J. Jurgelis. Žaidžiame valstybę

Žavi nebrangių skrydžių stiuardesė kreipėsi į sėdinčiuosius salone: „Ponios ir ponai, jus sveikina naujasis lėktuvo kapitonas (vardas pavardė). Tai neeilinės biografijos žmogus. Būtent dėl jos (nerealios biografijos) jis ir yra paskirtas į šias pareigas.

Kapitonas nėra laikęs savo rankose lėktuvo šturvalo, nėra sėdėjęs lėktuvo kabinoje. Jam nebuvo duota laiko susipažinti net su skraidymo instrukcijomis. Paskyrimas nukrito jam ant galvos netikėtai, lyg Tunguskos meteoritas. Bet kapitonas yra tikras lyderis. Jis puikiai orientuojasi kritinėse situacijose, žaibiškai priima sprendimus, nevengia nei atsakomybės, nei rizikos.

Ponai ir ponios! Tvirtai prisisekite saugos diržus. Avariniai išėjimai lėktuvo šonuose, tualetas gale. Deguonies kaukės pačios nukris jums prieš nosį. Jei pakilsime į tinkamą aukštį, pasiūlysiu jums gaiviųjų gėrimų bei kavos. Smagaus skrydžio“. Salone aplodismentai.

Šis mano sukurtas vaizdelis, be kita ko, turi gilią politinę potekstę, kurią ruošiuosi atskleisti, nes tikrai nėra man čia ko bijoti ir nematau jokio reikalo ją (potekstę) slėpti.

Kodėl G. Grina nepateisino prezidentės lūkesčių? 

Šį sunkų klausimą galime suskaidyti į du lengvesnius, būtent: ar prezidentės lūkesčiai buvo per dideli, ar Gedimino Grinos darbai buvo per maži? Bet ir į šiuos lengvesnius nežinia ką atsakyti.

Skiriant G. Griną į Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus pareigas, apie darbus viešai ar Seime nebuvo rimtai kalbėta. Kiek pamenu, Seime G. Grina nieko tokio neprisižadėjo. Jis sakė pirma turįs susipažinti su nauja tarnyba, paskui tikisi daryti kokią nors reformą. Iš G. Grinos niekas nieko ir nereikalavo. Kaip galima reikalauti iš žmogaus, jeigu jis dar gerai nežino, kur eina, ką ten ras ir kokią reformą darys. Viskas labai logiška. Seime buvo pastebėta, kad kandidatas esąs gerų akių. Atrodo, ir viskas. Seimas vieningai nubalsavo „už“.

Tiek G. Grina, tiek D. Jauniškis skiriami į pareigas, su kuriomis jie nebuvo / nėra susipažinę.

Jurgis Jurgelis

Neteko girdėti, kad tos akys per visą G. Grinos kadenciją būtų ką nors apvylusios. Tad su lūkesčiais turėtų būti viskas tvarkoje. Tačiau taip nėra.

G. Grinos paskyrimui, mano galva, galėjo turėti įtakos dar vienas viešai nedeklaruotas motyvas.

Tuomet (ir ne tik tuomet) tam tikruose politiniuose sluoksniuose VSD buvo laikomas nepakankamai patriotiška institucija. O kai kurie įtarūs politikai įtarinėjo kai kuriuos VSD vadovus įtartinais ryšiais su įtartinais asmenimis ar įtartinomis struktūromis. Tuo pat metu Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (toliau KAM antrasis departamentas) prie Krašto apsaugos ministerijos tų pačių politikų buvo laikomas patriotiškumo pavyzdžiu.

Tad kilo idėja kažkiek ministerijos antrojo departamento patriotizmo perlieti į VSD.

Buvo taip ar buvo kitaip, bet antrojo departamento pareigūnas G. Grina buvo paskirtas VSD direktoriumi. Kaip žinia, vienas lauke – ne karys. Tad saugume atsirado du ar trys naujojo direktoriaus pavaduotojai iš to paties antrojo departamento. Bet ir to, atrodo, dar buvo maža. Tad saugume atsirado dar vienas kitas aukštesnis (nebūtinai kvalifikuotesnis) antrojo departamento pareigūnas. Bet ir tai dar ne viskas. Kad VSD tinkamai komunikuotų su prezidentūra ir priešingai, prezidentės patarėju teisėsaugai tapo KAM antrojo departamento direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams (Prezidentūroje pramintas „ūkininku“). Dabar jau rodėsi, kad viskas. Bet taip rodėsi neilgai. 

Nespėliosime, iš kur ir kam kilo konkrečios iniciatyvos perpilti porciją sveiko Antrojo departamento patriotizmo į paliegusį Saugumo departamento organizmą (ir šiek tiek į Prezidentūrą). Bespėliodami galime nusispėlioti iki Adomo, Ievos, Rasos ir t. t. Bet procedūra nebuvo visiškai sėkminga.

Tik spėjo Prezidentės patarėja D. Ulbinaitė perbėgti kelią su valstybės paslapties galimu nutekinimu, – komunikacija tarp Prezidentūros ir VSD suprastėjo (tai Artūro Paulausko mintis, pasakyta vienoje iš TV laidų). 

Iš prezidentūros į KAM‘o antrąjį departamentą buvo grąžintas / grįžo „ūkininkas“. G. Grina jau praeitą vasarą, kalbėdamas per TV, pasakė – ieškokit naujo VSD direktoriaus. Prezidentė išsakė G. Grinai priekaištus dėl jo darbo kokybės – VSD tik aiškina grėsmes valstybei, bet jų nešalina. G. Grina sakė, kad šalina. Bet, matyt, mažai pašalina. G. Grina, pats girdėjau, sakė, kiek įstatymai leidžia, tiek šalinam. Prezidentė pasakė antrajai kadencijai G. Grinos nebeskirsianti. Reikia naujo direktoriaus. Ir prezidentė VSD generalinio direktoriaus postui parenka pulkininką Darių Jauniškį.

Geros biografijos direktorius

Pasirodo, tarp buvusio ir būsimo direktoriaus esama nemažai panašumų – abu jie kariškiai, abu pulkininkai, netgi išoriškai panašūs – liekni, aukšti, tiesūs. Jei anksčiau Seimas pastebėjo G. Grinos geras akis, tai dabar jis aukštai įvertino itin gerą karišką kandidato biografiją.
Tačiau šiuo atveju esminiu panašumu laikyčiau tai, kad tiek G. Grina, tiek D. Jauniškis skiriami į pareigas, su kuriomis jie nebuvo / nėra susipažinę.

Jau davęs priesaiką naujasis VSD vadovas TV laidoje „Panorama“ kalbėjo: „Atvirai pasakius, dar nesu susipažinęs su departamento darbu“. O Matka Boska! Nesusipažinęs, bet siunčiamas vadovauti! Betgi neskubėkime aikčioti.

Seimui viskas dzin

Likus suskaičiuotoms dienoms iki G. Grinos kadencijos pabaigos, prezidentė pasiūlo pulkininkui D. Jauniškiui vadovauti VSD. Šis sako per naktį pagalvojęs ir sutikęs, – juk turi kas nors vadovauti.
Po apsisprendimo pulkininkas iškart palydimas į Seimą. Kiti sako, kad jis buvo palydėtas po trijų dienų, bet vis tiek labai greitai. Pagal Lietuvos įstatymus Seimas turi pritarti ar atmesti prezidentės pasiūlytą kandidatūrą.

Iš pradžių kandidatas Seime jautėsi gan nejaukiai, bet greitai apsiprato. Anot politikų, kandidatas į bendro pobūdžio klausimus atsakinėjo neblogai. Tačiau konkretesni klausimai apie VSD jam buvo problemiški.

Seimo narys Darius Petrošius pastebėjo, kad „daugelio dalykų jis nežino, o įsigilinti, matyt, neturėjo laiko“. Tos pačios nuomonės ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Paulauskas, pasakęs, kad „prieš atvedant jį pristatyti Seime, neduota laiko pasigilinti, pasidomėti VSD veikla“.

Politikų nuomone, kandidatui nebuvo palikta laiko geriau susipažinti su būsima darboviete, bent „pasiskaityti, kas apie ją parašyta viešai“. Kandidatas pats pripažino nelabai daug ką žinąs apie VSD: „Man pirmiausia reikėtų ten nueiti, nes aš nelabai įsivaizduoju...“
Po pasikalbėjimo su Seimo nariais plenarinių posėdžių salėje kandidatas turėjo sparčiai perbėgti per frakcijas. Kiekvienai frakcijai buvo skirta po 15 min. Per tas minutes reikėjo frakcijoms ir apsispręsti, pritarti ar nepritarti D. Jauniškio skyrimui. Ar buvo apibėgiotos visos frakcijos, neteko girdėti.

Seimo nariai sakė, kad, girdi, prezidentė Seimui palikusi per mažai laiko pakalbinti kandidatą. Mano galva, Seimui laiko pasišnekėjimams užteko. Duosi Seimui mėnesį – kalbės mėnesį, duosi penkiolika minučių – kalbės penkiolika, bet užtektų ir penkių. Seimas vis tiek pritars (kas bus pateikta, tam bus pritarta).

Seimui problemų nėra. Viskas gerai. Gražios akys – gerai, graži biografija – labai gerai. Kandidatas nežino, ką reiks dirbti – gerai, nežino VSD veiklą reguliuojančių įstatymų, funkcijų, struktūros – triskart gerai. Smagu. Viskas dzin. 107 Seimo nariai balsuoja „gerai“ (vienas Naglis Puteikis susilaiko).

Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad šiame teigiamų emocijų proveržyje negarsiai disonansu nuskambėjo pora balsų. Tas pats D. Petrošius pastebėjo: „Asmenybė įspūdinga, bet žvalgyba ir karyba – skirtingi dalykai“. Tai reiktų suprasti, kad kandidato puiki patirtis karo frontuose dar negarantuoja visiškos sėkmės žvalgybos labirintuose. Gi darbo partija padarė pareiškimą, kad „pasitikėjimas D. Jauniškiui suteikiamas avansu“.

A. Paulauskas apibendrino sakydamas, kad naujasis VSD vadovas dirbs „be kompromisų su sąžine“.

Tad nieko nelaukęs imk, brolau, tvirtom kariškom rankom VSD lainerio šturvalą ir varyk. Go! Šaunusis kareivis Šveikas sakė, kad niekada nebūna taip, kad niekaip nebūtų, vis tiek kaip nors bus. Jei kas nors nepasiseks ar kam nors skrydis nepatiks, bus pasakyta: „Nepateisino lūkesčių“.

Buvęs VSD direktorius M. Laurinkus teigia, kad naujam (pradedančiam nuo nulio) VSD direktoriui įsivažiuoti reikia trejų metų (kadencija penkeri metai). Filologas Mečislovas Laurinkus lėtesnės orientacijos (mačiau, kaip jis lėtai kalba per TV). Kariškis G. Jauniškis, matyt, greičiau orientuojasi ir kritinėse, ir kitose situacijose.

Žinoma, kažkiek laiko reiks sugaišti visokiems susipažinimams, apmąstymams, pastrategavimams ir pan. Bet VSD ne kokia įmonė (ir ne UAB), kuri turi išsilaikyti konkurencinėje kovoje, turi gaminti paklausią produkciją. Jei negamins, jei stabtels, jei konkurentai aplenks – bankrutuos. VSD – valstybinė mokesčių mokėtojų išlaikoma institucija. VSD nebankrutuos. Ir jokio valdininko, jokio Seimo nario kišenė nenukentės dėl susidariusių departamente prastovų ar kitų nesklandumų. (Jeigu nukentėtų, VSD direktoriaus skyrimas vyktų visiškai kitaip).

Viena politinė mįslė

Tas politinis gyvenimas pilnas mįslių. Viena jų, kodėl prezidentė, apsisprendusi atsisakyti G. Grinos paslaugų, nepasiūlė D. Jauniškiui šio posto žymiai anksčiau? Kodėl jam nebuvo palikta laiko ramiai apsigalvoti, o prireikė apsispręsti per naktį? Bet svarbiausia, kodėl jam nebuvo suteikta laiko tinkamai pasirengti darbui, iš visų pusių išstudijuoti VSD veiklą. Jis taip pat galėjo būti pasiųstas ir į kokius nors kursus ar stažuotę kur nors į užsienį, kad ir į CŽV.

D. Jauniškis atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Jis Seimui ir visuomenei (TV žurnalistams) turi įvardinti tikslus, kurių sieks jo vadovaujamas departamentas, kokius uždavinius vykdys. Tuo tarpu jam dar gerai nežinoma, kaip tas Departamentas atrodo iš vidaus ir daug kas dar nežinoma. Tad ir jo vardijami tikslai / uždaviniai skamba kiek fragmentiškai, neargumentuotai.

Solidžiai atrodo tai, ko direktorius nežada daryti. Bet ką paprastai iš karto žada (ir, kas baisiausia, daro) diletantas, atsidūręs aukštame poste? Tai organizacijos reorganizacija. Žinoma, reorganizacijas tenka daryti ir ne diletantams. Bet diletantai tai daro su dideliu entuziazmu ir su dideliu nežinojimu. Departamentui, kaip supratau, tokia Dievo rykštė negresia.

Jei kandidatui pasirengti būtų duotas bent pusmetis ar metai, jis būtų galėjęs pateikti Seimui VSD raidos strategiją visai savo kadencijai. Tada Seimas galėtų / turėtų vertinti ne tik kandidato išorę ar CV, ar kai kuriuos dar pakankamai nesuvoktus uždavinius, bet ir konkrečias žinias, dalykinį pasirengimą vadovauti VSD. Ir diskusija Seime ar Seimo NSG komitete turėtų būti iš esmės apie VSD darbą ir jo perspektyvas.

Manau, kad panaši tvarka turėtų būti taikoma ir panašūs reikalavimai turėtų būti keliami ir kandidatams į bet kokio kito departamento vadovo ar į ministro, ar į generalinio prokuroro ir dar daug kitų postų. 

Prisiminkime, kai skiriant generalinį prokurorą kandidatas sakė, kad jis, žiūrėdamas iš apačios (iš Akmenės), nemažai ką yra pastebėjęs. Pasirodo, kad tokio žvilgsnio būta mažoka. Pasirodo, kad objektą (lėktuvą, departamentą, gen. prokuratūrą ir pan.), kurį pretenduoji valdyti, privalu pažinti ne tik iš apačios, bet ir iš viršaus, ir iš šono, ir iš vidaus, ir iš išorės, ir iš arti, ir iš toli.

Bet jei tokia tvarka, tokie reikalavimai įsigalėtų Lietuvoje, tai mes, ko gero, prarastume savo tapatumą, nulietuvėtume ir suestėtume (taptume panašūs į estus). Ir iš ES uodegos pasistūmėtume arčiau vidurio. 

Tačiau gyvenimas uodegoje turi ir privalumų. Nereikia per daug stengtis, nes niekas mūsų nebeaplenks. Nereikia nervintis, kaip čia padaryti geriau. Kaip yra, taip gerai. (Dieve, kaip tingis ką nors daryti.) Einame lengviausiu pasipriešinimo keliu, arba visiško nesipriešinimo keliu. Tiesiog mušam bimbalą, ir smagu.

Bimbalo mušimas tampa rutina. Todėl ir neaikčiojam „Matka Boska!“. Žaidžiame valstybę.

Pabaiga
Vis dėlto norisi baigti kuo nors perspektyvesniu, viltingesniu. Tad dar kartą pakvieskime žaviąją stiuardesę. Štai ji ateina grakšti su šviesių plaukų sruoga ant kaktos. Šypsosi (šaunuolė). „Užsisekime saugos diržus,– sako ji. – Malonaus skrydžio, ponai ir ponios. Kai pakilsime į reikiamą aukštį, pasiūlysiu jums gaivių gėrimų ir kavos“.

Šitoje paskutinėje stiuardesės frazėje nepaslėpiau jokios politinės potekstės. Tiesiog – sėkmingo skrydžio skrendantiems. Juk kažkam reikia skristi.