VRM iš visų ministerijų yra arčiausiai Bažnyčios. Kitapus Gedimino aikštės – Arkikatedra. Iš jos nišų septyni šventieji dieną naktį stebi ministeriją. Ministras, neišeidamas iš kabineto, tik pravėręs langą gali išklausyti šventąsias mišias. Ir vis dėlto kas galėtų paneigti, kad ministerija nėra / nebuvo apsėsta velnio. Blogą ministrą keitė blogesnis, o tą blogesnį dar blogesnis, o po jo dar ir dar blogesnis. Be to, ministerijoje atsirado ir blogi pavaduotojai (jie įtariami korupcija), ir prastos kokybės patarėjai. Neįtikėtina, bet akivaizdu – į žinybą įsimetė velnias.
Tiesa, pastarosiomis dienomis iš ministerijos nebesijaučia sklindančio sieros kvapo. Tautos apdovanotas ir itin aukštais reitingais įvertintas naujausias ministras teikia gražių vilčių. Bet tai dar nereiškia, kad velnias išnešė kanopas iš ministerijos. O jeigu ir išnešė, ar ilgam?
Reformanija kaip velnio išmislas
Reformanija yra esminis požymis, bylojantis, kad ministeriją / žinybą apsėdo velnias. Nuo tų reformų, kurioms išleidžiami dideli pinigai, reikalai ne gerėja, o kartais ir blogėja. Nuo jų nukenčia žinybų tarnautojai ir šiaip paprasti žmonės, kuriuos šios reformos paliečia.
Prieš porą dienų DELFI perskaičiau Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus straipsnį apie švietimo sistemą kamuojančias reformas. Pacituosiu kai kurias straipsnio tezes ir leisiu sau papildyti jas savo komentarais. Direktorius sako, kad:
1. „Visos švietimo (sveikatos apsaugos, prokuratūros, vidaus reikalų sistemos ir t. t. – J. J.) reformos Lietuvoje įgyvendinimas akivaizdžiai liudija, kad esame atsidūrę padėtyje, kurią galime įvardyti kaip circulus vitiosus, t. y. ydingą ratą, vedantį į padėtį be išeities“;
2. „Norint, kad būtų sėkmingai vykdoma švietimo (sveikatos apsaugos, prokuratūros, vidaus reikalų sistemos ir t. t. – J. J.) reforma, pirmiausia reikia aiškiai suvokti esamą Lietuvos švietimo (sveikatos apsaugos, prokuratūros, vidaus reikalų sistemos ir t. t. – J. J.) padėtį“;
Patys patyrėme, kad kiekvienas (ar beveik kiekvienas) ministras, atėjęs į ministeriją, pradeda naują, „geresnę“ reformą. Kas buvo anksčiau – nubraukiama. Nubraukiami ir išleisti pinigai .Viskas kaip į balą. Prieš paskiriant naująjį VRM ministrą politikai Ritos Miliūtės TV laidoje „Teisė žinoti“ kalbėjo, kad VRM laukia nauja svarbi reforma.
4. „Tik švietimo sistemoje (kaip ir sveikatos apsaugos, prokuratūros, vidaus reikalų sistemoje ir t. t. – J. J.) galima užsiimti utopiniais eksperimentais, kurių pasekmės į paviršių iškyla tik praėjus geram laiko tarpui (kartais ir greitai. – J. J.)“;
5. „Išleistos milžiniškos lėšos, tačiau jokio apčiuopiamo rezultato pasiekti nepavyko (švietime, kaip ir daugelyje reformuojamų sričių, beviltiškai atsiliekame nuo estų. – J. J.)“;
6. „Vis labiau tampa matoma [...] negebėjimas ir nenoras vykdyti realių reformų.“
Čia neturėčiau ką pridurti.
7. Mokytojai bei mokiniai (gydytojai ir ligoniai, kaimiečiai ir miestiečiai, ir visi Lietuvos piliečiai – J. J.) yra tik savitikslių reformų įkaitai.“
8. „Pasirodo, kad švietimo (sveikatos apsaugos, prokuratūros, vidaus reikalų sistemos ir t. t. – J. J) strategai sugebėjo suregzti tokį Gordijaus mazgą, kurį atrišti natūraliu būdu jau yra nebeįmanoma.“
Jeigu licėjaus direktoriaus tezes laikysime objektyviomis ir teisingomis, o mano papildymus, bent didesniąja dalimi, priimtinais, tai reiškia, kad velniava valstybiniame sektoriuje yra plačiai išsikerojusi. Klausimas, iš kur ji sklinda.
Kur reziduoja velnias?
Pateiksiu dar vieną svarbią S. Jurkevičiaus tezę: „Reikėtų turėti tvirtą ir aiškią valstybės švietimo (ir ne tik švietimo. J. J.) politiką, kuri remtųsi politine valia ir nuosekliai siektų kokybę užtikrinančių veiksnių įgyvendinimo“.
Taigi reiktų turėti politiką, bet iš kur ją gauti? Reiktų ir valios daugiau, ir išmanymo. Ir labai reiktų realios atsakomybės už padarytus nuostolius.
Deja, atėjusios į valdžią partijos gviešiasi apsėsti kuo daugiau ministerijų, ypač pinigingų, bet ne visos partijos turi daugmaž tinkamą praprususį sąžiningą žmogų ministro kėdei apsėsti. O ką jau kalbėti apie strateginį galimo kandidato mąstymą ar kitas aukštesnes materijas.
Jeigu prezidentas / prezidentė praveja kandidatą, reiškiamas nepasitenkinimas. Kur demokratija! Tauta, esą, per rinkimus suteikė partijai mandatą, tad kodėl ji negali į ministro kėdę pasodinti savo diletanto, kuris pasirūpintų partijos reikalais, partiečių UABais, papildytų partijos biudžetą, priimtų į darbą (kad ir patarėjais) saviškius, taipogi diletantus, ir visa kita. Kitaip kokio gi velnio brautis į valdžią?
Praeis pora metelių, ir vėl rinkimai, ir kas žino, kokiai partijai atiteks VRM ministro kėdė ir kas bus pasodintas į tą kėdę. Todėl ir suabejojau, ar ilgam išnešė velnias kanopas iš VRM.
Jeigu kas nors užsiimtų rimtesnėmis velnio / velniavos studijomis, tai patarčiau pradėti tyrimą ne nuo VRM, ne nuo kultūros ar švietimo, sveikatos apsaugos ar kitų ministerijų, o nuo partijų, nuo Seimo frakcijų, nuo Seimo užkulisių, nuo politinio elito. Taip pat būtinai pauostyti, ar iš ten nesklinda sieros kvapas, apsižvalgyti, ar iškritus šviežiam sniegui iš po nakties prie tų institucijų / organizacijų laukujų durų nepripėduota ožio kanopų.