Pavasarį, išplaukus ledams, per Vilnių Nerimi celofaniniuose maišuose ėmė plaukti kontrabandinės cigaretės iš Baltarusijos. Kontrabanda buvo išgriebta ir konfiskuota. Tiek kontrabandos iš vandens dar niekada nebuvo sužvejota per visus nepriklausomybės metus.
Tai vienas laimėjimas. Kitas laimėjimas, kai gal prieš metus dėl nesąžiningai vykdomų pareigų buvo sulaikyta apie trisdešimt Medininkų posto muitininkų. Tai rekordas. Tiek muitininkų vienu metu niekada nebuvo sulaikyta. Rodos, jau visi paleisti.
Daugiausia džiaugsmo buvo prieš kelias dienas: sučiupta didžiulė naftos produktų tarptautinio masto kontrabanda ir kontrabandininkai. Iš kontrabandininkų atimta vien grynais apie penkis milijonus litų. Tiek grynų dar niekada nebuvo sučiupta. Labai sėkminga operacija.
Ta proga mūsų premjeras Algirdas Butkevičius pastebi, jog „tikrai yra didžiuliai pokyčiai, kovojant su kontrabanda“.
O gerbiamas europarlamentaras Algirdas Šemeta pasakė: „Iš tikrųjų kontrabanda nėra reiškinys, kurį galima labai lengvai įveikti“. Originali mintis. Ir dar pasakė, kad „per vieną dieną ar per mėnesį staiga kontrabanda neišnyks“. Iš tiesų, kodėl ji turėtų išnykti?
Visos vyriausybės kapojo kontrabandos slibinui galvas, laužė jam stuburą, o slibinas ne tik nepakratė savo slibiniškų kojų, bet išaugo ir įgijo tarptautinės kontrabandos slibino statusą.
Kodėl taip sekasi kontrabandai?
Kontrabandai sekasi nei geriau, nei blogiau, kaip ir kitiems panašiems dalykams – viešųjų pirkimų žulikystėms, PVM grobstymui, vokelių ekonomikai, mokesčių nuslėpimui ir pan. Visi jie turi tą pačią prigimtį, tą patį tikslą – pasipelnyti apvagiant valstybę, o per ją apvagiant ir visus Lietuvos gyventojus.
Čia galime mąstyti kaip medicinoje. Gydytojas turi pašaukimą gydyti žmogų. Bet vienas jų yra plaučių specialistas, kitas – ausų-gerklės-nosies, trečias stengiasi padėti žmogui, turinčiam psichinių problemų. Gydytojas, kuris nebijo kraujo, tampa chirurgu. Žodžiu, jie visi gydo.
Taip ir mūsų minėtais atvejais – visi jie vagia. Vagia pagal sugebėjimus, kas kur prieina, kam kur geriau sekasi, kur ką labiau traukia širdis.
Iš esmės tos vagystės nelaikomos nuodėme. Tokia religija eina dar iš anų laikų, kai buvo sakoma, kad valdišką vogti ne nuodėmė. Valdžia pasikeitė, bet vagys liko.
Apklausos rodo, jog didelė gyventojų dalis toleruoja kontrabandą, nes per ją galima nusipirkti, pavyzdžiui, pigesnių cigarečių ar alkoholio. Tiesa, tas alkoholis kartais staigiai nuvaro žmones į kapus, bet toli gražu ne visus.
Toks pat požiūris yra ir aukščiausioje valdžioje. Viena partija yra įtariama valstybei nesumokėjusi daug mokesčių, bet kitos partijos į tai nekreipia dėmesio ir sudaro su ja koaliciją, draugauja, kartu pasilinksmina. Mokesčius moka tik bailiai.
Kontrabanda ir pareigūnai
Kiekviena profesionali kontrabandos organizacija (grupuotė) turi aukštos klasės specialistus. Tai yra žmonės, išėję tam tikrus mokslus ir turintys įvairios praktikos. Jais tampa buvę milicininkai / policininkai, sienos apsaugos specialistai, muitininkai ir kiti.
Kontrabandos karaliumi laikomas Vilius Karalius. Jis anais laikais yra dirbęs VRM Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu valdyba (KSNG), šiais laikais – ekonominėje policijoje. Patyręs operdarbuotojas. Daug kartų pagautas, bet mažai kartų pasodintas. Iš buvusio KSNG išėjo ne vienas šešėlinės ekonomikos asas. Kai kurie jų tobulinosi ir mūsiškėje ekonominėje policijoje.
Valstybės sienos apsaugos tarnyba gali pasigirti savo auklėtiniu Vaidotu Stirbiu, buvusiu vienos rinktinės vado pavaduotoju operatyviniam darbui. Labai tinkama specialybė kontrabandiniams reikalams.
Beje, manoma, kad šis asmuo savo kontrabandinę veiklą pradėjo dar saugodamas Lietuvos valstybinę sieną. Manoma, kad jis vienos specialiosios tarnybos buvo sučiuptas su kontrabanda ir užverbuotas (verbuotė „ant kompromato“), tapo slaptu agentu. Taigi besidarbuodamas dviejose tarnybose sugebėjo neblogai balansuoti ir vystyti pamėgtą nelegalią veiklą. Kai pradėjo svilti padai, išėjo į užtarnautą poilsį, gavo pareigūno pensiją. Bet ilsėtis nenorėjo, tad vėl įkliuvo. Matyt, prarado turėtus „stogus“.
Beje, neseniai premjeras A. Butkevičius vienoje TV laidoje užsiminė apie kontrabandininkų ryšius su pareigūnais. Pastebėtina, kad stambios kontrabandos be pareigūnų priedangos iš esmės nebūna. Perdaug didelė rizika. Jei stambi kontrabanda įkliūna, vadinasi, dėl kažkokių priežasčių priedanga nesuveikė. Gal klaida, gal koks nelemtas atsitiktinumas. Pagaliau, negalima nurašyti ir kitų pareigūnų, kurie nėra papirkti. Ėmė ir sučiupo.
Vienos sienos apsaugos rinktinės vadovybė buvo žinoma net užsienio specialiosioms tarnyboms. Užsieniečiai įtarinėjo lietuvaičius talkinant tiek kontrabandos vežėjams, tiek nelegaliems emigrantams, besiskverbiantiems iš Azijos šalių per Lietuvą toliau į Europą. Tie užsieniečiai netgi vengdavo teikti minėtiems lietuvaičiams turimą operatyvinę informaciją. Nors oficialiai buvo laikoma, kad draugiškų šalių draugiškos tarnybos bendrauja ir kartu kovoja su kontrabanda bei nelegalia migracija, tačiau neoficialiuose pokalbiuose sakydavo, kad nepasitikim, todėl operatyvinės informacijos duoti negalim. Baimintasi, kad informacija gali būti panaudota negeriems tikslams.
Beje, tos lietuviškos pasienio rinktinės vienas vadovų girdavosi savo gerais ryšiais su žiniasklaida bei politikais. Ir tai buvo tiesa. Teko girdėti, kaip neeilinis Seimo narys tą viršininką vadino geru vyru ir linkėjo jam sėkmingai dirbti. Panašių ne mažiau įdomių pavyzdžių esama ir daugiau.
Politikai ir kontrabanda
Tai labai nedėkingas tema. Teisėsauga vengia aukštų politikų ar valdininkų.
Kartą vienos specialiosios tarnybos pareigūnai gavo informaciją apie tai, kad stambūs kontrabandininkai rengiasi perduoti kyšį žinomam politikui (kontrabandininkai tarsi norėjo paremti partiją). Pareigūnai apie tai informavo savo viršininką. Tas net subarė pavaldinius – kišat pirštus į tarpdurį. Visi prisimena STT vadovą Valentiną Junoką, kuris gan nesėkmingai mėgino pričiupti politikus ir nukentėjo.
Kontrabandininkai ir bendrai šešėlinės ekonomikos šulai ne tik bando užmegzti dalykiškus santykius su politikais ar aukštais valdininkais, bet ir stengiasi, kad tais politikais ar valdininkais taptų savi žmonės.
Stambiajai kontrabandai, kaip ir šešėlinei ekonomikai, svarbu, kad aukštose pareigose, pavyzdžiui, muitinės vadovybėje ar finansinių nusikaltimų tarnyboje, rastųsi tinkamas savas žmogus. O tinkamas žmogus nebūtinai toks, kuris kažką daro, kad aktyviai padėtų kontrabandininkams. Juo gali būti ir toks, kuris „nieko nedaro“ – ramus, nekonfliktiškas, neveiklus. Žodžiu, paliekantis kontrabandai spragas, kurios jau egzistuoja. Toks neveiklumas šešėlinės ekonomikos gali būti gerai apmokamas. Jei vadovas už neveiklumą kokia nors forma gaus apie milijoną litų per metus, tai nebus įžūliai daug.
Buvo, pavyzdžiui, atvejis, kai į muitinės vadovo postą bandė kandidatuoti žmogus, kurio turimas atlyginimas du (ar daugiau) kartų buvo didesnis už muitinės vadovo atlyginimą. Bet žmogus „susimovė“, nes nesugebėjo paaiškinti, kodėl aukojasi vardan Lietuvos ir nori tapti skurdoku Muitinės departamento vadovu.
Pastebėsiu, kad yra partijų, kurios nori specialiųjų tarnybų vadovais būtinai matyti savo žmones, nes tuo siekia juos ir jų vadovaujamas tarnybas priglobti po savo sijonu ar skvernu. Šiuo požiūriu politika ir šešėlinė ekonomika supanašėja.
Šešėlinė ekonomiką daro (ar stengiasi daryti) įtaką politikai. Politika daro nevienareikšmę įtaką ekonomikos šešėliams. Esama ir to, ir to. Todėl teisus minėtas europarlamentaras. Tokie dalykai per mėnesį, juo labiau per dieną, nesustos, nei juos kas nors sustabdys.
Diletantizmas virsta atradimais
Kodėl taip yra? Atsakymas paprastas. Diletantai atranda tai, kas jau ne kartą buvo atrasta. Bet jie nežino, kas buvo atrasta, nes jie yra diletantai. Todėl jie vis iš naujo išgyvena atradimo džiaugsmą.
Nepatogu sakyti, bet tokių atradimų kovos su kontrabanda srityje padaro, ko gero, ir vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas. Nuvažiavęs į Airiją iš jos specialiųjų tarnybų sužino, kad kontrabandinės baltarusiškos cigaretės pasiekia net tą šalį, nors ji yra įsikūrusi saloje. Jos (baltarusiškos cigaretės) yra vežiojamos po visą Europą ir, anot ministro, „daro labai žymią įtaką ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos Sąjungos ir Šengeno valstybių ekonomikai“.
Jeigu ministras paklaustų savo patarėjų, jie pasakytų, kad kontrabandinės baltarusiškos ir rusiškos cigaretės jau prieš dešimt ir daugiu metų pasiekdavo įvairias Europos šalis ir darė įtaką tų šalių ekonomikoms. Tų šalių teisėsaugininkai suko galvas, kaip su tuo kovoti, prašė pagalbos net Lietuvos kolegų.
Jei ministro patarėjai to nežino ir ministrui nepasako, tai jiems reiktų nemokėti algų (tokį siūlymą, tik kiek kitokiame kontekste, buvo pateikusi buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė).
Sužinojęs Airijoje apie kontrabandos mastą ministras sako: „ir tai yra priežastis, kad mes turime pakeisti visus principus“. Kokius visus principus keis, ministras nepasako. Vis dėlto vieną pateikia: „orientuoti, kad Lietuvos specialiosios tarnybos, pirmas dalykas, bendradarbiautų tarpusavyje“.
Jeigu ministras paprašytų savo patarėjų pastudijuoti VRM archyvą, tai šie galėtų rasti, kad šis naujas principas yra senas principas. Jis (principas) buvo daugelį kartų deklaruotas raštu ir žodžiu įvairiuose lygiuose, kai tik buvo kalbama apie kovą su kontrabanda ar su šešėline ekonomika. Jei patarėjai to principo archyvuose neras, jiems nereiktų mokėti algų.
Vis dėlto pasisemiu drąsos ir siūlau porą principų – vieną seną, bet pamirštą, ir vieną naujesnį.
Pamirštas principas: pareigūnai išaiškinę, sulaikę stambią kontrabandą, yra premijuojami. Toks principas kartą jau buvo įdiegtas, bet jį sugadino aukšti viršininkai. Jie išsirašė premijas sau už kontrabandos sulaikymą, nors ten ir niekaip nedalyvavo. Tada Seimas užpyko ant viršininkų ir tą principą panaikino. O be reikalo. Reikėjo tik pareikalauti, kad principas būtų teisingai taikomas.
Štai pareigūnai atėmė iš kontrabandininkų beveik penkis milijonus litų grynais. Kodėl tos sumos – dešimt procentų – neišmokėti pareigūnams? Dabar jiems už gerą darbą davė gėlių. Gėles būtų galima duoti viršininkams, o pareigūnams – pinigus.
Geriau geriems pareigūnams sumokėti už darbą, nelaukiant, kol kontrabandininkai sumokės jiems už ne darbą.
Tikslinga įdiegti ir vieną naujesnį principą – reikalauti, kad ministerijos vadovybė gerai išmanytų tas sferas, kurias ministerija kuruoja, už kurias ji atsakinga.
Ateina į ministeriją naujas ministras, niekada gyvenime neturėjęs ryšio nei su kontrabanda, nei su šešėline ekonomika, nei su kitokiu VRM darbu. Ministras atsiveda ne itin profesionalią partinę komandą, ir prasideda ilgi susipažinimų bei atradimų procesai. Ne visi būna vienodai gabūs naujoms žinioms. Viskas užtrunka. Žiūrėk, kadencija jau besibaigianti. Bet dar blogiau būna, kai su darbu nesusipažinęs ministras pradeda keisti visus principus. Yra buvę ir taip.
O kontrabandininkams susipažinti nereikia. Jie seniai su viskuo ir su visais yra susipažinę. Žinoma, praverčia ir naujos pažintys.
Ministrui tokioje situacijoje belieka pasidžiaugti, kad šiemet sulaikyta kontrabandos daugiau negu pernai. Ir taip džiaugiamasi jau per dvidešimt metų.
Žinoma, šių dviejų principų, kuriuos aš nedrąsiai pasiūliau, neužtenka, be to, jie irgi gali būti sukritikuoti. Turėkime kantrybės. Palaukime, kol ministras paskelbs savo naujuosius principus. Mozė irgi ne pirmą savo kadencijos dieną Sinajaus kalne iškalė Dievo įsakymus.