Ir vis dėlto ne balvonų paskutinė kelionė yra vilniečio galvos sopė. Vilnietis intensyviai mąsto, ką pastatyti ant apnuogintų tilto postamentų. Jis mąsto ir sumąsto. Ponios ir ponai, papuoškime Žaliąjį tiltą mūsų laikų gyvų herojų paminklais / statulomis!
Prisipažinsiu, tai mano (J. J.) planas. Ir tai ne šiaip sau planas, o verslo planas. Statulos ne tik turi puošti tiltą, bet atlikti ir kitas socialines funkcijas Pavyzdžiui, jos turi auklėti jaunąją kartą, nešti apčiuopiamą naudą miesto praskolintam biudžetui ir t. t.
Mūsų žmonės (dauguma žmonių) turi pavalgyti, atsigerti, apsivilkti ir pan. Bet kartais žmogui ima ir pritrūksta garbės. Būdamas jau gana garbingas, jis nori jos daugiau. Jis jaučia troškulį, amžiną diskomfortą. Jam norisi būti garbingesniam ne tik už gyvuosius, bet ir už mirusius. Idant niekas neužstotų ant jo krintančių garbės spindulių.
Tad kodėl negalima leisti žmogui pasimaudyti šlovės spinduliuose dar gyvam (iškeliavusiam tai nebesvarbu)? Prašau: lipk, žmogau, ant laisvo postamento ar pastatyk ten savo atvaizdą.
Pereikime prie konkretesnių plano detalių. Politinės partijos, organizacijos bei draugų grupės siūlo miesto merui kandidatus į garbės / šlovės galeriją (taip pavadinkime Žaliąjį tiltą). Kandidatai gali pasisiūlyti ir patys (kaip per Seimo rinkimus). Jais (kandidatais) gali būti politikai, stilistai, pop žvaigždės, vakarėlių liūtai ir liūtės ir pan.
Gavus pažymas iš VSD, ar kandidatai buvo / nebuvo KGB agentais, gavus pažymas iš VRM, ar kandidatai buvo / nebuvo teisti už kriminalinius nusikaltimus, gavus pažymas iš STT, ar kandidatai yra nepriekaištingos reputacijos (neįsivėlę į korupciją), sudaroma eilė. Gaminami paminklai. Jie užkeliami ant tilto pjedestalų. Tai daroma iškilmingai. Groja dūdų orkestras. Tiltu žygiuoja gražios orkestro merginos.
Šie paminklai / statulos stovi ne amžinai. Kas keleri metai jie rotuojami.
Postamentai ne parduodami, o tik išnuomojami rinkos kaina. Pinigai plaukia į miesto kasą. Paminklo statybos išlaidas padengia pats herojus ar jo rėmėjai.
Kadangi paminklai ne amžini, o užkeliami ir nukeliami, tai jie gaminami iš lengvų konstrukcijų. Numatoma, kur bus padedami savo laiką atstovėję paminklai, kad jie nesukeltų ekologinių problemų.
Štai statulos jau ir puošia mūsų tiltą. Miestelėnai grožisi jomis. Jas lanko jaunavedžiai, abiturientai, miesto svečiai.
Galima sugalvoti įvairių atrakcijų. Sakykime, ypatingomis progomis savo skulptūras aplanko ir gyvieji herojai. Jie susitinka su miestelėnais, spaudžia jiems rankas, prižada padaryti ką nors gera miestui. Viskas vyksta panašiai kaip per rinkimines akcijas.
Žinia apie gyvųjų herojų tiltą pasiekia įvairius pasaulio kampelius. Plūsteli turistai. Prie tilto kioskeliuose vyksta prekyba – pardavinėjami suvenyrai, saldumynai su herojų atvaizdais. Turistams reikalingi viešbučiai, parduotuvės, naktiniai barai. Jie palieka miestui eurus, dolerius, japoniškas jenas bei kitą valiutą. Miesto biudžetas brenda iš skolų.Tiltas neša miestui naudą bei šlovę.
Bet miesto demokratija reikalauja kai ko daugiau. Kartą per metus rengiamas egzaminas. Jis vadinamas šlovės egzaminu. Balandžio pirmąja miesto meras kviečia miestelėnus išreikšti savo valią, paklausia, ar herojai pateisina miestelėnų lūkesčius. Miestelėnai balsuoja, mėtydami kiaušinius (kiaušinių galima nusipirkti suvenyrų kioskuose prie pat tilto).
Egzaminų komisija įvertina, kuris herojus išlaikė šlovės egzaminą, o kuriam reikia lipti žemyn ir užleisti vietą stovinčiam eilėje.
Prisipažinsiu, kad mano planas turi vieną silpną vietą. Po šlovės egzamino ant tilto gali nelikti herojų ir nė vieno kandidato atsilaisvinusioms vietoms užimti. Tada verslo planas žlugtų. Bet nepabandę nesužinosim.
Tikiuosi, kad gerbiami skaitytojai taipogi turi planų, koncepcijų? Tiltas tai mūsų.