J. Jurgelis. Kaip žeminamas partizaninis karas

2000-jų metų vasario16-osios dienos proga iš Seimo tribūnos buvo perskaitytas keturiasdešimt dviejų LR Seimo narių konservatorių bei krikščionių demokratų pasirašytas pareiškimas. Šiuo pareiškimu politikai išsakė kritines pastabas dėl to, kad šalies prezidentas Valdas Adamkus įteikė valstybinį apdovanojimą pirmosios vyriausybės vidaus reikalų ministrui Marijonui Misiukoniui, kurį politikai kaltina dėl partizano Antano Kraujelio savižudybės / nužudymo ir kitų sunkių nusikaltimų.

„Kas tai, – klausė politikai, reaguodami į prezidento dekretą, – neišmanymas, neišrankumas, moralinis nešvankumas ar cinizmas pereinantis į niekšybę ir nusikaltimą?“. (Čia ir toliau pareiškimo kalba netaisyta.)

Išklausęs tokią smerkiančią retoriką, šalies prezidentas galėjo ir atsistatydinti. Bet neatsistatydino.
Mūsų rašinio kontekste vis dėlto svarbiau ne tai, kaip politikai įvertino šalies prezidento Valdo Adamkaus poelgį, bet kaip jie traktuoja Marijono Misiukonio ir Antano Kraujelio asmenybes, jų veiklą ir pan. Savaime suprantama, kad vienas jų yra traktuojamas teigiamai, kitas neigiamai. 

Neigiamas veikėjas M. Misiukonis

Pareiškime sakoma: „[...] Marijonas Misiukonis, keliasdešimt metų dirbęs okupacinio režimo represinėse struktūrose, dalyvavęs daugelyje baudžiamųjų bei kovos su partizanais akcijų. Taip pat paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio sunaikinimo operacijoje.“

Suprantama, kad tokiose kovos ar baudžiamosiose akcijose žūdavo partizanai, buvo žudomi bei kankinami okupaciniam režimui nepatikimi asmenys. Išniekinti nužudytųjų kūnai būdavo numetami miestelio aikštėje ar gatvėje. Be abejo, šių akcijų dalyvio M. Misiukonio rankos turėjo būti suteptos krauju. Pažiūrėkime. 

M. Misiukonis gimė 1939 metais. Partizaninis pasipriešinimas vyko nuo 1944 iki 1953 metų. Iš 1944 atimkime 1939, bus 5, o iš 1953 atimkime 1949, bus 14. Aritmetika tokia: partizaninio karo metu M. Misiukonis buvo nuo 5 iki 14 metų amžiaus. Kai tokio amžiaus vaikai taškėsi balose ar kieme spardė kamuolį, Misiukoniukas dalyvavo baudžiamosiose akcijose. Jis dar visai vaikiškom rankom vykdė lietuvių tautos genocidą. O užaugęs ir subrendęs jis dalyvavo nužudant paskutinį Lietuvos partizaną. Taigi M. Misiukonio sąžinę turėtų slėgti sunkūs nusikaltimai.

Tai (be teismo) patvirtina ir Seimo narė, buvusi ilgametė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau LGGRTC) direktorė Dalia Kuodytė. Ji 2011 m. gegužės 16 d. duodama interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo, kad Misiukonis turėtų būti teisiamas ne tik dėl šio vieno nusikaltimo. Politikė sakė, kad Kraujelio nužudymo / savižudybės operacijai ir „vadovavo pats Misiukonis“.

Teigiamas veikėjas A. Kraujelis

Anot keturiasdešimties dviejų pareiškėjų, tai paskutinis Lietuvos partizanas (nors ne paskutinis, bet tai nesvarbu). A. Kraujelis buvęs vienas iš tų, kurie „nenulenkė galvos okupantui ir bolševikiniam režimui‘‘. Jis priklausęs tiems, kurių „amžinai gyvas kraujas ir kurių artimųjų ašaros degins mus ne tik nepaliaujamos nesugrąžinamos skolos, bet ir gėdos ir kaltės ugnimi“. Drįsčiau pasakyti, kad ši pareiškimo formuluotė nelabai aiški. Nevisai suprantama, kodėl, pavyzdžiui, A. Kraujelio kraujas turėtų mus deginti gėdos bei kaltės ugnimi ir dar amžinai. O ką reiškia žodelis „mus“? Ar degins mus visus –Lietuvos gyventojus, ar tik pareiškimą pasirašiusius politikus? 

Pareiškime taip pat išreiškiamas susirūpinimas, kad A. Kraujelio artimiesiems „iki šiolei niekas nepasakė kur padėjo paskutinio Lietuvos partizano kulkomis suvarpytą kūną“. Toliau sakoma, kad Misiukonis šiuo klausimu informacijos nepateikiąs.

Kai kuriems skaitytojams gali kilti abejonių dėl vienos ar kitos pareiškimo tezės logikos ar objektyvumo. Pavyzdžiui, dėl pernelyg ankstyvo amžiaus M. Misiukonio įsijungimo į tautos naikinimo procesą, dėl kulkomis suvarpyto Kraujelio kūno (ekspertų tvirtinimu, jis nusišovė vienu šūviu į galvą) ir pan. Beje, galima suabejoti ir dėl politikės D. Kuodytės teiginio, kad M. Misiukonis vadovavęs A. Kraujelio savižudybei. Žinoma, tokiame politiniame pareiškime logikos bei objektyvios tiesos ieškoti nederėtų. Čia reikia ieškoti politinių tikslų. Jie ir yra tiesa. 

Manau, kad šio konservatorių bei krikščionių demokratų pareiškimo tikslas – pamokyti šalies prezidentą, o svarbiausia – teisingai suorientuoti teisėsaugos organus, tiriančius A. Kraujelio / M. Misiukonio bylą, pasakyti jiems, kad M. Misiukonis yra nusikaltėlis, o A. Kraujelis – M. Misiukonio žiauraus nusikaltimo auka. Šiandien matome, kad teisėsaugos organai deramai sureagavo į šį (ir ne tik šį) politinį pareiškimą. Tačiau buvo padaryta ir klaidų.

Utenos prokurorų politinio pobūdžio suklydimai

1998 m. Utenos prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl partizano A. Kraujelio žūties. Prokuroras A. Gylys, siekdamas ištirti visas bylos aplinkybes, ko ir reikalauja įstatymas, iš LGGRTC išsireikalavo medžiagos apie A. Kraujelio galimai nusikalstamas veikas prieš žmogiškumą. Tačiau politiniu požiūriu tokia prokuroro pozicija turėtų būti vertinama neigiamai, t. y. kaip noras apkaltinti paskutinį partizaną, nors apkaltinti reikia M. Misiukonį (žr. politinį pareiškimą). 

2007 m. liepos 26 d. ikiteisminio tyrimo metu Utenos apylinkės teisme pas teisėją I. Stacevičienę, dalyvaujant prokurorui R. Bačiuliui, buvo apklausta A. Kraujelio sesuo Janina Šyvokienė. Prokuroras paklausė liudytoją, kiek žmonių nužudė Kraujelis. Liudytoja atsakė: „Žinau, kad apie vienuolika žmonių nužudė. Satkūną ir Gečius (Gečienė netrukus turėjo gimdyti. – J. J.) tikrai jis nužudė.“
A. Kraujeliui slapstantis Janina su juo susitikdavo. Taigi tie dalykai jai, matyt, buvo žinomi iš pirminio šaltinio. Todėl teisme ji pasakė „tikrai“. Politiniu požiūriu prokuroras pasielgė neatsakingai. Jis išprovokavo politiškai netinkamą liudytojos atsakymą. Teko girdėti, kad prokuroras dėl tokio elgesio vyresnybės buvo subartas.

Jau minėtame teismo posėdyje prokuroras paklausė liudytoją J. Šyvokienę, A. Kraujelio seserį: „Ar turite pretenzijų dėl to, kas įvyko?“ Liudytoja atsakė: „Mes jau tiek prisikentėjome, jokių pretenzijų neturime. Mes tik norėjome, kad pasakytų Antano palaidojimo vietą.“ Teisėjai paklausus „Ar kreipėtės dėl bylos atnaujinimo?“, liudytoja atsakė: „Aš pati dėl bylos atnaujinimo nesikreipiau. Seime kalbama apie tai. Gal kas nors ir padarė iniciatyvą dėl bylos atnaujinimo. Seimas iškėlė šį klausimą“. 

Liudytoja atskleidė tai, ko nederėjo atskleisti, t. y. kad byla yra suinteresuoti ne tiek nukentėjusieji (Kraujelio žmona, sesuo, sūnus ), bet politikai. A. Kraujelio artimieji nori išsiaiškinti, kur užkasti / palaidoti palaikai. Kraujelio žmona Janina Snukiškytė teismo posėdžiuose ne kartą sakiusi, kad jai svarbu sužinoti tik kur kapas. Byla, jos nuomone, turi būti nutraukta. Tačiau politikams svarbu, kad byla tęstųsi iki apkaltinamojo nuosprendžio M. Misiukoniui. 

Jurgis Jurgelis

Visos šitos politinės-teisinės veiklos, tos iniciatyvos yra aktyvi (tyčinė ar netyčinė) partizaninio karo pažeminimo kampanija.

2008 m. liepos mėnesį Seimo narys bei Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas A. N. Stasiškis laišku kreipėsi į generalinį prokurorą, reikšdamas susirūpinimą Utenos prokurorų darbu. Jis abejojąs, ar visi KGB ir milicijos pareigūnai, dalyvavę A. Kraujelio sunaikinimo operacijoje, yra apklausti. Bet didžiausią nerimą Seimo nariui kelia Utenos prokuroro A. Mačerausko jam rašytame laiške išsakyti žodžiai „Nesurinkta įrodymų, kad jis (Misiukonis – J. J.) turėjo tikslą partizaną (A. Kraujelį – J. J.) sunaikinti“. Tai blogai. Dešimtį metų rinko ir nieko nesurinko. 

Jeigu tokie įrodymai nebus surinkti, genocido byla vėl žlugs. Genocido bylose reikia įrodyti, kad kaltinamasis turėjo tiesioginį tikslą sunaikinti auką. Politikas prašo generalinį prokurorą pasiaiškinti.
Bet reikalai Utenoje negerėjo, ir 2008 m. gruodį į Utenos rajono apylinkės vyriausiąjį prokurorą A. Mačerauską su pareiškimu kreipėsi Lietuvos okupacinio pasipriešinimo dalyviai, tarp jų Alfonsas Svarinskas, Algirdas Endriukaitis, Balys Gajauskas. Pareiškėjai pareiškė, kad jie „su nerimu ir susirūpinimu stebi Lietuvos prokuratūros ir Lietuvos teismų sprendimus dėl genocido bylų“.

Stebėjimų rezultatais jie esą nepatenkinti. Jie nurodo, kad „tokios bylos nagrinėtinos ypatingos skubos tvarka“. Jie teigia, kad A. Kraujelio bylos nagrinėjimas yra užvilkintas, ir mano, kad Utenos prokurorai yra nepakankamos kvalifikacijos, netinkamai istoriškai bei politiškai angažuoti. Jie pareiškė gebantys padaryti ir „griežtą demaršą“, bet kol kas susilaiką. Jie tikisi, kad prokurorai paskubės priimti „galutinį procesinį sprendimą“, t. y. surašyti M. Misiukoniui kaltinamąjį aktą ir perduoti bylą teismui. 

Tuo metu Generalinė prokuratūra gauna Alfonso Svarinsko laišką su buvusių politinių kalinių nusiskundimais dėl pernelyg ilgo tyrimo Kraujelio byloje. Generalinė reaguoja staigiai ir efektingai. Paklusniai atsakydama pareiškėjui, ji įsako Utenos prokuratūrai „imtis visų įmanomų procesinių ir kitų priemonių, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamoje byloje būtų kuo skubiau užbaigtas ir baudžiamoji byla perduota teismui“. Generalinei prokuratūrai nesvarbu įrodymai – yra jų ar nėra, nesvarbu – yra nusikaltimo sudėtis ar jos nėra. Trūks plyš rašykit kaltinamąjį aktą – ir į teismą.
Bet uteniškiai vis tiek nesugeba sukurti to kaltinamojo akto. Tad byla perduodama Panevėžio apygardos prokuratūrai. Čia reikalai pajudėjo – sparčiai ir tinkama kryptimi. 

Panevėžio apygardos prokuratūra politinių klaidų nedaro, teisinių nepaiso

Pagrindinis panevėžiečių nuopelnas tas, kad jie greitai išsprendė dvi pagrindines bylos problemas, kurių per dešimtį metų nesugebėjo išspręsti Utena. 

Pirmiausia prokurorai atskyrė partizaną A. Kraujalį nuo jo įvykdytų nužudymų, plėšikavimų ir pan., t. y. nuo galimų jo nusikaltimų žmogiškumui.

Be to, jie be įrodymų „pagrindė“ tą faktą (kurio niekaip nesugebėjo pagrįsti Utenoje), kad M. Misiukonis, dalyvaudamas kratoje Papiškio kaime, turėjo tiesioginį tikslą – sunaikinti paskutinį Lietuvos partizaną A. Kraujelį.

Panevėžio apygardos prokuroras R. Valiulis padarė štai tokį viešą pareiškimą: „Lietuvos partizanui A.Kraujeliui yra suteiktas teisinis Kario savanorio stausas (po mirties), vyresniojo leitenanto laipsnis, jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus III laipsnio ordinu, ir šie sprendimai nėra panaikinti. Todėl nėra pagrindo jo veiklą vertinti neigiamu aspektu.“ 

Prokuroras nepasakė, kad tas statusas yra suteiktas galimai pažeidžiant Lietuvos įstatymus, o Kryžius gautas, suklaidinant šalies prezidentą, – nuslepiant nuo prezidento medžiagą apie Kraujelio įvykdytus nužudymus. Taigi prokuroras viešai pareiškė, kad bus pažeidžiami Lietuvos įstatymai, reikalaujantys ištirti visas bylos aplinkybes. 

Beje, šiam prokuroro pareiškimui pritarė ir Panevėžio apygardos teismas. Per visą bylos nagrinėjimą Panevėžyje taip ir nebuvo apklaustas nė vienas bylai neparankus liudytojas, nė vienas A. Kraujelio nužudytų asmenų vaikas, net tas / tie, kurie buvo tiesioginiai žudynių liudininkai. Liudininkai galėjo sugriauti bylą, jie buvo nereikalingi. 

Vis dėlto esminiu dalyku reiktų laikyti prokuroro R. Valiulio surašytą kaltinamąjį aktą M. Misiukoniui. Aktas iš vieno sakinio, tas sakinys susideda daugiau kaip iš trijų šimtų žodžių, kurie atskirti ar sujungti geru pusšimčiu kablelių, taškelių, brūkšnelių. Bet kaltinimo esmę sudaro ne jo kalbinė pusė.

Taigi, 1965 m. kovo 17 d. grupė pareigūnų, gavusi pavedimą atlikti kratą, atvyko į Utenos rajono Papiškių kaimo Pinkevičių sodybą. Buvo įtariama, kad toje sodyboje slapstosi Antanas Kraujelis, kuris paieškomas kaip ginkluotas asmuo, plėšikaujantis, prievartaujantis gyventojų turtą ir pan. Pareigūnai turėjo užduotį – atrasti besislapstantį ginkluotą asmenį ir jį sulaikyti.
Darant kratą namo viduje buvo aptikta slėptuvė, kurioje slėpėsi A. Kraujelis. Jis ėmė šaudyti. Buvo mirtinai sužeistas namų šeimininkas. Pareigūnai iš pastato pasišalino. Kraujelis šaudydamas per langus dar sužeidė du pareigūnus, nušovė tarnybinį šunį. Pareigūnams buvo įsakyta nešaudyti – name buvo moterys. Kraujeliui buvo siūloma pasiduoti. Pareigūnai per namų šeimininkę Oną Pinkevičienę perdavė raštelį: „Antanai pasiduok“. A. Kraujelis, matydamas, kad nėra galimybių pabėgti, nusišovė. Už tai M. Misiukonis kaltinamas genocidu. 

M. Misiukonis buvo jauniausias grupėje pareigūnas. Jam buvo pavesta apžiūrėti ūkinį pastatą. Visą tą laiką M. Misiukonis nebuvo prisiartinęs prie namo, kuriame slėpėsi A. Kraujelis. M. Misiukonis nė karto nešovė. 

Dabar pabandykime suprasti kaltinamojo akto esmę. Prokuroras R. Valiulis rašo, kad M. Misiukonis dalyvavo kratoje, „žinodamas ir suprasdamas“, kad Kraujelis bus sunaikintas, „bei tyčia to siekdamas, tačiau Kraujeliui nusprendus gyvam nepasiduoti ir nusišovus [...] yra padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 99 straipsnyje“. 

Iš kur prokuroras žino, kad M. Misiukonis žinojo ir suprato, jog A. Kraujelis bus sunaikintas, kad jis nusižudys? Nėra jokių įrodymų, leidžiančių padaryti tokią išvadą? Esantys įrodymai byloja ką kita. Kratą darantiems pareigūnams buvo užduotis – A. Kraujelį surasti ir sulaikyti. 

Kuo prokuroras pagrindžią teiginį „bei tyčia to siekdamas“? Anot prokuroro, M. Misiukonis tyčia siekė A. Kraujelio sunaikinimo. Tai, ko Utenos prokurorai per dešimtį metų nesugebėjo padaryti – surinkti įrodymų, kad M. Misiukonis būtų turėjęs tikslą A. Kraujelį sunaikinti, – prokuroras R. Valiulis be jokių įrodymų surašo kaltinimą, visiškai nepagrindžiant objektyviais įrodymais. Kyla klausimas – kokiais motyvais / interesais vadovaudamasis profesionalus teisininkas tai parašė? Ar tie motyvai / interesai neprieštarauja įstatymams? 

Mano galva, šis Panevėžio apygardos kaltinamasis aktas savo logika bei argumentacija mažai skiriasi (o gal ir nesiskiria ) nuo politikų kaltinimų, išdėstytų pareiškime. Gi savo tikslais jie tapatūs – apkaltinti M. Misiukonį nors ir be įrodymų ir padaryti A. Kraujelį genocido auka. Lietuvai reikia rezultatyvių genocido bylų.

Prokurorui R. Valiuliui pasitraukus iš tarnybos, kaltinimą byloje perėmė prokuroras R. Juozainis. Jis tvirtai laikėsi savo pirmtako nuostatų, bet tarė ir savo žodį. Kaip jau minėjome, Panevėžio prokurorai kategoriškai atsisakė tirti A. Kraujelio įvykdytus nužudymus. Bet prokuroras R. Juozainis panoro tuos netirtus nužudymus pateisinti, parodyti, kad tai buvusi teisėta pozityvi partizaninė veikla. Mano nuomone, prokuroras patyrė visišką pralaimėjimą. (Apie tai rašiau publikacijoje „Procesas, kuris daro gėdą valstybei“). Prokurorui taip neatrodo. 

Partizano pasipriešinimo žeminimo kampanija

Kraujelio / Misiukonio byloje matome gana glaudų politikos ir teisėtvarkos ryšį. Kažkas panašaus buvo ir Pakaunės byloje. Mūsų teisėtvarka dažnai negeba atsispirti politikų įtakoms. Utenos prokurorai, pradėję tirti A. Kraujelio galimai nusikalstamas veikas, sustojo. Matyt, buvo spaudimas ir iš viršaus, ir iš politikų. Tačiau uteniškiai be įrodymų nesurašė kaltinamojo akto, nors ir buvo raginami priimti „paskutinį procesinį sprendimą“. Tai padarė panevėžiečiai. 

Vartant įvairius dokumentus, kalbantis su nepakviestais į bylos nagrinėjimą liudytojais, sėdint per posėdžius teismo salėje susidaro įspūdis – čia nedaug teisės, čia daugiau politikos. Iki Europos ilgas kelias per kopas. 

Visos šitos politinės-teisinės veiklos, tos iniciatyvos yra, mano galva, aktyvi (tyčinė ar netyčinė) partizaninio karo pažeminimo kampanija.

Tame kare visko pasitaikė, bet beginklių Lietuvos žmonių, tuo labiau moterų, žudymas niekada nebuvo įrašytas į partizaninės kovos vėliavą.
Šių metų lapkričio 26-ąją Panevėžio apygardos teismas paskelbs nuosprendį.