J. Vaiškūnas. Dainų šventę aplaisto dievai

Pagrindinis indoeuropiečių religinis mitas pirmąjį lietų sieja su Perkūno pergale prieš amžinąjį priešininką Vėliną. Perkūnui nugalėjus, pratrūko gyvybines žemės galias žadinantis dieviškasis lietus. Nuo to laiko kai žmonės susitelkę pakartodavo Dievo Perkūno žygdarbį ir nugalėję blogį užtraukdavo pergalės giesmes, kaskart prapliupdavo dieviškas lietus. Jis plaudavo kruvinus kalavijus, balindavo drobules, vertė ežerais dubaklonius, o kemsynus neįžengiamomis balomis. Kol tapome baltais.

Kai baltų dalis susivienijo ir sutelkę jėgas atsispyrė priešų antpuoliams sustabdydami genčių išsisklaidymą ir baltiškų žemių tirpimą – lijo septynias dienas ir septynias savaites. Nuo Aukštaitijos kalvų į ūkanotus klonius liejosi skaidrios vandenų srovės ir pats Dievas šią dangaus srautų atgaivintą žemę praminė – Lietuva, o sulydytus baltus – lietuviais.

Kaip tik tuo metu, liepos pradžioje Danguje pateka į gražų dangaus ženklą susisaisčiusios septynios Sietyno žvaigždės, primenančios baltų genčių sutarimą gyventi broliškai susiejus savo kelius į bendrą likimą – Lietuvą. Ir kai liepos 6 atšvenčiame Lietuvos valstybės dieną – Sietyno žvaigždės išsivaduoja iš Saulės spindulių ir priešaušrio žaroje sušvinta savo spindėjimu pranešdamos apie lietuviško lietų sezono pradžią.

Tvirtą baltų genčių lietuviškos santarvės priesaiką gyventi bendroje Lietuvoje sau ir Pasauliui mes primename susitelkdami Lietuvos širdyje Dainų šventei. Kai iš visų pasviečių susirinkę lietuviai pradeda dainuoti ir šokti būtinai prisišaukia lietų. Ar gali būti kitaip? Daug lietuvių vienoje vietoje – Lietuva. O Lietuva – lietaus žemė. Kad ir kaip nepermaldaujamai kalbininkai mūsų šalies vardą sietų su mažyčio Lietavos upelio vardu, tačiau pats tas upelis seniai būtų išdžiuvęs jei ne lietus...

Teisus sociologijos klasikas, religijotyrininkas Emilis Durkheimas sakydamas, kad bendruomenė suvokia save ir išsaugo savimonę, susiburdama ir susitelkdama. Kai veikiame išvien, tuomet aukštesnis bendruomeninis „aš“ išlaisvina mumyse jėgas, kurių esame nepajėgus atverti savyje kiekvienas pavieniui. Ir šios jėgos prisijungia prie tų, kurias eikvojame plušėdami dėl duonos kasdieninės. Tuomet mumyse atbunda snaudžiančios dieviškos galios, įkvepiančios kilti į gyvenimo kalną, nugalėti kliūtis ir siekti toli ir aukštai spindinčio vilties žiburio...

Yra vienas seniai išbandytas lietaus sukėlimo būdas – Dainų šventė. Ir kai šventas lietus, dangaus srovėmis nuplauna visus netikrumus ir išbaido abuojumus – lieka tik nuoširdžiai pasišventusieji, kuriems lašai ant nosių ir smakrų tik laikini nepatogumai, prieš netruksiančią ateiti tikrą šventumo palaimą. Dainomis užkalbėtas vanduo – išskaistina ir išbalina mūsų sielas atnaujindamas mūsų baltišką kilmę, atgaivina lietuvišką bendrumą.

Šokis ir daina – mūsų protėvių tikėjimo pagrindas. Iš lūpų į lūpas kaip legenda perduodamas pasakojimas apie etninės japonų religijos Šinto šventiką, kuris į klausimą „kaip šintoizme galvojama apie Dievą?“ atsako: „O mes šokame“.

Šokdami ir dainuodami perkūnišku sūkuriu mes ardome pilkos kasdienybės gniaužtus, draskydami velniavų tinklus gražiname sau Lietuvą. Ir kai mums tai pavyksta – mūsų pergalę kaip andai – aplaisto Dievai.