Pamenu, prieš penkiasdešimt ar daugiau metų žiūrėdavome indiškus filmus. Juose buvo rodoma neapsakomai graži meilė. Bet būtinai atsirasdavo niekšas, kuris tą meilę sugriaudavo. Sakykim, pagrobia jaunąją. Tada jaunoji, nepaisant jokių aplinkybių, nusiskandindavo arba nusinuodydavo. Jaunikis iš ilgesio sudžiūdavo. Salė verkdavo, girdėdavosi, kaip žiūrovai šniurkščia nosimi (nosines turėjo ne visi).
Aš irgi būdavau taip sukrėstas, kad parėjęs namo nebevalgydavau makaronų sriubos, kuri būdavo dosniai užbalinta pienu. Mama sakydavo, kad tokią sriubą ir mirdamas gali valgyti. Bet aš nevalgydavau. Pieną mes pirkdavome iš kaimyno, kuris dirbo miškų ūkyje. Tada miestelyje nedaug kas galėjo išlaikyti karvę, nebuvo ganyklų. Taigi makaronai ant dažno stalo būdavo vos balzgani.
Tai prisiminiau ne tam, kad pasakyčiau, jog esu neabejingas kino menui, o tam, kad savo gyvenimo patirtim paliudyčiau, jog nebuvo dar tokio filmo, kuris sukrėstų tautą taip, kaip šis trumpametražis. Tai labai svarbu, bet ne svarbiausia! Svarbiausia tai, kas atsitiko po to sukrėtimo. Unikumas! Niekur, net Zimbabvėje galbūt to nėra atsitikę.
Įsikūnijimas
Filmo herojus (tuo pačiu ir kūrėjas) išlipo iš ekrano ar iš filmavimo aikštelės ir žengė į realų gyvenimą. Jis įsikūnijo (persikūnijo) į realiai veikiantį asmenį, kuris tęsė filme pradėtą kovą su blogiu.
Pasipylė šūviai, taškėsi realus kraujas (įsivaizduokit, kiek plūsteli kraujo, kai į žmogų suvaromos aštuonios kulkos). Vietoje negyvi krito negeriečiai. Tarsi galvą pametusi blaškėsi policija. Nušautieji, kitaip nei artistai po spektaklio ar filmo premjeros, nebeišėjo nusilenkti žiūrovams. Jie rado amžiną poilsį po žeme.
O kas atsitiko su iki sielos gelmių sukrėstais filmo žiūrovais? Nemaža jų dalis transformavosi į realius filmo herojų rėmėjus. Jie pasiryžo kartu su herojais (herojumi) kovoti „iki galo“. Nors niekas nežinojo, kur yra tas galas. Atsirado net tokių rėmėjų, kurie sakė, jog prireikus galį ir susideginti. Kol kas niekas to nepadarė, bet dažnai šnekant galima ir prisišnekėti.
Tarp kitko, tapti rėmėju nėra sunku – reikia tik labai norėti. Jeigu vaikai paaugę, jeigu nereikia prižiūrėti anūko, jei neturi daržo, gyvulėlių ar šiaip ūkelio ir jeigu nelabai turi ką veikti, o veikti vis dar norisi, tai galima eiti į rėmėjus. Rėmėjų skaičius neribojamas.
Mergaitė ir pedofilai
Taigi kalbame apie Drąsiaus Kedžio sukurtą trumpametražį filmuką. Nors šis kūrinėlis kol kas neapdovanotas jokiais oskarais, bet šalies visuomeniniame politiniame gyvenime jis padarė jeigu ne perversmą, tai bent virsmą. Daugiausia virto teisėsaugininkų, bet kliuvo ir kitiems, pavyzdžiui, vaiko teisių priežiūros specialistams.
Mergaitės vaidmenį Drąsius pavedė atlikti savo mažametei dukrelei. Kai kurie žmonės sakė, kad tokiu būdu tėvas sugadino vaikui visą gyvenimą. Jis ne tik davė vaidmenį dukrelei, bet ir parodė, kaip vaidinti, paaiškino jai kai kuriuos pedofilinius dalykus.
Teismas konstatavo, kad pedofilinės „patirties“ mergaitė įgijo būtent savo tėvo namuose. Prie šių pamokų galėjo prisidėti ir kiti Drąsiaus artimieji ar artimosios. Teisėsauga aiškinasi. Sukūręs filmuką, Drąsius platino jį visais įmanomais būdais. Nors vaiko teisių specialistai sakė, kad tai negerai, nes tai gali turėti neigiamų pasekmių pačiai mergaitei.
Drama
Filmukas turėjo pasisekimą. Tokių dalykų dar niekas Lietuvoje nebuvo matęs. Paskatintas sėkmės, o gal narkotikų (esama ir tokių kalbų), o gal kai kurių artimųjų asmenų („šaudyk velnius!“), Drąsius apsiginklavo keliais pistoletais. Jis įsikūnijo į herojų (kiti sako, pametė protą) ) ir išėjo medžioti savo paties sukurtų antiherojų – pedofilų.
Daug ištikimų Drąsiaus gerbėjų netiki tokia savo herojaus mirtimi. Gerbėjai sako, jis buvo nužudytas. Versija (jis buvo nužudytas) ypač sustiprėja po to, kai prieš porą dienų Kauno prokuroras teisme davė parodymus. Prokuroras pasakė: jei Drąsius būtų buvęs sulaikytas, jis būtų išpasakojęs, kas viską organizavo, inicijavo, kas skatino jį žudyti (tokie iš pažiūros drąsūs žmonės, pakliuvę už grotų, viską iškloja). Taigi galima galvoti, kad tie skatintojai ir galėjo padėti Drąsiui užbaigti savo gyvenimą, kol dar jis neįkliuvo ir visko neišpasakojo.
Žinoma, kol kas tai tik versija. Tad pakalbėkime apie tai, kas šiandien yra ne versija, o realybė. Į ką išsirutuliojo filmukas.
Partija
Filmukas išvirto į naują politinę partiją. Partija pasivadino filmo režisieriaus ir filmo antiherojų naikintojo vardu – „Drąsos kelio“ partija. Partija pasisiuvo Drąsiaus marškinėlių spalvos violetinę vėliavą. Partijos nariai bei ištikimiausi jos sekėjai stengiasi įsigyti ir nešioti kokį nors violetinės spalvos viršutinį ar apatinį rūbelį.
Žinome, kad partija neblogai pasirodė per Seimo rinkimus. Keli drąsiečiai įžengė į Seimą. Seime jie susidūrė su priešais. Ir tai nieko keisto, nes ši partija, kovojanti su „sistema“, susiduria su sistemos gynėjais. Čia pažymėsiu, kad partijai greitai pabodo kovoti su pedofilų klanu, kurio ji realybėje niekur negalėjo aptikti, ir tada ji nutarė kovoti su „sistema“.
Anksčiau Darbo partijos lyderis sakė, kad Neringa jojanti į Seimą ant mažametės mergaitės sprando. O Neringa sakė, kad Viktoras esąs nusikaltėlis, ir jis turi sėdėti ne Seime, o kai kur kitur.
Bet dabar abiejų partijų lyderiams gresia ta pati nelemta lemtis – grotos. Tai verčia partijas ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Didžiausias sąlyčio taškas – kaip išsaugoti savo kailį. Filmukas sukasi.
Kol kas ši (neoficiali savojo kailio) koalicija pralaimi sistemininkams. Seimas iš abiejų mūsų herojų atėmė teisinę neliečiamybę.
Bet kas žino, gal dar viena partija prisidirbs, pasišiukšlins, įklius. Ir kas žino, gal įkliuvusi prisijungs prie anksčiau įkliuvusių. Tada neoficiali savojo kailio koalicija turės daugumą.
Ir tada, ir tada virš prezidentūros gal suplevėsuos violetinė vėliava?
Pabaiga
Drąsiaus trumpametražis filmukas sukėlė įvykių grandininę reakciją, lietuviškąjį cunamį.
Kiek daug jis sukurstė nežmoniškų aistrų, kokius būrius žmonių jis sukėlė ant kojų, kiek daug jis pareikalavo aukščiausių ir neaukščiausių institucijų darbo laiko, kiek teismų, prokuratūros, policijos pastangų, biudžeto pinigų ir t. t.
Tokio efekto Lietuvoje nesukėlė nei pirmaujanti Europoje mūsų emigracija, nei skurdas, nei didėjanti socialinė atskirtis, nei jaunimo nedarbas, nei nykstančios kaimų mokyklos bei ambulatorijos, – iš viso niekas.
Leninas iš visų meno rūšių labiausiai mylėjo kiną.
