių gėrimų, visada būdavo kubietiško romo „Havana Club“, mat socialistinė Kuba buvo gera SSRS draugė.
Nors oficialiai buvo teigiama, kad socializme visi žmonės lygūs, bet išskirtinumai ir privilegijos, kaip ir visose santvarkose, egzistavo ir tada. Lygesni už lygius apsipirkdavo specialiose uždarose parduotuvėse, kuriose, pavyzdžiui, būdavo tokių stebuklų kaip mangų sulčių, škotiško viskio, bananų.
Paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio atsiminimai
- Visą laiką varžėtės su Kaunu dėl kavinių. Kaune šioje srityje dar tebegyvavo prieškario tradicijos – matyt, nebuvo lengva įtikinti žmones, kad ir Vilniuje galima gardžiai pavalgyti?
Nuvažiavau į restoraną pasveikinti konditerės ir klausiu: „Kuo tu konkurse nustebinai kitus?“ Ji, tokia rami mergaitė, sako: „Pasaulinė konditerija yra labai graži, o mūsų – visa valgoma. Pas mus nėra tų karkasų, puošmenų, kurias tik priklijuoja, kad gražiai atrodytų. Gal tai lėmė pergalę?“
1980 metai, vienas iš Maskvos olimpinių žaidynių miestų – Talinas. Su Talino meru mano santykiai buvo puikūs. Jis man pasakė, kad Sovietų Sąjunga turi tam tikrų sutarčių su Lenkija – jos restauratoriai atidirba skolą SSRS. Jis man pasakė adresus, į ką kreiptis, nulėkiau į Maskvą pas viršininką. Paprašiau jo, kad tarpininkautų organizuojant lenkų restauratorių pagalbą. Labai nustebau išgirdęs atsakymą: „Galime ir padėsime.“ Limitinių pinigų gaudavome du milijonus per metus, bet šįkart mums jų nereikėjo: dirbo lenkai, mokėjo Maskva. Tada gerokai pasistūmėjome į priekį restauruodami senamiestį: atsirado pieno baras, kokteilių baras, „Amatininkai“, restoranai „Senasis rūsys“, „Bočiai“, „Medininkai“. Dabar turi pinigų – darai ką nori. O tada, jei pinigai būdavo skirti statybai ar kapitaliniam namo remontui, negali tame name daryti kavinės, nes ji turi būti įrengta iš prekybai skirtų pinigų. Pinigai eidavo kartu su medžiagomis: jeigu gavai milijoną, tai gauni atitinkamai cemento, metalo, stiklo. O jei pats planą viršijai ir turi pinigų, negauni medžiagų.
- Sovietmečiu atidarytas iki šiol tebeveikiantis restoranas „Lokys“, kuriame stovi tikro lokio iškamša. Iš kur ją gavote – gal pats sumedžiojote?
- 1972 metais Stiklių gatvėje buvo atidarytas restoranas „Lokys“. XV amžiuje šiame pastate buvo įsikūrusi pirklių šeima, kuri tame name ir gyveno, ir prekiavo.
Restorane tebėra mano vadovavimo miestui laikais pastatyta lokio iškamša, tad teoriškai ji mano. Dabar gamtininkai prikibo prie tos iškamšos. 20 nepriklausomybės metų neatsikabina nuo restorano, klausdami, iš kur ta meška.
O viskas buvo taip. Vilniuje viešėjo, rodos, Kostromos srities valdžia. Jiems parodžiau miestą. Pietavome „Lokio“ restorane. Sužinoję, kad esu medžiotojas, svečiai pažadėjo: „Kai pas mus prasidės meškų medžioklė, mes jus pakviesime, nušausite ir turėsite iškamšą restorane.“ Jie išvažiavo, o aš ir užmiršau tą kelionę. Po kiek laiko man skambina, kad prasideda medžioklė. Aišku, atsisakiau: „Nevažiuosiu. Būkit, geri, sumedžiokite jūs.“ Jie nušovė, padarė iškamšą ir liepė atvažiuoti pasiimti. Nebeprisimenu, ar mes parsivežėme, ar jie atvežė mikroautobusiuku „Latvija“.
Meška restorane stovėjo visą laiką. O kai tapome nepriklausomi, savininkai susidomėjo, ar yra leidimas. Ieško dokumento, prašo įrodyti, kad aš dovanojau mešką. Pasirašiau, kad dovanoju – maniau, dabar bus ramu. O juk man pačiam niekas jokio dokumento nedavė. Nuvažiuok į Sibirą ir pasiimk, kad gudrus.
Kitą savaitgalį skaitykite tęsinį.
