Žiniasklaidos laisvė pastaruoju metu itin eskaluojama tema. Ir ne veltui. Vakar ištrinti Vyriausybės posėdžių įrašai, šiek tiek anksčiau – ištrintas ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio įrašas, noras kontroliuoti LRT.
„Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ laidoje Andrius Tapinas aptarė žodžio laisvę ir kaip tą žodžio laisvę supranta Lietuvos politikai.
Ištrauka iš praėjusios savaitgalio „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ laidos:
„Politikų meilė žiniasklaidai yra oksimoronas ir paradoksas viename. Kaip kojų rankšluostis, plastikinė stiklinė, vegetariškas mėsainis…. Gamtoje tokie dalykai neturėtų egzistuoti, nebent kažkokia iškreipta forma kaip santuoka tarp 69- erių Pugačiovos ir 42-ų Galkino.
Bet nauji politikai vis nepasimoko. Vis galvoja, kad bus kitaip. Ir ateina atvira širdimi, deklaruodami paramą spaudos ir žodžio laisvei, tikėdamiesi, kad tokiu atveju į jų klaidas žiniasklaida pažiūrės atlaidžiau, o geriems darbas giedos osanas. Ir susikabinę rankomis drauge su žurnalistais eis į utopinę ateitį.
Ir tada juos iškruša. Ir tada nauji politikai įsižeidžia. XVII amžiaus britų poetas Viljamas Kongrevas pasakė „Hell has no fury like a woman scorned“. Išvertus į lietuvių kalbą: „Pragaras nėra toks karštas kaip įsižeidusi Agnė“.
Ir juk tai tiesa.
Naujo Seimo medaus mėnuo su žiniasklaida buvo išskirtinai trumpas. Po mėnesio prasidėjo cypimas „Leiskit dyrpti“, o tada Delfi aprašė Širinskienės disertaciją, kurioje ji esą rašė, kad AIDS yra Dievo bausmė. Ir įsigijo priešą visam gyvenimui.
Dar du mėnesiai – ir sprogo Gretos skandalas. Negalima lyginti, bet palyginkim – iki Gretos skandalo Ramūnas buvo toks, o po skandalo jau visai kitoks.
Neabejoju, kad iki šiol naktimis žiūri į lubas ir garsiai galvoja, kas būtų, jeigu būčiau nepaaukojęs Gretos ant žiniasklaidos laužo. Ir jis nenurims, kol neatkeršys visiems. Nes lįsti prie Ramūno Gretos yra blogiau nei nuskriausti Johno Wicko šuniuką.
Ir valstiečiai gali sakyti, ką nori – bet asmeniniam ir politiniam lygmeny žiniasklaida tapo jų priešais. Labiau patyrę politikai galėtų paprotinti juos, kad karą su žiniasklaida laimėti labai sudėtinga. Jie juk pamena.
Tačiau, teisybės dėlei, pasakykim, kad ankstesni politikai jeigu ir nemėgo žiniasklaidos, dažniausiai tai darė tyliai.
Ką toliau daryti giliai įbridusiam Skverneliui juokeliui. Kontekstą žinote: įrašas ištrintas, žurnalistams nesąmonių pritrinta, reputacija iki visiškos košės sutrinta.
Beveik dvejus metus mūsų „wanna be“ prezidentas Naikinantis Įrašus gan sėkmingai flirtavo su žiniasklaida.
Paslysdavo, bet vėl prisistatydavo su gėlių puokšte ir šypsena veide. Pasikėlė reitingus vargšės Loretukės ir su automatu po Vilnių laksčiusio Igarioko sąskaita. Kalbėjo apie žodžio laisvę ir žadėjo budėti jos sargyboje.
Patarėjai irgi tikino – taigi Saulius, jis už laisvą žodį paskutinius marškinius atiduotų. Patarėjas net pats žurnalistiką paliko, kad lydėtų šį idealų vyrą į valdžios viršūnę. Ėch, kaip „15min“ tuomet didžiavosi savo alumno karjera...
Bet skriaudos kaupėsi. Nesuprasti juokeliai. Policinė valstybė. Palinkėjimai medikams emigruoti. Neužkimštos burnos Seime.
Zuikiška baimė pasisakyti apie Seimo kolegų skandalus ir klystkelius. Nedeklaruotos žmonos akcijos. Interesai šiukšlių deginimo versle. Skaudi kritika iš Daukanto rūmų. Negebėjimas valdyti pykčio, kai gauna nepatogų klausimą.
Viskas kaupėsi ir buvusiam kelių policininkui tai suprasti darėsi vis sunkiau. Ten juk paprasta – sustabdai mašiną, pasakai „viršijom, vairuotojas“ ir išrašai baudą. O kad sustabdai mašiną, o vairuotojas duoda atgal, kad kreiva kepurė, nešvari uniforma ir pateikit įrašą kameros – nėra buvę. Imi tokį ir guldai ant kapoto. O žiniasklaidos ant kapoto juk nepaguldysi. Ir skriaudos kaupiasi.
Naikinantis Įrašus turėjo pratrūkti. Ir pratrūko pačiu nepalankiausiu metu, kai Daukanto rūmų aikštė ranka pasiekiama. Kaip toje viduriavimą stabdančių vaistų reklamoje. Ne laiku.
Kas buvo pasakyta tame nelemtame vyriausybės pasitarime, kad prireikė naikinti įrašą? Žurnalistai pavadinti šūdvabaliais? Kam nepasitaiko. Žurnalistus dar ir ne taip pavadina. Mane, pavyzdžiui, yra pavadinę „nenaudėliu“. Paverkiau, bet ištvėriau. Tačiau negi baimė tokia didelė, kad reikia slėpti įkalčius?
Naikinantis Įrašus blaškosi. Supranta, kad santykių su žiniasklaida taip lengvai neatstatysi. Bet kam jie reikalingi tie santykiai, galvoja jis. Nes interneto amžius ir dabar jau pats gali būti žiniasklaida. Tai įrodė Donaldas Trumpas, socialinių tinklų pagalba tapęs prezidentu ir pastatęs į vietą urzgiančius CNN’us, New York Times ir kitus plunksnos, klaviatūros ir mikrofono graužikus. Tai įrodys ir Naikinantis Įrašus. Kaip? Paprasta kelių žingsnių programa kaip apsieiti be žiniasklaidos ir susigrąžinti rinkėjo meilę.
Pirmas. Duoti pinigų „Žalgiriui“. Kauno „Žalgiriukui“. Tiesiog. Grąžinam seną skolą už pergales Eurolygoje prieš dvidešimt metų. Prieš dvi dienas parašo, kad visada būtina atidžiai įvertinti sprendimus, kuriais mokesčių mokėtojų pinigais remiamos privačios bendrovės. Ir pyst – pusę milijono „Žalgiriukui“.
Antras. Nuotraukos su vaikais. Kitą dieną po Žalgirio Naikinantis Įrašus susivaro į kabinetą tuziną vaikų ir ryškiai fotografuojasi. Vienok, kai aplink vaikai, gal Naikinantis Įrašus susivaldys ir, jiems girdint, neišvadins žurnalistų negražiais žodžiais ir nepasakys, kur žurnalistams eiti, kol neįleidžia į Registrų centrą. Antra vertus, užčiaupk burną medžiui, kol jaunas.
Su reitingais žiniasklaida susitvarkys. O artėjant rinkimams politikų karas su žiniasklaida tik stiprės. Įrankių yra.
Vienus, kaip LRT, galima paimti į nagą komisijomis, tyrimais ir naujais valdymo modeliais. Galima Kultūros komitete pradėti domėtis, kodėl atleista konkreti režisierė. Ir tada visiems nacionalinio transliuotojo tinginiams ir lodoriams nušvis akis – jeigu mane mes iš darbo, Karbauskis apgins.
Kitus galima paveikti pinigais. Arba nupjauti viešinimo pinigus prie kurių žiniasklaida pripratusi kaip narkomanas prie adatos. Arba atvirkščiai – pamaloninti politinės reklamos pinigais.
Ir taip pamažiukais kramsnoti spaudos ir žodžio laisvę. Nes niekuomet nebūna taip, kad viską atimtų iš karto.
Liks internetas, paskutinysis laisvo žodžio bastionas. Nors ir prie jo artėja. Gal tik popieriuko paprašysim, gal net ne šiandien, o rytoj. Poryt gal pareguliuosim. Vos vos.
Valdžiai nereikia laisvos, pavalgiusios ir principingos žiniasklaidos. Ketveri rinkimai ant nosies ir visus juos reikia laimėti. Tad ruoškimės karui.
Valstiečiai akivaizdžiai nusiteikę padaryti „ctrl c“ „ctrl v“ kombinaciją iš Lenkijos ir Vengrijos.
Viena spauda užvaldyta, kita nupirkta, trečia pritildyta, o tada viskas ramu ir gražu. Hipsteriai sau feisbuke gali demonstruoti žodžio laisvę ginčydamiesi, kur skaniausi „chorsasenai“. Koks nors portalas darys žurnalistinį tyrimą, kokios žieminės padangos geriausios. Nacionalinis transliuotojas pasakos, ką šlovingo vakar nuveikė Vyriausybė.
O ūsuotieji bebrai nusišypsos taip lengvai pasiekę pergalę ir galės užsiimti dar neužvaldytomis valdžios atšakomis. Pavyzdžiui teismais.
Tam ir reikalinga žodžio laisvė, nepriklausoma žiniasklaida ir kritiški žurnalistai. Ir mes nepasiduosime. Kaip sakė vienas durnius su berete, „No pasaran“.
Nes priešingu atveju, jau tikrai ateis paskutinioji mūsų jaunai demokratijai“.
Kita „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ laida bus filmuojama ateinantį ketvirtadienį Vilkaviškyje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.