Kita vertus, net ir šiandien daugelis net nesusimąsto, kad, vartodami įvairius jau pasenusias neįgalumą apibūdinančias sąvokas, ne tik menkina negalią turinčius asmenis, bet juos išstumia už normalumo ir žmogiškumo ribų. Net ir visuomenėje gerbiami žmonės ar valstybės institucijos vis dar vartoja diskriminuojančius, negalią turinčių žmonių netinkamumą ir kitoniškumą pabrėžiančias sąvokas.
Yra daug tokių sąvokų, kurios diskriminuoja ir menkina negalią turinčius asmenis. Čia jų neminėsiu nenorėdamas dar didesnio jų įsitvirtinimo žmonių supratimuose ir kalboje. Tačiau derėtų geriau suprasti plačiai paplitusią „invalido“ sąvoką. Sąvoka „invalidas“ atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, kai kare suluošinti kariai buvo pavadinti netinkamais karinei tarnybai. Žmogaus netinkamumą nurodanti „invalido“ sąvoka tvirtai įsišaknijo, ypač buvusios Sovietų Sąjungos specialistų ir visuomenės sąmonėje, įstatymuose bei kalboje.
Lietuvoje oficialiai atsisakius invalidumo sąvokos, dar ir šiandien negalią turintys asmenys viešojoje ir privačioje erdvėse vis dar vadinami invalidais. Juolab, kad įvedus neįgalumo sąvoką, žmogaus (ne)darbingumo nustatymo logika iš esmės nepakito ir liko žeminantys – žmogaus poreikiai vertinami pagal jo netinkamumą darbinei veiklai.
Daug negalią turintį žmogų apibūdinančių diskriminuojančių, žeminančių ir įžeidžiančių sąvokų kilo iš medicininio požiūrio ir vertinimo metodų. Tradiciškai buvo manoma, kad negalią turinčių asmenų vertinimą turi atlikti ekspertai, į jų rankas sutelkta visa vertinimo ir sprendimų galia. Tuo tarpu pacientas yra traktuojamas kaip turintis sutrikimų, dėl to nepajėgus ir neišmanėlis, todėl privalo paklusti eksperto atliktam vertinimui.
Medicininis požiūris persikėlė į ugdymą, psichologinį vertinimą, socialines paslaugas. Tai tapo įprasta diskriminacine praktika, kai negalių turintiesiems būdavo diagnozuojami sutrikimai, netinkamumas ir negebėjimai. Šių diagnozių pagrindu negalią turintys žmonės nukreipiami į institucinę globą ir specializuotas įstaigas, taip juos pašalinant iš visuomenės ir dar labiau sustiprinant jų neįgalumą.
Negalią turinčius žmones žemina ir globėjiškas požiūris, užuojauta, gailestis. Globėjiškas požiūris nuvertina negalią turinčių asmenų gebėjimus, antai, neretai labai apsidžiaugiama ir giriama pamačius neįgaliųjų sukurtus darbus, lyg tai būtų kažkas stebuklingo. Globėjiškas požiūris reiškia, kad iš negalią turinčio asmens nesitikima savarankiškumo ir gebėjimų, manoma, kad jis yra liūdnas ir nelaimingas dėl savo negalios.
Lietuva, kaip ir beveik visos pasaulio valstybės, ratifikuodamos Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją įsipareigojo gerbti negalią turinčių asmenų orumą, siekti jų visavertiško dalyvavimo visuomenės gyvenime. Negalią turinčių asmenų atstovai pasisako, kad neįgalumas yra tik antrinė dalis jų asmens, kad visų pirma ir svarbiausia yra asmuo, žmogus, o ne viena ar kita jo negalia. Taigi, netgi „neįgaliųjų“ sąvoka yra nevartotina, labiau vartotina „žmogaus / asmens, turinčio negalią“ sąvoka.
Šiuo požiūriu, „neįgaliųjų“ sąvokos vartojimas JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje yra tik nevisiškai tinkamo vertimo į lietuvių kalbą pasekmė. Originaliuose kelių kalbų Konvencijos variantuose vartojama „žmonių (arba asmenų), turinčių negalią“ sąvoka. Tenka pripažinti, kad tokia kalbinė forma yra kiek gremėzdiška, ir, tikėtina, ateityje taip pat keisis.
Pavadinant žmones, svarbu pabrėžti ne jų negalias, bet asmenis, taip, kaip pavadinami ir visi kiti, ne-neįgalūs. Gerbdami asmenį, jį pavadinsime regos (analogiškai, klausos, intelekto, psichikos ar judėjimo) negalią turinčiu žmogumi.
Lietuvoje, ypač švietimo sistemoje jau prigijo specialių poreikių turinčio vaiko sąvoka. Ši sąvoka apriori nėra diskriminuojanti, tačiau, deja, mūsų šalyje ji gana greitai tapo tam tikra stigma. Šiuolaikinė integruoto ugdymo, dar vadinama inkliuzinio ugdymo, idėja savo, kad nėra specialiųjų poreikių, tačiau kad visi vaikai turi individualių ugdymosi poreikių, vienų poreikiai vienokie, kitų – kitokie.
Socialinis požiūris, priešingas medicininiam požiūriui, akcentuoja, kad žmogaus negalia yra socialinės aplinkos ir sąveikų su kitais žmonėmis rezultatas. Judėjimo sutrikimai išryškėja laiptų ir slenksčių apkrautoje aplinkoje. Regos sutrikimai išryškėja išimtinai regimosios informacijos aplinkoje. Psichikos sutrikimai pasireiškia elgsenos normalumą pabrėžiančioje aplinkoje. Taigi, sutrikimus sąlygoja ne žmonių negalios, o riboto prieinamumo ir kliūčių kupina aplinka.
Socialinis požiūris visada akcentuos aplinkos prieinamumo gerinimą, palankų žmonių požiūrį, mokymąsi visiems drauge, darbo vietų pritaikymą, universalų aplinkos sutvarkymą ir t.t. Socialiniu požiūriu, neįgalieji yra taip pat ekspertai, kas reiškia, kad jie geriausiai žino savo poreikius, savo vidinius ir išorinius išteklius ir savo gyvenimo projektą. Tai yra įgalinantis požiūris, skatinantis ne tik aktyvų negalią turinčių asmenų dalyvavimą ir atsakomybę, bet ir lygiavertį bendradarbiavimą su specialistais.
Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje pripažįstama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar plėtojama ir kad neįgalumas atsiranda dėl asmenų, turinčių sveikatos sutrikimų, ir požiūrio bei aplinkos sudaromų kliūčių sąveikos, trukdančios tokiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis.
Negalią turintį žmogų apibūdinančiose sąvokose susiduria priešingos vertybės, todėl tinkamas negalią turinčių žmonių pavadinimas yra etinio visuomenės ir valstybės susivokimo ženklas. Akivaizdu, kad pasenusi terminologija, asmenį apibūdinanti pagal sutrikimą, nebevartotina. Šiuolaikinė – grįsta žmogaus teisėmis ir laisvėmis - terminologija akcentuos asmenį, asmenybę, gebėjimus ir numanys pagarbą žmogui, nepaisant jo vienos ar kitos negalios.
Jonas Ruškus yra Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto narys, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius.