Pasijutau kaltas. Prieš porą dienų DELFI Udrį buvau pavadinęs balta varna, kurią pilkosios užkapoja. Taip ir atsitiko. Išpranašavau žmogui bėdą. Bet paskui pagalvojau: jis pats kaltas, per daug sau leidžia. Čia ne Amerika. Ir ką gi jis sau leidžia? Ogi jis, kažkur pamatęs paskelbtą pokario partizanų atsišaukimą, grasinantį kolūkių organizatoriams mirtimi, feisbuke parašė, kad tai yra smurto propagavimas. Beje, tokį susidorojimą su kolūkių organizatoriais jis palygino su terorizmu.
Už tokius žodžius Udrys susilaukė griežtos kritikos iš politikų bei visuomenininkų, kuruojančių patriotinius reikalus šalyje. Žinomas politikas bei istorikas (jis yra parašęs keletą knygų) Arvydas Anušauskas pasakė, kad jis vertinąs Udrio šnekas kaip stalinistines, komunistines, burokevičiškas ir pan. Kitas, kol kas mažiau žinomas, nes dar jaunas, konservatorius Adomas Bužinskas supeikė Udrį kaip asmenį, kuriantį klaidingas mūsų istorijos interpretacijas ir žeminantį partizaninį pasipriešinimą. Dar Udrį bendru pareiškimu piktokai subarė visa Vilniaus miesto tarybos konservatorių frakcija. O Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pareikalavo jį atleisti iš pareigų. Tą meras ir padarė, prieš tai pasakęs, kad jo pažiūros visiškai kitokios negu Udrio.
Udrio atleidimą pasveikino gausus būrys internautų. Jiems labai patiko mero drąsa ir nepatiko Udrys. Jie rašė: „Pagarba Šimašiui už drąsų poelgį“; „Nepriklausomos Lietuvos priešas (Udrys – J. J.) neturi teisės dirbti valstybei“; „Pliusas merui, tas išgama (čia vėl kalbama apie Udrį – J. J.) šmeižė mūsų laisvės kovotojus“; „Meras išvijo kaip rudą šunį šitą išverstaskūrį. Valio, valio, valio“; „Putino tarnas tegul jam ir tarnauja“. Pats lakoniškiausias komentaras – „Prisišnekėjo“.
Ko gero, ne mažesniam internautų būriui mero sprendimas nepatiko. Jie sakė: „Ar geras vadovas (Udrys – J. J.), ar ne, šito nežinau. Bet kad čia politinis sprendimas, tai aišku. Eilinį kartą Šimašius pasirodė, kad yra bestuburis. Lengvai pasiduodantis konservatorių spaudimui“; „Gal žinote dar nors vieną ES valstybę, kur už savo nuomonę taip šlykščiai baudžiami piliečiai“; „Lietuviai moralę ir etiką supranta labai pragmatiškai ir ūkiškai. Jeigu kas nepatinka, reikia duoti į dantis“
Taigi Udrys gavo į dantis. Reikėjo duoti ar ne, nuomonės išsiskyrė, bet kad gavo ir už ką gavo – visiems aišku. Aišku ir jam pačiam – prisišnekėjo.
Deja, atrodo, kad ne viskas taip.
Mero manevras
Pasirodo, kad meras Šimašius įsakyme parašė atleidžiąs Udrį ne už prisišnekėjimą, o už blogai atliekamas pareigas.
Iš kur atsirado tokia formuluotė? Dar visai neseniai meras Udriui dėl darbo neturėjo jokių priekaištų. Tik pasirodžius feisbuke Udrio tekstams meras pasakė, kad jis jų dar nespėjęs paskaityti, o apie įmonių vadovus jis sprendžia ne pagal feisbuką, o pagal jų darbus. Suprask, su Udrio darbais viskas tvarkoje. Bet po to paskaitė, ko gero, ne tik Udrio šnekas, bet ir patriotinių jėgų reikalavimus vyti Udrį lauk, ką meras ir padarė. Bet Udrys eiti lauk nepanoro. Jis nuėjo į teismą ir feisbuke paskelbė štai tokį čia cituojamą tekstą: „Žmonėms visiškai aišku, kad mero nutarimas mane atleisti iš „Go Vilnius“ direktoriaus pareigų nesusijęs su darbo kokybe ir pasiektais rezultatais. Kadangi meras mane atleisdamas išsakė visokių tikrovę neatitinkančių priekaištų, nematau kito kelio“. Taigi į teismą.
Kaip ten bebūtų, merui teks įrodyti, kad Udrys blogai vykdė pareigas. Gal pasiseks, gal ne.
Jei meras praloš, miestas turės padengti ne tik Udriui padarytą moralinę žalą, bet ir sumokėti už priverstines pravaikštas.
Būtų pikta. Lėšų trūksta Gedimino kalnui, sostinei gelbėti nuo potvynių. O čia kaip į balą reiks išmesti krūvą pinigų. O gal nereiks.
Tikėtina, kad politikai ir visuomenininkai, reikalavę Udrio atleidimo, iš savo kišenės padengs finansinius nuostolius. Tikėtina, kad ir pats meras asmeniniu įnašu prisidės taip pat. Tai kas, kad kiti reikalavo Udrio atleidimo, visgi meras savo ranka pasirašė įsakymą.
Bet gal viskas baigsis laimingai, meras laimės bylą. Palauksime teismo.
Čia galima būtų ir užbaigti šneką apie Udrį ir finansus, bet tiek diskusija feisbuke, tiek vėlesni įvykiai suteikia peno kai kuriems papildomiems apmąstymams.
Dėl dvejopų standartų politikoje
Minėtoje feisbuko diskusijoje buvo už Udrio šnekas kur kas įtartinesnių pasamprotavimų, bet jų niekas nepasmerkė, neįvertino, tarsi nepastebėjo. Pats pasamprotavimų autorius kažkodėl buvo paliktas ramybėje ir dirba ten pat, kur ir dirbęs, ir niekas jo neklibina, išverstaskūriu nevadina.
Udrys labai emocionaliai dėstė savo mintis, tiesiog spirgėjo. O kitas dėstė ramiai, logiškai, viską pagrįsdamas teisės normomis. Iš principo abu pasakė tą patį – karinio konflikto metu civilių žudyti nevalia.
Be abejo, paveikiau įtikina antrasis, kuris viską dėstė logiškai. Todėl jis galimai ir pavojingesnis.
Skaitytojui gal jau aišku, kas tas antrasis, o jei neaišku, paaiškinsiu. Tai tarptautinės teisės profesorius Justinas Žilinskas. Štai kokius dalykus dėsto profesorius.
„Tarptautinės teisės požiūriu, – sako profesorius, – civilis kolaborantas negali tapti teisėtu taikiniu vien už kolaboravimą. Vien tai, kad toks asmuo yra okupanto administracijos pareigūnas, jo teisėtu taikiniu nepaverčia.“
Taigi vien dėl to, kad asmuo (kolūkio pirmininkas ar brigadininkas, ar žemės matininkas) dirba kolūkio valdyboje, jis netampa teisėtu taikiniu. Vadinasi, negalima jo nei nušauti, nei kaip nors kitaip likviduoti, nei rimčiau pagąsdinti, jog jam būsiąs galas.
Ir tai ne viskas. Štai ką profesorius ištraukia iš tarptautinės teisės kodeksų: „Net nešiojamas ginklas savigynai jo teisėtu taikiniu nepaverčia tol, kol tas ginklas nepradedamas naudoti ne pagal paskirtį (t. y. ne savigynai, o puolimui).“
Tokia tarptautinė teisės tezė aiškiai prieštarauja Anušausko dėstomiems dalykams. Anušauskas sako, kad kolūkių pirmininkai būdavę ginkluoti ir todėl jie nebuvę civiliai. Geriausiu atveju jie buvo pusiau civiliai. Todėl ir buvo galima nustatyta tvarka juos likviduoti.
Kodėl po visų tokių profesoriaus pasisakymų tylu? Reiškia, Udriui negalima skleisti interpretacijų, jam negalima „komunistiškai“ kalbėti, o profesoriui viskas galima. Net ginkluotus kolchozų pirmininkus užstoti.
Udrys atleidžiamas iš darbo, o kodėl nepravejamas profesorius? Kodėl neatėmus jam profesoriaus vardo, pilietybės? Kodėl nepasiūlius emigruoti? Milijonas tautiečių emigravo, gal emigruos ir kitas milijonas. Papildomai vienas profesorius – joks nuostolis Lietuvai. Bus tų profesorių.
Gal ir aš čia per daug įsismaginau, kaip koks Udrys? Gal per daug ant profesoriaus pavariau? Tiesiog prisiminiau, kaip būdavo anksčiau, ir pavariau. Ir visgi – kodėl profesorius nepastatomas į vietą?
Mano nuomone, be epitetų stalinistinis, socialistinis, bolševikinis, menševikinis, burokevičiškas, runkeliškas ir pan., daugiau argumentų Udrio kritikai neturi. Betgi su tokiais argumentais šokti prieš profesorių tai kaip varlei šokinėti prieš dalgį. Gali žiauriai apsikvailinti ne tik ant visos Lietuvos. O apsikvailinęs rinkėjus gali prarasti, gali politinę karjerą susigadinti. Pavyzdžiui, gali netekti pažadėto VRM ministro portfelio, kai partija laimės rinkimus.
Taigi šitoje vietoje galima pasakyti taip: tai ne dvejopi standartai, tai tokia mūsų politikų pragmatiška politika.
Meras plečia laisvės priešo sąvoką
Laisvės priešo sąvoka nėra juridinė. Todėl ji niekur nėra griežtai apibrėžta. Ji labai artima nepriklausomybės priešo sąvokai. Mūsuose laisvės priešas – tai okupantas ar koks nors aršus kolaborantas. Meras žvelgia plačiau.
„Man atrodo, viskas labai aišku, konkretu, didelių diskusijų nėra, – sako meras. – Ir jei kažkas bando kolaboruoti okupantams, jis tampa laisvės priešu.“
Taigi, mero nuomone, laisvės priešas yra ne tik okupantas, ne tik realus piktybiškas kolaborantas, bet ir tas asmuo, kuris pabando kolaboruoti. Gal tas bandytojas atsipeikės, gal žmona jį sudraus, gal kaimynas paprotins, ir jis atsisakys savo kėslų. Bet tai jau nebesvarbu. Pabandei ir viskas. Tampi laisvės priešu. Ką reiškia pabandyti – meras nepasako.
Čia, matyt, kaip su nuodėmėmis. Nebūtinai nusidėti darbais, galima nusidėti ir žodžiais, ir mintimis.
Ką toks požiūris gali reikšti realiame gyvenime? Realiame gyvenime mes žinome, kaip elgiamasi su laisvės priešais. Tiesa, meras tiesmukai nesako, kad tuos bandytojus reikia iš karto likviduoti. Bet iš viso konteksto akivaizdu, kad su laisvės priešais kitaip negalima.
Žodžiu, atėjus valandai X likviduotinų asmenų ratas turėtų plėstis. Nors aritmetiškai skaičiuojant taip gali ir neatsitikti, nes jau milijonas tautiečių kažkur nukolaboravo. Jei dar nukolaboruos antra tiek, neliks ką likviduoti. Nors nedrįsčiau kategoriškai sakyti, kad taip nieko ir neliks. Gal kiek ir liks.
Kalbėdamas apie pokarį Anušauskas sakė: reikėjo, tai ir nušovė. Tai labai reikšminga žymaus politiko bei istoriko mintis. Jeigu toks poreikis bus išsaugotas, tai visada atsiras – ką.
Panašu, kad poreikis ugdomas. Nuolat sakoma, kad tarpe mūsų tarpsta stribvaikiai, asmenys su stribiška mąstysena, burokevičininkai, putinistai. Liaudiškiau tariant, tarpsta išverstaskūriai, išgamos, rudi šunys, komunistinės lervos ir t. t. Nepaisant žiaurios emigracijos, tų lervų kaip yra, taip yra. Jos niekaip neišnyksta ir, matyt, neišnyks. Nereikia būti toliaregiam, kad suvoktum, į ką jos išvirstų atėjus valandai X. Jos kolaboruos ar bent pabandys tai padaryti. Tai yra taps laisvės priešais. Taigi ir vėl reikės...
Visiško aiškumo fenomenas
Meras sako: „Viskas labai aišku, konkretu, didelių diskusijų nėra.“ Jei merui viskas labai aišku, tai jau ir viskas. Kaip rašė poetas, „Žodžiai nebereikalingi jau“.
Tik pateiksiu vieną pavyzdį iš gyvenimo ir užduosiu retorinį klausimą merui, į kurį nebūtina atsakyti.
Dar Stalinas buvo gyvas. Dar miškuose šaudė. Dar žmones vežė. O vienas gabus jaunuolis įstojo į komjaunimą ir pasižadėjo šventai vykdyti visus komunistų partijos pavedimus. Neretai partizanai, pagavę tokį komjaunuolį, su tarka perbraukdavo per nuogą užpakalį, kartais ir druskos užbarstydavo ant tos vietos. O kartais ir prie sienos pastatydavo. Žiaurūs buvo laikai.
Bet mūsų jaunuoliui pasisekė – nei pagavo, nei perbraukė, nei užbarstė, nei pastatė. Ėjo laikas, Stalinas iškeliavo į pragarą. O jaunuolis tapo Lietuvos patriotu. Jo indėlis į nepriklausomybės atgavimą yra ženklus. Kai kas sako, kad be jo vargu ar būtume iš viso ką nors padarę. Taigi, gerbiamas mere, ar jums ir čia viskas paprasta ir aišku? Atsakyti nebūtina.
Beje, apie tuos, kuriems labai aišku, profesorius Žilinskas pasakė: „Jeigu kam nors ir toliau atrodo, kad čia viskas aišku ir paprasta – aš keliu rankas ir traukiuosi iš diskusijos.“ Taip ir atsitiko – pasitraukė.
O merui Šimašiui pasidarė dar aiškiau: atleisti Udrį, remiantis aiškiais politikų bei visuomenininkų reikalavimais, netgi savo aiškia pozicija – negalima. Taip daryti draudžia įstatymai. Vadinasi, reikia kitokios argumentacijos, kurią meras ir suranda, – jis atleidžia Udrį dėl blogai vykdomų pareigų. Udrys kreipiasi į teismą.
Aiškumo fenomenas nėra mero išradimas. Jis populiarus ir šioje diskusijoje. Štai vienam diskusijos dalyviui visiškai aišku, kad Udrio retorika bolševikinė, bet jo paties – visiškai nebolševikinė. Trečiam visiškai aišku, kad Udrio interpretacijos klaidingos, o jo teisingos. Ir ką čia įrodinėsi, jei savaime aiškūs dalykai neįrodinėjami. Vienam internautui aišku, kad Udrys išverstaskūris, kitam, kad jis rudas šuva, trečiam, kad jis Lietuvos priešas.
Ko gero, tie internautai paties Udrio nei matė, nei girdėjo, nei skaitė, ką jis ten parašė. Gal pasiskaitė, ką apie Udrį pasakė garbūs politikai, ir to užteko. Jei tie politikai būtų bakstelėję pirštu į profesorių, kad ir jo retorika bolševikinė, būtų pasipylę komentarai apie išverstaskūrį profesorių. Bet šį kartą nebakstelėjo.
Galima pastebėti, kad tie, kuriems viskas aišku, jaučiasi esą aukščiau už teisę, juolab už tarptautinę, jau nekalbant, kad aukščiau už oponentus. Tiesą sakant, jie oponentų neturi, nes jie nediskutuoja.
Gerbiamas Anušauskas sako: „aš vertinu Udrio retoriką“. Anušauskas nediskutuoja su Udriu – jis jį vertina. Vertintojas vertinamąjį vertina itin neigiamai. Meras sako: didelių diskusijų nebebus.
Ir visgi klausimas – iš kur paeina toks aiškumas? Kartais sakoma, kad toks aiškumas paeina iš anų laikų. Tada buvo aiškūs kontros, buvo aiškūs liaudies priešai, klasiniai priešai, buvo tarybų valdžios priešai. Ir ką čia bepridursi. Turbūt nieko. Viskas aišku.
Patriotizmo misijos klausimu
Šiuo metu Lietuva yra labiausiai emigruojanti šalis Europoje. Lietuvoje taip pat daugiausia savižudybių, daug patyčių, smurto, alkoholio išgeriame vėlgi nežmoniškai daug. Tai tikrai nieko gero. Galime tęsti šį sąrašą, bet galime pasakyti ir vienu žodžiu – nykstam.
Ir tai darome sparčiausiai Europoje. Neužkariauti, neokupuoti, netremiami, nežudomi, nekankinami. Nėra girtų stribų, slaptų KGB agentų, ginkluotų kolchozo pirmininkų. Bet nykstam. Ir niekas – nei ES finansinė pagalba, nei NATO naikintuvai, saugantys mūsų žydrą dangų, negali apsaugoti nuo šio proceso.
Skamba varpai – grėsmingai ima trūkti darbo jėgos. Iškils problemų ir krašto apsaugai.
Štai tokioje situacijoje yra tik vienas patikimas kelias – reikia išsaugoti savo žmones.
Vardan to daug ką reikia padaryti (tai atskira tema), bet kai ko reiktų ir nedaryti.
Ko nereikia daryti
Laikas atsisakyti žmonių ujimo patriotiniais ar tariamai patriotiniais motyvais. Žinoma, daugiausia žmonės išvyksta iš Lietuvos dėl ekonominių priežasčių. Jie ieško darbo, nori susitvarkyti buitį, aprūpinti vaikus. Jaunimas vyksta mokytis.
Bet ujimas patriotiniais motyvais, kaip ir paplitusi nepagarba, netgi panieka žmogui, kuria slogią atmosferą. Lietuva darosi ne itin patraukli gyventi, o išsilavinimą užsienyje įgijusiam jaunimui – ne itin patraukli grįžti.
Udrio išujimas siunčia žinią Amerikos, ir ne tik Amerikos, lietuviams: jei negebat prikąsti liežuvio (o jie dažniausiai negeba), geriau čia nevažiuokit.
Ir dar dėl tų istorijos interpretacijų. Lietuva per karą ir po jo prarado daug žmonių. Ko gero, daugiau negu bet kuri kita kaimyninė valstybė. Atrodo, kad ir tų civilių, vėliau pavadintų kolaborantais, Lietuvoje buvo likviduojama daugiausia. Negi iš tiesų Lietuva buvo labiausiai kolaboruojanti šalis?
Jau minėjom sakralinę dažną frazę: reikėjo, tai ir nušovė. O visgi gal buvo galima šiek tiek mažiau nušauti, kad ir tų kolūkio pirmininkų ar brigadininkų, ar žemės matininkų, ar komjaunuolių, apylinkių pirmininkų, jų žmonų?
Kaip byloja aukščiau pateiktas pavyzdys iš gyvenimo, kolaboruojantis žmogus nebūtinai yra visiškai parsidavęs, žlugęs žmogus. Gal tas žmogus tiesiog norėjo išgyventi. Jis eina į pirmininkus ar stoja į komjaunimą ar į partiją, kad jo šeimos neišvežtų ar jo paties nepasodintų. Susiklosčius ekstremalioms aplinkybėms, reikėjo surasti būdus išgyventi. Jis nėra joks tautos išdavikas, liko gyvas, ir vaikus dorais žmonėmis išaugino. Gi nušautas jau niekuo nebeišaugins.
Pagaliau jei žmogutis pačioje pradžioje kažkiek ir susižavėjo Stalino saule, bet po kurio laiko savo akim pamatė, kad ta saulė kruvina.
Netgi Aukščiausiosios tarybos (Atkuriamojo seimo) nariai, kovo vienuoliktąją paskelbę nepriklausomybės atkūrimą, buvo paliesti kolaboracijos. Sakykime, savo laiku buvo komunistas, aktyvus komjaunuolis, o gal vienas kitas buvo ir kokios nors užsienio šalies agentais. Be abejo, buvo, arba greičiausiai buvo, ir visai nesusitepusių kolaboracijos nuodėme. Bet vargu ar jų buvo daug. Oficialios statistikos nėra.
Svarbiausia buvo tai, kad jie visi nubalsavo už nepriklausomybę. Dėl to mes neabejojame kovo vienuoliktosios akto teisėtumu, nereikalaujame jį atšaukti, nors už jį balsavo ir kolaborantai.
Keitėsi laikai, keitėsi ir žmonės. Arba žmonės keitė laikus ir patys keitėsi.
Kolaborantas nėra blogiausias variantas. Taigi kas blogiau? Blogiau tai, apie ką savo laiku kalbėjo vienas Maskvos ideologas: „Litva budet, no litovcev ne budet. (Lietuva bus, bet lietuvių nebus).“
Todėl šiandien, to nykimo akivaizdoje, pagrindinė patriotizmo (tėvynės meilės) misija būtų tokia: išsaugokim Lietuvos žmones Lietuvai. Laisvė be žmonių praranda prasmę (pvz., laisvė Marse). Lietuva be žmonių irgi ne Lietuva.
Gi laisvės priešų, burokevičininkų, stribvaikių, stribiškai mąstančių, komunistinių lervų ir pan. temą pravartu būtų įšaldyti. Nesakau likviduoti. Tai būtų per daug drastiška.
Įšaldyti bent iki tol, kol bėgimą iš Lietuvos pakeis grįžimas, kritimą – kilimas. Kol išnersime iš Europos dugno į paviršių ir įkvėpsime oro. Labai tikėtina, kad tada ši tema išnyks savaime. Nes tai dugno tema.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.