J. Jurgelis. Dovanos Lietuvai – politiko kelnės, didesnė minimali alga

Man, šių eilučių autoriui, prieš pat šventes teko persirengti nykštuku-žurnalistu (kaip dabar sakoma, persikūnyti) ir pakalbinti kai kuriuos garsius Lietuvos žmones, paklausti, ką jie žada ateinančiais metais Lietuvai padaryti gero, ką dovanoti, duoti, paaukoti ir pan.

Gausios Seimo pirmininkės dovanos

Pirmas garbingas mano kalbintas žmogus buvo Seimo pirmininkė. Prisistatęs kaip nykštukas-žurnalistas, šiek tiek užuolankom paklausiau: „Jūsų ekscelencija, kaip jūs manote, ką Kalėdų ir Naujųjų arklio metų proga senelis atneš Lietuvai?“ 

„Senelis nieko neatneš“, – labai kategoriškai atsakė pirmininkė. 

Buvau priblokštas netikėto atsakymo. Vis dėlto atsargiai pasiteiravau, kodėl neatneš, – juk ekonominė krizė jau praėjo. 

Pirmininkė paaiškino: „Šiandien Lietuvą krečia daug žiauresnė krizė nei ekonominė. Tai Lietuvos vyrų krizė. Viktorui išvažiavus į Maskvą, Lietuvoje nebeliko tikrų vyrų. Netikrų vyrų apstu. Jei Viktorą pasodins, tai Lietuvai bus tikra tragedija.“
„Tikrai taip,“ – patvirtinau aš.
„Lietuvoje nebėra kam net tikro Kalėdų senelio suvaidinti. Šiemet nebebus Lietuvoje Kalėdų / Naujųjų metų senelio. Bet bus Kalėdų bobutė. O ta bobutė būsiu aš. Taip ir parašykit.“
„Jūs būsite nuostabiausia Kalėdų/Naujųjų metų bobutė! – sušukau aš. –Tad kokių dovanų įteiksite Lietuvai?“
„Nuo mano dovanų Lietuva, o ypač paprasti Lietuvos žmonės, apšals, – pasakė Seimo pirmininkė. – Aš dovanoju Lietuvai minimalią 1500 litų algą.“
„Tačiau ekspertai sako, kad toks minimalus atlyginimas gali sužlugdyti Lietuvos ekonomiką?..“ – tarstelėjau nedrąsiai.
„Aš rūpinuosi paprastais žmonėmis, o ne ekonomika. Ekonomika palauks, bet užtat paprasti žmonės bus laimingi.“
„Kilnu“, – padėkojau pirmininkei visų Lietuvos paprastų žmonių vardu.
„Tai dar ne visos mano dovanos Lietuvai. Jau šią žiemą kompensuosiu pensininkams konservatorių nusavintas (pavogtas) pensijas.“
„Iš kur imsite pinigų?“ – kaip koks nevykęs materialistas pasmalsavau aš.
„Iš vidinių šalies rezervų“, – atsakė pirmininkė.
„Tačiau vidiniai rezervai tušti?“ – nedrąsiai tarstelėjau.
„Iš pilnų rezervų ir Butkevičius (ministras pirmininkas. – J. J.), ir Šadžius (finansų ministras. – J. J. ) moka kompensuoti. Aš kompensuosiu iš tuščių rezervų. Štai čia ir yra didysis Kalėdų/Naujųjų metų stebuklas, kurio laukia nesulaukia paprasti Lietuvos žmonės.“
„Tai dar negirdėta! – sušukau aš. – Tai žygdarbis! Tokiomis dovanomis Jūs pritrenksite Lietuvą labiau negu Meilutytė su savo pasaulio rekordais. Paprasti žmonės bus žiauriai laimingi. Abra kadabra, ir žmonės laimingi!”

Nelabai aiški generalinio prokuroro dovana

Apimtas euforijos, šokinėdamas per telkšančias gruodžio balas, nubėgau tiesiai į Generalinę prokuratūrą ir čia akis į akį susidūriau su pačiu generaliniu.

Prisistačiau esąs švenčių nykštukas-žurnalistas. Jam smarkiai suglumus paaiškinau, jog esu tikrai ne iš BNS‘o. Pamačiau, kaip generaliniui atlėgo. 

„Leiskite paklausti, – pagarbiai kreipiausi, – kokią šventinę dovaną pateiksite Lietuvai Kalėdų bei Naujųjų metų proga? Gal kam nors uždėsite antrankius, gal ką nors uždarysite į belangę ar pasodinsite ilgesniam laikui?“
„Neuždėsim, nesodinsim ne tik per šventes, bet ir po jų, – pasakė generalinis. – Dabar vykdome esminę vertybių, mąstymo bei sąmonės reorganizaciją. Mes viską tirsime, bet nieko (daug ko) neištirsime. Betirdami sulauksime senaties termino. Tada tyrimą nutrauksim.“
„Taip negalima“, – netyčia išsprūdo man.
„Galima, – nesutiko generalinis. – Tai išmanusis tyrimas. Paaiškinsiu. Pavyzdžiui, valstybinės paslapties nutekinimo tyrimas. Visiems aišku, kas nutekino paslaptį, bet mums neaišku. Mes tiriame, tą tyrimą vis intensyviname, bet nieko neištiriame, nes paslapties nutekinimas (asmuo, nutekinęs paslaptį) irgi yra valstybės paslaptis. Mes negalime ištirti, kas nutekino, nes mes negalime atskleisti valstybės paslapties. Valstybės paslaptį gali atskleisti tik tas, kas ją užslaptino. Bet mes čia niekuo dėti. Mes neužslaptinom. Mes negalime peržengti savo kompetencijos ribų. Jos aiškiai (kartais neaiškiai) mums yra užbrėžtos. Mes nesame žurnalistai, kurie neturi ribų.“
Čia aš jau nieko nebesupratau. 

Tai pastebėjęs, generalinis tarė: „Valstybės paslaptys tam ir yra, kad jų niekas nesuprastų. Jei žmonės tas paslaptis supras, tai valstybei iškils pavojus. Jei paaiškės kad mus valdo kvailiai (ne visi kvailiai, bet pakankamai jų daug), jei paaiškės, kad tie, kurie sakosi giną, saugą valstybės nuosavybę, ją (valstybę) apvaginėja, žmonės nusivils valstybe. Todėl mes netiriame tokių dalykų, o jei tenka tirti, tai mes juos (tuos tyrimus) negyvai užvilkiname. Toks vilkinimas irgi yra valstybės paslaptis.
Galėčiau papasakoti labai konkrečių paslapčių. Pavyzdžiui, kaip ministras savo partijos UAB‘ams neteisėtai nutekina dideles sumas iš Lietuvai skirtų Europos fondų. Mes tokių dalykų netiriame. Tai valstybės paslaptis. Ją daug kas žino, bet mums nedera žinoti.“
Čia generalinis pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnibždėjo: „Ir sienos girdi.“
„Ar mūsų kas nors nepasodins, kad mes čia tekinam paslaptis?“ – jau drebėdamas iš baimės paklausiau aš.
„Nepasodins, nes tyrimas bus vilkinamas iki senaties ir tada bus nutrauktas.“
„Nėra to blogo, kad neišeitų į gera, – pasakiau aš. – Linksmų švenčių.“
„Mes neturim linksmų švenčių, – pasakė generalinis. – Mes ir per šventes intensyviai vilkiname, nes jei tik nepavilkinsi, tai, žiūrėk, ir paaiškės kas nors, kas neturi paaiškėti. Valstybei bus blogai.“
„Linkiu sėkmės vilkinant paslapčių nutekėjimus ir nenutekėjimus,– pasakiau aš, nelabai suprasdamas, ar protingai pasakiau, ar ko nors netyčia nenutekinau. Ir kad būtų tvirčiau, pridūriau: – Kad tik Lietuvai būtų geriau.“
Lauke už durų pagalvojau: o ką generalinis švenčių proga pažadėjo duoti Lietuvai? Gal reformą? Anais laikas sakydavo: „dajoš piaetilietku“ (duodi penkmetį), dabar „duok reformą“.
Po keisto susitikimo su Generaliniu manęs laukė linksmas susitikimas su Petriuku.
Tuo gyvenimas ir žavus, kad jis pilnas visokių, netgi keistų, susitikimų. 

Petriukas dovanoja save

Tada Seime susitikau Petrą. Bet švenčių proga tegul man bus leista vadinti jį Petriuku. Petriukas garsus žmogus. Jo gyvenimo credo – „Vyrai, už Lietuvą!“ Pastaruoju metu Petriukas pasigarsino „ant viso svieto“ kaip koks Statkevičius. Jis pasiūdino originalias kelnes.
„Petriuk, – be jokių užuolankų paklausiau, – ką padovanosi, paaukosi Lietuvai ateinančiais Arklio metais?“
„Ir arkliui aišku, kad Lietuvai aš aukoju save, savo darbus, savo talentus. Ar dar ką reikia pridėti?“
„Ne, nereikia, gal net per daug. Bet norėtųsi konkrečiau. Skaitytojas ne arklys – gali nesuprasti“, – sakau.
„Na, pavyzdžiui, pernai vardan Lietuvos aš paaukojau savo žmoną“.
„Tikrai geras pavyzdys, – sakau. – Šaunu. Dar niekas iš mano pašnekovų taip žiauriai neaukojo ir nesiaukojo.“
„Aš nerealiai buvau užsiėmęs Lietuvos reikalais bei krikščioniškos moralės problemomis. Todėl pamiršau, kad turiu šeimą, žmoną, vaikus, kad reikia mokėti mokesčius ir pan., – dėstė Petriukas. – Žmona ėmė mane įtarinėti, kad aš turiu meilužę. Ji paliko mane. Bet man meilužių nereikia. Manau, kad politikams, kaip ir kunigams, turėtų būti uždrausta vesti. Politikai turi aukotis.“
„Šventa tiesa, – pritariau Petriuko idėjoms. – Gal dar ką apčiuopiamo dovanojot Lietuvai?“
„Ne tik apčiuopiamo, bet ir praktiško, – sako. – Aš suprojektavau ir pasiūdinau taip vadinamas garsiąsias „politiko kelnes“ – su raifais (liet. užtrauktukais. – J. J.) priekyje ir užpakalyje. Taip sakant, ir mažam, ir dideliam reikalui. Politikai labai neturi laiko, jie labai skuba, bėga. Tad tokios kelnės jiems labai praverstų – laiko ekonomija.“
„Man teko girdėti, kad politikai nelabai nori įteisinti Lietuvoje tas „politiko kelnes“. Ar tiesa?“ – klausiu.
„Taip, taip. Kai Seime jas bandžiau padovanoti Masiuliui (ne konservatoriui, o liberalui), tai jis tas kelnes trenkė ant žemės ir man vos dantų neišmalė. Visa Lietuva matė (rodė TV). Liberalas baisesnis ir už konservatorių.
Todėl nusprendžiau „politiko kelnių“ nešiojimą visų pirma įdiegti savo partijoje. Visi pamatys, kaip tai efektinga. Paklausa išaugs, nespėsiu siūti. Bet ryžtuosi pradėti nuo savęs – žodžiai pamoko, pavyzdys patraukia.“
Sulig tais žodžiais Petriukas pakėlė aukštyn švarko skvernus ir apsisuko ant kulno.
„Vau, – sušukau ir vos nenugriuvau negyvas. Ant kelnių priekio ir ant užpakalio švietė ryškūs blizgantys tarsi paauksuoti „raifai“
„Petriuk, – gaudydamas kvapą pralemenau, – linkiu tau laimėti rinkimus į Europarlamentą (Petriukas yra įrašytas į kandidatų sąrašą). Modernusis Briuselis mielai priims tavo dovanas. O tada ir konservatyvioji Lietuva persigalvos. Galėsi nerizikuodamas padovanoti dantų, politikus apdalinti išmaniosiomis kelnėmis. 

Padėkojau Petriukui už malonų pokalbį. Jis pasiūlė man niekur neskubėti ir pasimatuoti jo kelnes. Aš sprukau lauk iš Seimo ir pasileidau bėgti.

Štai tiek šį kartą dovanėlių. Linksmų švenčių, laimingų arklio metų!