J. Jurgelis. Absurdo procesas baigėsi. Bet ar baigėsi absurdas?

Šių metų vasario 25 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užbaigė vieną ilgiausių ir patį absurdiškiausią procesą per visus atkurtos nepriklausomybės dvidešimt šešerius metus. Jame pirmos Lietuvos Vyriausybės vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis buvo kaltinamas lietuvių tautos genocidu.

M. Misiukonis 1965 m. kovo 17 d., būdamas KGB jaunesniuoju leitenantu, dalyvavo Utenos rajone Papiškių kaime surengtoje kratoje. Šios kratos metu nusišovė ieškomas ten besislapstęs buvęs partizanas „Pabaisa“, „Siaubūnas“ Antanas Kraujelis. Procese M. Misiukonis įvardinamas genocido vykdytoju dalyvavusiu A. Kraujelio nužudyme. A. Kraujelis – genocido auka.

Visų trijų instancijų – Panevėžio apygardos, Lietuvos apeliacinis ir Lietuvos Aukščiausiasis – teismai pripažino M. Misiukonį nekaltu. Jo veikoje nėra būtinų inkriminuoto nusikaltimo požymių.
Taip pat buvo pažymėta, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog M. Misiukonis būtų padaręs bet kokią nusikalstamą veiką. Tai kas gi vyko daugiau kaip septyniolika metų, jei nieko nėra?

Kaltės nėra, bet apkaltinti reikia

1998 m. lapkričio pradžioje Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra iškėlė M. Misiukoniui baudžiamąją bylą dėl genocido, konkrečiau, dėl partizano A. Kraujelio (slap. Pabaisa, Siaubūnas) žūties. Byla iš karto buvo persiųsta Utenos apylinkės prokuratūrai, kad ši atliktų parengtinį tardymą.

Netrukus paaiškėjo. kad įrodymų, pagrindžiančių M. Misiukonio ir kitų asmenų, dalyvavusių kratoje, kaltę nėra. 1999 m. lapkritį byla buvo sustabdyta, tačiau po trijų mėnesių atnaujinta. Reikią dar paieškoti įrodymų, gal kas nors atsiras.

Prokuratūra į pagalbą pasikvietė saugumiečius. Šie slapta pasiklausė kai kurių dar gyvų kratos dalyvių telefoninių pokalbių, stebėjo juos. Bet nieko nei pastebėjo, nei išgirdo. Utenos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojas A. Mačerauskas konstatavo: „Nors parengtinio tardymo metu buvo nustatyti asmenys, dalyvavę operacijoje, tačiau nesurinkta įrodymų, kad jie turėjo tikslą sunaikinti partizaną“. Tikslas sunaikinti yra būtinas genocido nusikaltimo požymis. Jeigu šio tikslo nėra – nėra ir kaltės. Byla ir vėl buvo sustabdyta.

Prokuroras pavedė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui (LGGRTC) paieškoti kokių nors įrodymų. Jeigu ką nors pasisektų atrasti, tyrimas būsiąs atnaujintas. Bet Centras irgi nieko nerado.

Po aštuonerių metų, t. y. 2008-aisiais, byla visgi atnaujinama. Utenos prokuroras pakartoja tą patį: įrodymų, leidžiančių pagrįsti akcijoje dalyvavusių asmenų kaltę, – tikslą sunaikinti partizaną – nėra.

Generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyriaus vyriausiasis prokuroras Rimvydas Valentukevičius paaiškino žiniasklaidai: „Tyrimas yra atliekamas pagal kaltinimą genocidu. Norint įrodyti šią veiką, reikia įrodyti ketinimą sunaikinti. Pagal bylos medžiagą, dokumentus ir liudijimus A. Kraujelis, kiek aš pamenu, buvo persekiojamas neva kaip „banditas“, kuris apiplėšinėjo žmones, atiminėjo gyvulius ir pan. Dokumentų, įrodančių, kad jį siekta sunaikinti kaip partizanų grupuotės narį, nėra.“

Mūsų prokurorai užklausia Rusiją, gal ji KGB archyvuose turi kokių nors reikšmingų šiai bylai duomenų. Rusija atsakė nieko neturinti.

Taigi nuo bylos iškėlimo praėjo dešimt metų, įrodymų nėra. Ir čia įvyksta viena įdomiausių (bet ne vienintelė) šio proceso metamorfozių: reikia apkaltinti be kaltės.

Prokuroras R. Valentukevičius, kuris sakė, jog įrodymų nėra, siunčia raštą Utenos prokuratūrai, nurodydamas „imtis visų įmanomų procesinių ir kitų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje kuo skubiau būtų užbaigtas ir baudžiamoji byla perduota teismui“.

Įrodymų nebereikia. Reikia kuo greičiau surašyti kaltinamąjį aktą ir paknopstom į teismą. Uteniškiai tokio pavedimo neįvykdo. Tai pasistengia padaryti Panevėžio apygardos prokurorai. Byla keliauja į Panevėžio apygardos teismą.

Vieno teismo posėdžio pertraukos metu paklausiau prokuroro Ričardo Juozainio, palaikančio kaltinimą, ar jis iš tikrųjų galvoja, kad M. Misiukonis kaltas, kad jis siekęs sunaikinti A. Kraujelį. Prokuroras sakė taip negalvojantis, bet taip galvojanti prokuratūra.

Prokuroro padėtis nepavydėtina. Reikia kaltinti žmogų be įrodymų. Prokuroras stengiasi, bet jam nelabai sekasi. Teismas išteisina M. Misiukonį. Prokuroras rašo apeliacinį skundą.

Ir atsitik tu man taip, kad Apeliaciniame teisme kaltinimą palaiko Generalinės prokuratūros prokuroras R. Valentukevičius, kuris iš anksto žino, kad su įrodymais striuka, kaltės (tikslo sunaikinti partizaną) nerasta. Nepaisant to, prokuroras prašo teismo uždaryti M. Misiukonį į kalėjimą šešeriems su puse metų. Kuo ne bolševikmetis? Be kaltės už grotų. Ir visgi ne bolševikmetis. Tada be kaltės sodindavo dvidešimt penkeriems, dabar tik šešeriems su puse.

Tačiau Apeliacinis teismas skundą atmeta ir palieka galioti išteisinamąjį nuosprendį. Byla atsiduria Aukščiausiajame teisme. Ir čia – jau pirmame posėdyje – Generalinės prokuratūros pozicijoje virsmas. Prokuroras Sergejus Stulginskis sako, kad, remdamasis ne emocijomis, o teisės normomis, manąs, jog Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas šioje byloje yra teisėtas ir pagrįstas, skundas turi būti atmestas.

Vadinasi, prokurorai iki šiol rėmėsi ne teisės normomis, o emocijomis? Matyt, emocijų būta žiauriau neigiamų, todėl jie taip neprognozuojamai ir elgėsi.

S. Stulginskis sako: „Nėra pateikta patikimų įrodymų, kad išteisintojo veikoje būtų nusikalstamos veikos požymiai, kad jis turėjo specialų tikslą sunaikinti A. Kraujelį.“

Betgi tai sakė (nors ir neoficialiai) prieš porą metų Panevėžio prokuroras R. Juozainis. Tai sakė ir prokuroras R. Valentukevičius prieš aštuonerius metus. Tai sakė prokuroras A. Mačerauskas daugiau kaip prieš penkiolika metų. Dabar tą patį patvirtina visų trijų instancijų teismai. Visiems yra ir buvo aišku – kaltės nėra ir nebuvo. Tad visai nebeaišku, kodėl vyko procesas, kodėl byla nebuvo nutraukta prieš penkerius, prieš dešimtį ar penkiolika metų?

Kam reikėjo viso šio be galo ištęsto valstybei/mokesčių mokėtojams brangiai kainavusio ir dar kainuosiančio, žmonių orumą žeminančio, iš principo neteisingo, teisėsaugą ir valstybę kompromituojančio proceso?

Politinės, ideologinės gairės

Šio proceso pagrindinė kryptis buvo aiški jau 2000-aisiais metais – tada galutinai ir buvo užprogramuotas absurdas. Tada daugiau kaip 40 žinomų ir mažiau žinomų politikų, daugiausia Seimo narių, daugiausia konservatorių bei krikščionių demokratų, paskelbė politinį pareiškimą, kuriame įvardino, kas yra kas. Pagal šį pareiškimą, A. Kraujelis yra paskutinysis Lietuvos partizanas, niekada nenulenkęs prieš okupantus galvos. Jis nenuilstamas kovotojas, kurio kulkomis suvarpytą kūną nežinia kur paslėpė KGB organai.

M. Misiukonis yra asmuo, dešimtmečius dirbęs KGB organuose, dalyvavęs daugelyje baudžiamųjų ir kovos su partizanais akcijų. Jis yra A. Kraujelio sunaikinimo akcijos dalyvis.

Pareiškime prasilenkiama su faktais. M. Misiukonis, būdamas vaikas, negalėjo dalyvauti nei baudžiamosiose akcijose, nei kovose su partizanais. A. Kraujelio niekas nenušovė, jis nusišovė pats. Jis negalėjo kulkomis suvarpyti savo kūno. Bet pareiškime svarbu ne faktai, o aiškiai išdėstyta politinė pozicija. Teisėsaugai beliko tą poziciją juridiškai įforminti – apkaltintam M. Misiukoniui surasti kaltę.

Aukšti politikai, o ir šiaip kai kurie aukšti veikėjai, įvairiomis progomis tas pagrindines pareiškimo nuostatas, pridėję savų interpretacijų, primindavo visuomenei ir teisėtvarkai.

Seimo narė, anksčiau buvusi LGGRTC direktorė (dar anksčiau komjaunimo aktyvistė) Dalia Kuodytė kalbėjo, kad M. Misiukonis ne tik dalyvavęs A. Kraujelio nužudyme, bet ir tam reikalui vadovavęs. M. Misiukonis, anot politikės, turėtų būti teisiamas ne tik dėl šio nusikaltimo.

Tačiau už kokius kitus nusikaltimus teismai dar turėtų teisti M. Misiukonį, politikė nenurodė, paliko teisę apsispręsti patiems teismams. Beje, ta pati politikė, kalbėdama per Lietuvos radiją, berods, 2010-ųjų lapkritį, tvirtino, jog ši byla iškelta jos iniciatyvos dėka.

Politikai rūpinosi ir konkretesniais bylos klausimais.

2007 m. liepos 26 d. Utenos apylinkės teisėja paklausė liudytojos A. Kraujelio sesers J. Šyvokienės, ar ji kreipėsi dėl bylos atnaujinimo? Liudytoja atsakė: „Aš pati dėl tos bylos atnaujinimo nesikreipiau. <...> Seimas iškėlė šį klausimą“. Seimas iškėlė klausimą, o prokuratūra pateikė atsakymą. Taigi 2008-ųjų metų pradžioje byla atnaujinama.

Atnaujinti atnaujino, bet įrodymų tai nėra. Reikalai sustojo. Ir vėl rūpinasi Seimas.

2008 m. vasaros pradžioje generalinis prokuroras buvo pakviestas į Seimą ir paprašytas pasiaiškinti, kodėl kai kurios svarbios bylos, tarp jų ir A. Kraujelio byla, nejuda į priekį. Po šio vizito reikalai pajudėjo iškart, M. Misiukoniui buvo pareikšti įtarimai.

Visgi esminis lūžis procese įvyksta 2008-ųjų pabaigoje. Prokuratūra gauna politikų, buvusių politinių kalinių (A. Endriukaičio, B. Gajausko, A. Svarinsko ir kt.) pareiškimą. Jame prokurorai kaltinami/įtariami menka kompetencija, politiniu bei istoriniu angažuotumu. Prokurorai raginami greičiau užbaigti A. Kraujelio bylą, primenama, jog pareiškimo autoriai yra pajėgūs surengti „griežtesnį demaršą“.

Šis pareiškimas buvo paskutinis lašas, pratašęs Generalinę prokuratūrą. Ji apsisprendžia nelaukti „griežtesnio demaršo“ ir kuo greičiau atsikratyti byla – išsiųsti ją į teismą. Generalinės prokuratūros vadovybė paveda prokurorui R. Valentukevičiui „spręsti“. Kaip buvo išspręsta – jau žinome.

Galime pastebėti, kad prokurorų sprendimai – bylos iškėlimas, atnaujinimai, įtarimų pareiškimas, kaltinamosios išvados surašymas ir pan. buvo daugiau ar mažiau (greičiausiai daugiau) veikiami politikų bei kitų suinteresuotų asmenų. Vaizdas toks, kad Prokuratūra, pirmiausia Generalinė, tai įtakai nesipriešino.

Bet visokios įtakos kiek nelauktai atsitrenkė į teismų sprendimus. Pasipylė kibirkštys. Kaip teisėjai drįso išteisinti M. Misiukonį? Jie (teisėjai) legalizuoja KGB! Kas jiems davė tokią teisę? Juos reikia vyti lauk iš teismo salės be teisės į ją sugrįžti.

Kodėl prireikė nuteisti M. Misiukonį?

Pirmiausia, aišku, prireikė jį nuteisti kaip asmenį, dalyvavusį (pagal D. Kuodytę, vadovavusį) paskutiniojo Lietuvos partizano nužudymui. Apie tą poreikį nebekalbėsime, nes jau pakankamai pasakyta.

Bet esama kito, kokybiškai aukštesnio poreikio – M. Misiukonį prireikė nuteisti kaip KGB pulkininką, kaip sovietinį Vidaus reikalų ministerijos generolą. Už visus tų struktūrų blogus darbus, dar daugiau, už tų struktūrų pirmtakų (MGB, NKVD, NKGB ir pan.) nusikaltimus. Už lietuvių masinį trėmimą, už Lietuvos žmonių kankinimus, žudymus ir pan.

Tokie motyvai ir tokie reikalavimai buvo nuolat keliami proceso metu. Teismams buvo pateikta LGGRTC parengta medžiaga apie lietuvių tautos netektis okupacijos metais. Teismo salėje girdėjosi atodūsiai: „Dieve Dieve, tokie žiaurumai buvo, negi jo nenuteis? Ką žmonės pasakys?“

Šiuo metu Lietuvoje dėl genocido yra teisiami ar nuteisti mažai kam žinomi stribai ar smulkūs kagėbistai, kartais praradę atmintį, dažnai paliegę. M. Misiukonio pasiuntimas už grotų būtų reikšmingas įvykis, satisfakcija, tinkamas moralinis atlyginimas tautai už jos kančias.

Dėl objektyvumo reikia pripažinti, kad M. Misiukonis nėra idealus variantas. Jis ne stalininio laikmečio. Jam sunku priskirti kokias nors realias baudžiamąsias akcijas, kankinimus, žudymus, tremtis ir pan. Jis negalėjo būti Stalino laikų ideologu, komjaunuoliu, garbinančiu raudonąją armiją išvaduotoją.

Kita vertus, jis yra bene paskutinis šansas suvesti sąskaitas su žiauriomis represinėmis struktūromis. Tų struktūrų pulkininkų ar generolų beveik nebėra gyvų. Nėra jokių garantijų, kad, pradėjus naują procesą, koks nors pulkininkas „ištrauks“ iki pabaigos. Juk ir šiame procese iš penkių įtariamųjų/kaltinamųjų iki proceso pabaigos išgyveno tik vienas M. Misiukonis. Tad klausimas šekspyriškas: arba M. Misiukonį, arba jau nieko gero nebebus.

M. Misiukonį būtina nuteisti vardan istorinio teisingumo. Signataras A. Endriukaitis po išteisinamojo nuosprendžio Panevėžyje paskelbė teisėjus esant tautos priešais. Jie tokiu nuosprendžiu paniekino Lietuvos istoriją ir todėl nebeturi teisės teisėjauti.

Profesorius V. Landsbergis, pritardamas A. Endriukaičiui, kalbėjo: „Užuojauta Lietuvos istorijos nežinantiems Panevėžio teisėjams“. Jis pabrėžė, kad KGB yra nusikalstama organizacija, tad visi jos pareigūnų veiksmai yra neabejotinai nusikalstami.

Ieškoti asmeninės M. Misiukonio kaltės, kurios nesėkmingai ieškojo prokurorai ir kurios pasigedo teisėjai, nėra net reikalo. Buvai KGB pareigūnas – esi kaltas.

Šioje byloje labai svarbi ir būsimo VRM ministro, politiko bei istoriko A. Anušausko nuomonė (jis konservatorių šešėlinėje vyriausybėje yra paskirtas VRM ministru). A. Anušauskas teigia, kad „teisėjų, kurie priima šiuos sprendimus (išteisinamuosius sprendimus genocido bylose. – J. J.), išmanymas apie Lietuvos istoriją, apie KGB yra labai ribotas“.

A. Anušauskas pažymi, kad tokie sprendimai daro tarptautinę žalą, jie suklaidina Strasbūrą. Kai į Lietuvos teismų sprendimus „įdedamos sąvokos, kurios legitimizuoja KGB veikimą Lietuvos teritorijoje“<...> tada „sprendimai Strasbūre yra tokie, kokie yra dabar“. Gi dabar Strasbūre stribas Vasiliauskas laimi bylą prieš Lietuvą.

Kelių nedidelių visuomeninių/patriotinių organizacijų nariai, matyt, įkvėpti garsių politikų pasisakymų, kreipėsi į šalies prezidentę, prašydami pašalinti iš darbo visus teisėjus (teisėjai išvardinami vardais ir pavardėmis), prisidėjusius prie M. Misiukonio išteisinimo.

Taigi išeitų, kad bylose teisingi nuosprendžiai yra apkaltinamieji nuosprendžiai. Išteisinamieji yra neteisingi. Jie esą paniekina Lietuvos istoriją, legitimuoja KGB ir stribus. M. Misiukonį privaloma nuteisti.

Šiek tiek istorijos ir šiek tiek moralės

M. Misiukonis VRM ministru buvo paskirtas 1990 m. kovo 23d. Šio KGB pulkininko, sovietinio VRM generolo kandidatūra atsirado ne per klaidą. Pirmiausia jo kandidatūra buvo apsvarstyta Aukščiausiosios Tarybos (AT) – Atkuriamojo Seimo vadovybės. Būtent AT vadovybė ir jos pirmininkas V. Landsbergis kvietė M. Misiukonį tapti VRM ministru.

Svarstant kandidatūrą Aukščiausiojoje Taryboje, buvo pagarsinta M. Misiukonio biografija, kuri ir taip buvo visiems žinoma. Jis ilgus metus dirbo Saugumo komiteto (KGB. – J. J.) sistemoje, buvo skyriaus viršininku, nuo 1984 m. – Lietuvos TSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas, nuo 1989 m. – vidaus reikalų ministras. Į klausimą, kokioje srityje dirbote Saugumo komitete, M. Misiukonis atsakė: „22 metus dirbau kontržvalgybos srityje“.

Buvo pasiteirauta, ar yra alternatyva M. Misiukonio kandidatūrai. Paaiškinta, kad alternatyvos nėra: „Jeigu parlamentas nori vidaus reikalų sistemoje sukurti dezorganizacijos situaciją, priversti kai kuriuos darbuotojus net sabotuoti savo veiklą, reikia ieškoti kitos kandidatūros. Teisėsaugos organų sistemoje, konkrečiau, vidaus reikalų sistemoje, ši kandidatūra turi autoritetą“. AT pirmininkas V. Landsbergis dar paklausė kandidatą, ar šis savo veikloje vadovausis tik Lietuvos Konstitucija ir Lietuvos įstatymais. M. Misiukonis atsakė „Taip“ (plojimai).

Balsavimas: už – 67, prieš – 8, susilaikė – 28.

Posėdžio pirmininkaujantis: „Leiskite perskaityti ir mūsų rinkėjų sveikinimą: „Norime padėkoti už tvirtus atsakymus ir pasižadėjimą tarnauti Lietuvai. Linkime sėkmės šiame atsakingame ir sunkiame darbe“.

Neatsirado M. Misiukoniui alternatyvos ir vėliau. Jis buvo paskirtas VRM ministru ir antroje vyriausybėje. Šias pareigas jis ėjo ir trečioje vyriausybėje, iš kurios pasitraukė savo noru. Štai tokia istorija.

Dabar gi vėl susiduriame su panašia situacija. Sunku rasti alternatyvą M. Misiukoniui. Šiuokart ne VRM ministro postui užimti. Šiam postui, kaip jau minėjome, alternatyva laukia savo valandos.

Šiandien M. Misiukoniui išimties tvarka siūloma kita misija – būti atsakingam už lietuvių tautos kančias okupacijos metais. Vykdant šią misiją, jam siūloma praleisti, ko gero, visą likusį gyvenimą už grotų.

Kai kam gali pasirodyti, kad čia kažkas ne taip, kad esama prieštaravimo tarp netolimos istorijos ir nūdienos. Iš tiesų prieštaravimo nėra. Yra tokia moralė – nuvarytus arklius nušauna. Tik šovėjams šį kartą nepasisekė. Mažumėlę prašovė. Dabar jie dėl to labai pergyvena, kaltina teisėjus. Galime juos suprasti,užjausti, bet teismų sprendimai yra tokie ir kitokie nebebus.

Virš Aukščiausiojo teismo tik Aukščiausiojo teismas

Visų trijų minėtų instancijų teismai pasisakė už M. Misiukonio išteisinimą. Ar galėjo būti kitaip? Iš principo negalėjo. Apkaltinamasis nuosprendis Strasbūro teisme sprogtų kaip papliauška.

Bet A. Kraujelio veiklos atžvilgiu, teismų pozicija šiek tiek išsiskyrė. Mums svarbu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pozicija, nes aukščiau šio teismo teismų Lietuvoje nebėra. Nebent Aukščiausiojo teismas.

LAT kolegijos nutartyje sakoma: „Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti A. Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybingumui.“ Tokio A. Kraujelio veiklos įvertinimo nerasime abiejų žemesnių teismų sprendimuose.

Pirmieji svarūs dokumentai/įrodymai, atgulę ant Utenos prokuroro A. Gylio stalo, buvo ne apie M. Misiukonį, bet būtent apie A. Kraujelio veiklą. 1999 m. LGGRTC rašte Utenos prokurorui išvardijama vienuolika civilių asmenų, kuriuos asmeniškai nužudė A. Kraujelis ar dalyvavo juos žudant. Dokumente taip pat išvardinami jo vieno ar su grupe įvykdyti kolūkių ar kaimo žmonių apiplėšimai. Dokumentas, matyt, buvo parengtas remiantis KGB archyvais, todėl iš dalies galima juo ir suabejoti.

Tačiau vėliau parengtinio tyrimo metu beveik tą patį patvirtino ir A. Kraujelio sesuo J. Šyvokienė, kuri palaikė ryšius su broliu. Ji pasakė, kad Antanas iš tiesų žudęs. Liudytoja kai kuriuos nužudytuosius išvardino pavardėmis ir dar patvirtino, kad „tai tikrai Antano darbas“. Savo liudijimą ji pakartojo po kelerių metų Panevėžio teisme.

LGGRTC ekspertas G. Šidlauskas Panevėžio teisme teigė, jog A. Kraujelis vykdęs specialiąsias užduotis, bet partizanų rėmėjų šeimos sušaudymas buvusi klaida (ne tuos sušaudė). Tada A. Kraujelis dar nebuvęs partizanas, jis tik rengėsi partizanauti. Apie tai, kad A. Kraujelis plėšikavo, liudijo ir jo žmona Janina Snukiškytė.

Matyt, šiuos (galbūt ir dar kai kuriuos kitus) A. Kraujelio darbus LAT kolegija ir laiko „veikla reikšminga Lietuvos valstybingumui“. Jei kolegijai pasirodytų, kad šie darbai nėra visiškai pozityvūs ar nėra visai teisėti, ar kad jie panėšėja į nusikaltimus žmogiškumui, ji (kolegija) negalėtų sakyti, jog ji „neturi pagrindo abejoti“. Bet kolegijai taip neatrodo.

Tokia kolegijos pozicija dera ir su kai kurių politikų nuomone. Mūsų jau minėtas politikas bei istorikas A. Anušauskas, kalbėdamas per Lietuvos radiją, pasakė: „Reikėjo, tai ir šaudė.“

Nepaisant to, kad LAT kolegija taip pat prisidėjo prie M. Misiukonio išteisinimo, galima tikėtis, kad jos teisėjai nesusilauks Panevėžio ar Apeliacinio teismo teisėjų likimo. Jie istorinio teisingumo šalininkų nebebus priskirti prie tų nelaimingųjų, kuriuos prezidentė turi atleisti iš darbo. Nors ką gali žinoti...

Nežmoniškai ilgas ir absurdiškas procesas baigėsi. Bet ar baigėsi absurdas, kuriantis absurdo procesus?