J. Žilinskas. E. Kusaitė: kombatantė, arba ar skelbsime karą Rusijai?

Eglės Kusaitės byla, galima sakyti, jau parengtas siužetas trileriui: religinis neofitizmas, menama ar tikra saugumo tarnybų provokacija, kitos valstybės agentų dalyvavimas apklausose... Man, kaip ir turbūt didesnei visuomenės daliai, tenka daug ką spręsti iš prielaidų, ir, deja, tos prielaidos neleidžia susidaryti aiškios nuomonės, kas ten nutiko, kaip, kodėl ir kur. Pagaliau, ir byla dar nesibaigusi.

Tačiau šį mano komentarą iššaukė net ne pati byla, o tai, kaip į vieną jos aspektą pažvelgė E. Kusaitės gynėjas, advokatas Kęstutis Stungys. Štai ką jis pasakė:

Prokuratūros pozicijos pagrindas yra tai, kad E. Kusaitė norėjo, įtraukė bendrininkus, sudarė grupę ir siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos kare „Emirat Kavkaz“ grupuotės sudėtyje ir susisprogdinti karinėje bazėje. Pabrėžiu – karinėje bazėje. Kitaip tariant, E. Kusaitė, pagal prokuratūros poziciją, siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos konflikte. Kito sprendimo čia būti negali – tai išplaukia iš kaltinimo. O jei taip, gerbiama kolegija, tai E. Kusaitė, anot kaltinimo, savo kalbomis siekė būti dalyve ne iš Čečėnijos, o iš kitos šalies. Teisininkai šitam atvejui turi pavadinimą – kombatantės statusu. Vadinasi, jos veiksmai, vertinant pagal pagrindinį dokumentą, kuris reglamentuoja terorizmo sampratą ir atskiria ją nuo karinių veiksmų, nėra terorizmas. Ji nėra teroristė – ginkluoto susirėmimo dalyviai nėra teroristai. (cituojama pagal kalbą, skelbiamą tinklalapyje ekspertai.eu)

Suklusau. Kusaitė – kombatantė? Įdomu... Kodėl? Pirmiausia jums, skaitytojau, truputėlį paaiškinsiu kombatanto sąvoką. Kombatantas – tai asmuo, kuris teisėtai dalyvauja tarptautiniame ginkluotame konflikte. Teisėtai – tai reiškia, kad kombatantas gali naudoti ginkluotą jėgą (t.y. gali žudyti priešo kombatantus, naikinti priešo nuosavybę) ir nebus už tai atsakingas asmeniškai (atsakomybė teks valstybei / konflikto šaliai), taip pat kombatantai turi teisę į karo belaisvio statusą. Žinoma, kombatantas ir pats gali tapti karinės jėgos panaudojimo taikiniu. Pats aiškiausias kombatanto pavyzdys – tai valstybės ginkluotųjų pajėgų narys, karys.

Justinas Žilinskas

Keliant klausimą, ar Eglė Kusaitė gali būti laikoma kombante, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: kokiame ginkluotame konflikte ji, anot advokato, ruošiasi dalyvauti? Nes, pasikartosiu, kombatanto statusas egzistuota tik tarptautiniame ginkluotame konflikte.

Tačiau tarptautinė teisė, kuri būtent ir apibrėžia, kas yra kombatantas*, šio statuso nesuteikia kiekvienam, norinčiam kautis, net ir už pačius gražiausius idealus. Jeigu asmuo nori kautis su kombatanto statusu, jis privalo priklausyti valstybės arba konflikto šalies ginkluotosioms pajėgoms – kadangi, kaip minėjau, kažkas turi prisiimti atsakomybę už kombatanto daromą žalą. Taigi, jeigu dabar aš suorganizuosiu savo feisbuko draugų ar sekėjų grupę, apsiginkluosiu, ir eisiu kovoti, už, tarkim, Nepriklausomą Tautinės Sarmatijos Respubliką (NTSR), nei viena valstybė neprivalės manęs laikyti kombatantu ir suteikti man minėtų privilegijų. Tam reikia bent dviejų sąlygų: pirmiausia, kitos valstybės turi pripažinti NTSR tarptautinio ginkluoto konflikto šalimi, antra, NTSR turi kažkokiu formaliu veiksmu įtraukti mane ir mano sekėjus į savo ginkluotąsias pajėgas, o aš, atitinkamai, paklusti jų vadovybei. Jeigu šių sąlygų nėra – visai blogai – už tokią „savarankišką“ kovą galėčiau būti teisiamas, ir vien už patį ginkluotos jėgos panaudojimo faktą.

Taigi, keliant klausimą, ar Eglė Kusaitė gali būti laikoma kombante, pirmiausia reikia atsakyti į klausimą: kokiame ginkluotame konflikte ji, anot advokato, ruošiasi dalyvauti? Nes, pasikartosiu, kombatanto statusas egzistuota tik tarptautiniame ginkluotame konflikte.

Vėlgi, žvelgiant į Kęstučio Stungio kalbą, E. Kusaitė „siekė dalyvauti Rusijos-Čečėnijos kare „Emirat Kavkaz“ grupuotės sudėtyje“. Taigi, advokatas pozicionuoja šį konfliktą kaip karą. Karas – neabejotinai tarptautinis ginkluotas konfliktas. Kita vertus, iki pat šių dienų teisiškai (ne kasdiene leksika) karas – tai yra tarptautinis ginkluotas konfliktas tarp valstybių, pirmiausia pasireiškiantis „karo būkle“ (žr. situaciją tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų: formaliai, Šiaurės Korėjai nutraukus paliaubas ten – karas).

Vis dėlto, realistiškai vertinant dabartinę situaciją, susiklosčiusią Čečėnijoje, vargu ar ją galėtume pavadinti Rusijos – Čečėnijos karu stricto sensu. Dabartinė situacija, kai čečėnų sukilėliai, įskaitant ir grupuotę „Emirat Kavkaz“ (beje, pasirodė informacija, kad ir Bostono maratono sprogdintojai gali būti su ja susiję, tiesa, ji gali būti šališka – „Russia Today“ tikrai nepraleis progos papūsti į Rusijos režimo dūdą), kovoja su Rusijos federalinėmis pajėgomis ir jų vietiniais kolaborantais, tikrai neprilygsta nei Pirmajam, nei Antrajam Čečėnijos karams.

Justinas Žilinskas

Advokato toks jau darbas: kuo daugiau abejonių, tuo lengviau kaltinamajam. Blogiau, kai advokato poziciją jos neišsiaiškinę pasigauna Seimo nariai ir ja pasiremdami bando taisyti įstatymus, kaip kad nutiko ir šiuo atveju.

Tuo metu de facto Čečėnija (Ičkerija) veikė kaip valstybė (tiesa, nei de jure, nei de facto nepripažinta kitų valstybių, taip pat ir Lietuvos). Bet net ir tada oficialiai Ičkerijos kova su Rusija buvo laikoma netarptautiniu ginkluotu konfliktu. Ar Rusijai besipriešinančius čečėnus būtų galima laikyti „tauta, realizuojančia teisę į apsisprendimą“ (kaip, pvz., Palestina) – dar vienas nelengvas klausimas.

Tačiau tarptautinė teisė šioje situacijoje tokia neaiški ir taip orientuota į pusės amžiaus senumo kolonijinės sistemos žlugimo situaciją, kad ją pritaikyti Čečėnijos atveju – sudėtinga (prisiminkime kad ir Kosovą – kaip ilgai buvo nesiryžta pripažinti kosovarų tauta, siekiančia nepriklausomybės). Taigi, jeigu čečėnų sukilėliai kovoja su Rusija netarptautiniame ginkluotame konflikte, sukilėliai tarptautinės karo teisės yra saugomi tik kaip galimos ginkluoto konflikto aukos (pvz., kai tampa sužeistais, sudeda ginklus, kt.), bet kombatanto privilegijos jie neturi.

Bet preziumuokime, advokato požiūriu, tinkamiausią E. Kusaitės pozicijos įvertinimą, kad konfliktas – tarptautinis, kad ši mergina – kombatantė, kuri ruošiasi susiprogdinti priešo karinėje bazėje. Kaip tarptautinė karo teisė vertintų tokį veiksmą? Be abejo, niekas neuždraus kariui aukoti savo gyvybę tikslo labui – jis gali ir susisprogdinti. Tačiau yra tam tikros taisyklės, kaip tai galima, ir kaip – negalima daryti. Jeigu toks karys pasielgs būtent taip, kaip elgiasi vadinamosios „juodosios našlės“, t.y. persirengus, užsimaskavus civiliu patenkama į priešo teritoriją ir ten susisprogdinama, tai bus ne teisėtas karo veiksmas, o karo nusikaltimas.

Nes tarptautinė teisė net ir kombatantui numato itin svarbią pareigą, kurios jis privalo laikytis: priešo akivaizdoje būtinai išsiskirti iš civilių ir būtina atvirai nešioti ginklą (tai – patys minimaliausi reikalavimai, valstybių kariuomenių atvejų jie – gerokai griežtesni), maskuotis civiliais, naudoti civilius objektus kaip karinius – griežtai draudžiama. O žengti į Rusijos karinę bazę neužsimaskavus... spėju, kad paprasčiausiai ten neįžengsi. Kitaip tariant, tai, kas vadinama teroristine taktika, vienodai neteisėta, ar jos imamasi ginkluoto konflikto, ar taikos metu. Ir, nežiūrint visų privilegijų, net ir kombatantas gali būti baudžiamas už teroristinį nusikaltimą.

Bet tarkime, kad bazės puolimo planuotojai buvo sugalvoję, kaip laikytis išsiskyrimo iš civilių taisyklės. Ir štai – kombatantė Lietuvoje. Kokios Lietuvos pareigos? Tai priklauso nuo to, kokios pozicijos Lietuva laikosi preziumuojamame Čečėnijos-Rusijos konflikte. Pozicijos gali būti dvi: Lietuva dalyvauja tarptautiniame ginkluotame konflikte (kitaip tariant – kariauja su Rusija) arba Lietuva nedalyvauja ginkluotame konflikte (lieka neutrali). Pirmas atvejis gal ir kaitina vaizduotę, bet, manau, jis nelabai pageidautinas.

Taigi, lieka antras atvejis – Lietuva neutrali. Kokios jos pareigos, savo teritorijoje aptikus kitos šalies kombatantą? Ogi griežtos: neleisti jam dalyvauti ginkluotame konflikte iki pat konflikto pabaigos. Paprastai tai būna kombatantų internavimas (būtent taip 1939 m. Lietuvoje buvo internuota tūkstančiai Lenkijos kareivių ir karininkų, kai iš pradžių nacistinė Vokietija, o paskui ir Sovietų Sąjunga užpuolė Lenkiją). Kitaip tariant, net ir jeigu pripažintume Kusaitę kombatante, į Čečėniją jos išleisti negalėtume, privalėtume ją čia sulaikyti. Nes kitaip tai būtų, viena, tarptautinės teisės pažeidima, antra, teisėtas casus belli Rusijai.

Štai tokia aibė problemų gali kilti, lengvai pasišvaisčius kombatanto statusu. Žinoma, advokato pozicija manęs nestebina, nors aš ir įžvelgiu joje tarptautinės teisės neišmanymą, bet advokato toks jau darbas: kuo daugiau abejonių, tuo lengviau kaltinamajam. Blogiau, kai advokato poziciją jos neišsiaiškinę pasigauna Seimo nariai ir ja pasiremdami bando taisyti įstatymus, kaip kad nutiko ir šiuo atveju.

Seimo nariai Aurelija Stancikienė ir Rytas Kupčinskas siūlo keisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 250 straipsnį, jį pildydami tokia formuluote: „Šis straipsnis nereglamentuoja karių, karinių bazių ir kitų karinių objektų susprogdinimo arba kitokio jų sunaikinimo ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluotame konflikte metu taip, kaip tai nurodyta 1997 metų Jungtinių Tautų tarptautinėje konvencijoje dėl kovos su teroristų vykdomais sprogdinimais“. Kaip jau rašiau, ir prieš karius, ir prieš karines bazes ir kitus karinius objektus galimi ir teroristiniai aktai, kuriuos gali įvykdyti ir kombatantai, ir kiti ginkluoto konflikto dalyviai, todėl tokios išimties įrašymas – tai nesupratimas, ką sako Konvencija.

Gi Konvencija 19 straipsnio 2 dalyje šią išimtį formuluoja kitaip, būtent iš tarptautinės teisės perspektyvos: „Ši Konvencija nereglamentuoja nei ginkluotųjų pajėgų veiklos ginkluoto konflikto metu, kaip šios sąvokos yra suprantamos pagal tarptautinę humanitarinę teisę, kurią reglamentuoja ta teisė, nei veiklos, kurią valstybės karinės pajėgos vykdo eidamos savo oficialias pareigas, tiek, kiek jas reglamentuoja kitos tarptautinės teisės normos.“ Esmė šiame formulavime – speciali nuoroda „pagal tarptautinę humanitarinę teisę“, t.y. tuomet ginkluotos kovos veiksmų, būdų ir metodų, taip pat ir teroristinių, vertinimas ir kvalifikavimas perkeliamas į tarptautinės humanitarinės / karo teisės veikimo sferą. Tai tikrai netrukdo vertinti, ar ginkluotos kovos veiksmas savo esme nebuvo teroristinis, t.y. – tarptautinės karo teisės pažeidimas.

Dar kartą noriu pabrėžti: į konkrečias E. Kusaitės bylos aplinkybes nesu įsigilinęs ir savo aiškios nuomonės apie bylą neturiu, E. Kusaitės nieku gyvu nesiūlau laikyti nei teroriste, nei kombatante, tai gali ir turi spręsti tik teismas. Man ši byla tėra katalizatorius, leidžiantis parodyti, kaip neatsakingas spekuliavimas tarptautine teise gali sukelti rimtų problemų.

* - žr. 1949 m. Ženevos konvenciją dėl elgesio su karo belaisviais ir 1977 m. 1949 m. Ženevos konvencijų papildomą protokolą dėl tarptautinių ginkluotų konfliktų aukų apsaugos (I protokolas) (Žin., 2000 07 29, Nr.: 63, 1907 / 1909).

Autorius yra Mykolo Romerio universiteto Tarptautinės ir ES teisės instituto profesorius, Tarptautinės humanitarinės faktų nustatymo komisijos narys nuo Lietuvos Respublikos