Kaip žinia, M. Misiukonis, būdamas dar mažai kam žinomas Valstybės saugumo komiteto (VSK) jaunesnysis leitenantas, 1965 m. dalyvavo partizano A. Kraujelio, plačiai pagarsėjusio Aukštaitijoje civilių žmonių nužudymais, plėšikavimais, turto prievartavimais ir pan., sulaikyme. Bet Kraujelis sulaikytas nebuvo, – jis nusišovė. Tokiu būdu Misiukonis tapo genocido vykdytoju, o Kraujelis – auka.
Šis procesas vyksta teatro tradicijomis garsaus Panevėžio miesto teismo salėje. Dar šią vasarą teismo foje sienos buvo nukabinėtos teatro legendos Juozo Miltinio nuotraukomis (dabar ekspozicija pakeista).
Miltinio dėka Lietuvos žiūrovas išvydo daug klasikos ir neklasikos šedevrų. Deja, jis niekada neišvydo Kafkos „Proceso“. Šią maestro kūrybos spragą šiandien užpildo panevėžietiškasis procesas, kuris savo absurdiškumu nenusileidžia Kafkos Procesui.
Misiukonis jau keliolika metų teismuose bando įrodyti, jog jis jokios tautos, tuo labiau lietuvių tautos, genocido nevykdė, kad nei prie žydų, nei prie lietuvių šaudymo nebuvo prikišęs pirštų. Ir Kraujelio jis nežudė. Bet absurdo procese įrodinėti nereikia. Kafkos herojus bandė įrodinėti, todėl jam viskas baigėsi blogai.
Partizaniniam karui pasibaigus, partizanas partizanavo dar dvylika metų
Prokuroras kaltinamoje kalboje pasakė, jog nesvarbu, kad partizaninis karas buvo pasibaigęs, bet Kraujelis vis tiek kovojo, partizanavo iki pat 1965 m. kovo 17 d. Jis turėjo ginklą, uniforminį švarką, nepripažino tarybų valdžios, nedeklaravo gyvenamosios vietos – slapstėsi.
Ta aplinkybė, kad Kraujelis partizanavo iki mirties, procese yra esminė, neginčijama. Galime sakyti, iš anksto duota kaip aksioma.
Jeigu teismo salėje būtų leista atskleisti / paviešinti tai, kas visuotinai plačiai žinoma (žudė, plėšikavo, prievartavo turtą ir pan.), tai reikštų, kad tą kovo septynioliktąją nusišovė ne narsus partizanas, o kitai kategorijai priskirtinas asmuo. Tada procesas žlugtų, kaltinamąjį reiktų išteisinti, o kilnaus kovotojo mitas subyrėtų į šipulius. Bet to atsitikti negali.
Reikalingi liudininkai ir nereikalingi liudininkai
Prokuroras kaltinamojoje kalboje pasakė, kad „teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma leidžia padaryti išvadą“, jog iki paskutinės savo gyvenimo dienos Kraujelis buvo partizanas.
Galime pastebėti, kad „teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma leidžia padaryti“ ir daugiau gerų išvadų, būtent: Kraujelis buvo švelnus, dievobaimingas, rūpinosi savo šeima, kartais paplėšikavęs parnešdavo į namus kojinių, kitokių prekių, mėsos ir kitų maisto produktų, pinigų. Be to, buvo teisingas, nes ką nors apiplėšęs būtinai palikdavo raštelį. O jei ką nors nušaudavo, tai tik iš būtino reikalo, kad Lietuva būtų laisva.
Tokios išvados plaukė iš Kraujelio artimųjų, šeimos narių paliudijimų teismui. Apie Kraujelio nužudymų teisingumą liudijo ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovas. Tiesa, jis pasakė, kad sušaudant nėščią beveik gimdančią moterį (beje, ir jos vyrą) tarsi buvo padaryta klaida. Turbūt, reikėjo šauti į pilvą, o ne į galvą (taip nėščia moterį beveik tuo pačiu metu sušaudė Antazavės stribas Ilja Kurakinas). Teismas tai galimai klaidai daugiau dėmesio neskyrė. Karas yra karas.
Tuo būdu teismas gavo parodymus, reikalingus sėkmingai proceso eigai. Tačiau dar svarbiau tai, kad teismas sugebėjo išvengti parodymų, kurie sugadintų procesą.
Buvo atsisakyta apklausti nužudytųjų vaikus, kurie buvo tiesioginiai įvykių liudininkai ir Kraujelio smurto aukos, ant kurių, tiesiogine šio žodžio prasme, tiško sušaudomų tėvų kraujas. Kraujelis prie kraujo klane gulinčių tėvo ir motinos auklėjo vaikus, sakydamas, kad ir jiems tas pats atsitiks, jei jie negerai elgsis.
Kitas tiesioginis Kraujelio akcijos liudininkas neseniai man papasakojo apie kitą įvykį (KGB dokumentuose šis įvykis nušviečiamas kiek kitaip). Kai Kraujelis su dviem kitais asmenimis atėjo nušauti moters, tai dešimtmetė dukra motiną apsikabino ir nepaleido, nors Kraujelis jai liepė paleisti. Tada Kraujelis šovė mergaitei į dešinę ranką. Mergaitė motiną paleido (ji liko invalidė). Tada šovė du kartus motinai į galvą. Šią sceną stebėjo ir ketverių metų moters sūnus.
Kaltinamasis Misiukonis ir jo advokatas prašė teismą apklausti nužudytųjų palikuonis. Prokuroras užprotestavo, teismas sakė, kad tai nesusiję su byla. Mano, diletanto, galva, tie liudijimai su byla mirtinai susiję, bet jie mirtinai šiam procesui nereikalingi. Šie nereikalingi liudininkai pamažu iškeliauja Anapilin.
Civilių žmonių šaudymas kaip teisingumo vykdymas
Savo kaltinamoje kalboje prokuroras teigia, kad partizano Kraujelio veikla buvusi pozityvi. Prokuroras, pasiremdamas KGB archyvais, tvirtina, jog Kraujelis šalino sovietinius aktyvistus, kaip antai – švietimo skyriaus vedėją, kolūkio pirmininką, kolūkio pirmininko pavaduotoją, partijos sekretorių.
Bet prokuroras nepasako, kad didesnė dalis nužudytųjų buvo eiliniai kaimiečiai / kolūkiečiai, kuriems nepripaišysi sovietinio pareigūno ar aktyvisto statuso. Tai kolūkio arklių šėrikas, vienas eilinis kolūkietis, viena jauna kolūkietė, dvi namų šeimininkės, dargi du partizanų rėmėjai – namų šeimininkė ir apylinkės buhalteris. Aritmetika tokia, kad Kraujelis daugiau nužudė eilinių kaimo gyventojų negu sovietinių aktyvistų. Nemanau, kad prokuroras nemoka aritmetikos. Mano galva, jis sąmoningai bando klaidinti teismą.
Kita vertus, ir prokuroro išvardintų sovietinių aktyvistų žudymas nebuvo teisėtas dalykas.
Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Baudžiamasis statutas numatė, kad partizanai mirties bausme gali bausti tik valdžios pareigūnus, ypač žiauriai vykdžiusius okupacinės valdžios priemones. Tačiau nėra žinių, kad Kraujelio nužudyti pareigūnai vykdė kokias nors žiaurias priemones.
Pagaliau teismo prokuroras, norėdamas padaryti Kraujelio veikas visiškai teisėtomis, griebėsi gudrybės, kurią drįsčiau pavadinti apgaule.
Šiam tikslui prokuroras pasinaudoja Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. kovo 16 d. nutartimi. Prokuroras cituoja nutarties tekstą, pagal kurį partizanai, „ vykdydami teisingumą galėjo atimti civilio beginklio žmogaus gyvybę“. Iš čia prokuroras daro išvadą: „Todėl tokie A. Kraujelio veiksmai (nužudymai – J. J.) negali būti pripažinti karo nusikaltimais prieš civilius gyventojus“.
Tačiau prokuroras pacitavo tik dalį nutarties sakinio, tai yra iki kablelio, ir čia padėjo tašką. Kas yra po kablelio, prokuroras nutylėjo. Tuo būdu jis sąmoningai iškraipė nutarties esmę. Toje nutartyje sakoma, kad partizanai‚ „vykdydami teisingumą galėjo atimti civilio beginklio žmogaus gyvybę, tačiau tik pagal kompetentingo (karo lauko) teismo teisėtą nuosprendį, kuriuo nusikaltusiam asmeniui paskirta mirties bausmė“ (kursyvas mano – J. J.).
Kraujelis šaudė žmones be jokio karo teismo teisėto sprendimo. Europos žmogaus teisių teismas tokias veikas vertina kaip karo nusikaltimus prieš civilius gyventojus.
Didžioji dalis baudžiamųjų akcijų Kraujelio įvykdyta 1951–1952 metais. Tuo metu LLKS vadovybė stengėsi kiek įmanoma apriboti mirties bausmių vykdymą kolaborantams, ragino partizanus imtis kitų priemonių, pvz., įspėti, pareikalauti išsikelti į kitą gyvenamąją vietą ir pan.
Kraujelis šaudė be teismo, be įspėjimo ir nebūtinai kolaborantus. Užėjo į trobą, iškratė, rado komjaunimo bilietą ir nušovė komjaunuolę. Važiavo anksti rytą į turgų apylinkės pirmininkas, nušovė, bet vežime šalia sėdėjo nėščia jo žmona, nušovė ir ją. Būtų nevažiavusi, būtų nenušovęs. Liko šeši vaikai.
Teisinga KGB medžiaga ir neteisinga
Prokuroras, kur jam naudinga, remiasi KGB archyvų medžiaga. Tada ši medžiaga jam teisinga. Bet prokuroras visiškai ignoruoja arba neigia tą KGB archyvinę medžiagą, kuri įvardina Kraujelio nusikalstamo pobūdžio veikas, kur pažymėtos konkrečios pavardės ir vardai tų, kuriuos Kraujelis nužudė. Ši archyvinė medžiaga prokurorui neteisinga. Tokiu selektyviniu metodu nustatytas teisingumas (tiesa, teisybė) nedaug skiriasi nuo melo, o kartais ir visai nesiskiria.
Prokuroras, įrodinėdamas Kraujelio didvyriškumą, kaip svarų argumentą vėl pateikia Vyčio kryžių, kuriuo prezidentas Valdas Adamkus apdovanojo Kraujelį po mirties.
Anksčiau rašiau, kad Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Dalia Kuodytė ir Krašto apsaugos ministras Česlovas Stankevičius, siūlydami prezidentui Valdui Adamkui apdovanoti Kraujelį, nutylėjo / nuslėpė, kad Kraujelis galimai yra padaręs nusikaltimus prieš žmogiškumą. Taip Prezidentas buvo suklaidintas.
Tai, kad tokia informacija Prezidentui nebuvo pateikta, patvirtino ir Prezidento kancleris.
Norėdamas pats įsitikinti, kaip iš tikrųjų buvo, prieš keletą dienų paskambinau prezidentui Valdui Adamkui. Išdrįsau jį sutrukdyti, nes tautos genocidas yra svarbus dalykas. Prezidentas patvirtino tai, kas mums jau žinoma. Jokia informacija apie galimus Kraujelio nusikaltimus Prezidentui nebuvo pateikta. Jis teigė, kad jei būtų turėjęs tokią informaciją, nuo apdovanojimo būtų susilaikęs ir paprašęs atitinkamų tarnybų viską nuodugniai ištirti.
Taigi jei gerbiamam prokurorui dar kartą užeis noras išaukštinti Kraujalį, tai, prisilaikant elementaraus padorumo, nederėtų kalbėti apie Vyčio kryžių, kuris buvo išgautas ne pačiu sąžiningiausiu būdu.
Lauke, už proceso durų
Mane domina ne tik tai, kas vyksta Panevėžio procese, bet ir tai, ko procesas neįsileidžia į vidų, kas lieka lauke, už durų. O už durų lieka daug kas. Pirmiausia lieka visi tie, kurių tėvus nužudė Aukštaitijos herojus. Procesas jų nelaiko nukentėjusiais, nelaiko liudininkais. Jie niekas.
Kalbuosi su vienu priskirtų niekui. Jis sako: „Kai Jūs dirbote saugume, norėjau užeiti. Bet neišdrįsau. Gal jūs žinote, kodėl nušovė mano motiną“. Paskui sako: „Ar nebus blogiau dėl to, ką jums papasakojau?“
Suprantu, kodėl jis tuomet neužėjo į Saugumo departamentą. Jis bijojo, kad neatsitiktų kas nors blogiau jo šeimai dėl to anų laikų šūvio, kurį į motinos kaktą paleido vyriškis „ilgais raudonais plaukais‘‘. Pabijojo, kad jo dukra gydytoja neprarastų darbo.
Šita frazė mane pritrenkia labiau nei prokuroro selektyvinė tiesa ir jo „teisingumo vykdymo“ samprata, nei Aukščiausiojo teismo nutarties turinio iškraipymas ar klastotė, nei „teismo posėdyje ištirtų duomenų visuma“, nei Vyčio kryžius...
Žmogus pragyveno gyvenimą su dar ankstyvoje vaikystėje atmintin įstrigusiu labai ryškiu vaizdu – ant krauju permirkusios lovos guli motina, o jos kaktoje skylė. Ir dabar tas žmogus klausia, ar gali jo šeimai būti kas nors blogiau nepriklausomoje Lietuvoje.
Šiapus ir anapus (daugiau anapus) Panevėžio apygardos teismo durų vyksta vienas ir tas pats procesas. Jame ir užkulisinė, ir neužkulisinė politika, jame ir orumo pažeminimas, ir žmonių baimės, ir pareigūnai, tarsi blogi aktoriai, nesuvokę savo rolės. Ir dar daug kas. Tai ne šiaip sau elementarus absurdo procesas. Tai valstybės gėda.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.