Jaunius Špakauskas. Kuo veganizmas labai panašus į islamo fundamentalizmą?

Kembridžo žodynas veganizmą apibūdina kaip „bet kokių gyvulinės kilmės produktų, tokių, kaip mėsa, žuvis, kiaušiniai, sūris ar oda, vartojimo atsisakymą."

Griežtojo veganizmo šalininkai eina dar toliau - draudžia bet kokių gyvulinės kilmės produktų, ne tik maisto vartojimą, tad veganizmas jiems yra ne tiek mitybos, kiek gyvenimo būdas.

Su visa pagarba Kembridžui, aš manau, kad toks apibrėžimas – gerokai per siauras.

Pažiūrų, nuomonių ir idėjų skirtingumas yra esminė intelektualinio tobulėjimo sąlyga. Kūrybiškumas klesti laisvės ir įvairovės aplinkoje, štai dėl ko amerikietiškasis Silicio slėnis – klesti, o rusiškasis Skolkovo slėnis visais aspektais yra apgailėtina jo kopija.

Kita vertus, kai kurios naujovės smalsų žmogų traukia ne slėpiningumu, tačiau akį rėžiančiu agresyvumu. Būtent agresyvumas yra viena ryškesnių veganizmo charakteristikų, pakvietusių mane gilesnei šio reiškinio analizei.

Pats diskusijos objektas intelektualiniu požiūriu įdomus tuo, jog didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį buvau kritiškas religijos ir ypač religinio ekstremizmo atžvilgiu, nes, manau, nėra baisesnės žmogaus įkalinimo formos, kaip pavergtas protas.

Fanatizmo ir ekstremizmo požymiai

Amerikiečių profesorius Lloydas Steffensas, atliekantis mokslinius religijų tyrimus, išskiria keletą religinio fundamentalizmo požymių, tarp kurių yra dvasiniai žmogaus poreikiai, patrauklumas ir viso gyvenimo pasirinkimo požymis.

Anot mokslininko, žmogus turi tam tikrus dvasinius poreikius ir jo dvasinė kelionė gali būti išpildyta tik per santykį su aukščiausiąja jėga.

Ta jėga, kaip pamatysime, gali tapti ir idėja, nebūtinai institutas mums labiau suprantama tradicine religine prasme.

Religiniam fanatizmui ar ekstremizmui būdingos ir patrauklumo charakteristikos, tai yra matantys save vienoje ar kitoje religinėje bendruomenėje save išreiškia tam tikru būdu, atitinkančiu aukščiausiąją jėgą.

Ir, žinoma, religiniam fanatizmui būdingos viso gyvenimo pasirinkimo charakteristikos, nes šis dvasinis pasirinkimas amžinai patenkina dvasinius, taip pat galios bei labai svarbu – priklausymo bendruomenei poreikius.

Pastarąjį aspektą ypatingai pabrėžiu, nes Žemės planetoje dar niekada negyveno tiek daug žmonių, žmonija dar niekada negyveno tokiuose dideliuose žmonių telkiniuose, kaip dabar, tačiau sykiu žmonės dar niekada nebuvo tokie vieniši ir susvetimėję.

Natūralu, kad priklausymo bendruomenei poreikis, kurį atsinešame iš ankstyvųjų laikų, yra smarkiai nepatenkintas. Vadinasi bendrystei yra nuostabi „rinka“.

Net ir tie ekstremistiniai judėjimai, kurių ideologinės pažiūros yra visiškai skirtingos, pasižymi tam tikrais panašumo požymiais, teigia Toronto universiteto profesorius Ronaldas Wintrobe‘as. Kaip pavyzdį mokslininkas pateikia panašumus tarp žydų ir Palestinos sunitų: islamistų ekstremistų organizaciją „Hamas“: abi nepripažįsta jokių kompromisų su kita puse, abi yra absoliučiai įsitikinusios savo pozicijų (teisingumu), abi kartais naudojasi smurtu savo tikslams pasiekti, abi nepripažįstam kitokios nuomonės grupės viduje (Tušti narvai) bei demonizuoja kitą grupę.

Esama daugybės skirtingų teorinių konstruktų, analizuojančių tą patį fanatizmo ir ekstremizmo reiškinį, mano pasirinkti pavyzdžiai – nebūtinai tiksliausi ir nepretenduoja į mokslinio tikslumo lygį. Tačiau jų absoliučiai pakanka socialinei tikrovei kritiškai įvertinti, o tai ir yra šio publicistinio teksto tikslas.

Svarbu tai, kad bent dalį minėtų charakteristikų galima perkelti į praktiškai bet kokį kultūrinį, geografinį ar kitokį kontekstą. Be to, šios charakteristikos peržengia ir religijos barjerus, nes yra būdingi tiek politiniam ekstremizmui politinio spektro kairėje ir dešinėje, tiek ir, kaip bandau parodyti – naujiems kultūriniams sąjūdžiams, tokiems, kaip veganizmas.

Nejaukios paralelės

Stebint veganizmo naratyvą Lietuvoje, tiek analizuojant socialinių tinklų diskusijas, tiek žiniasklaidos kanalus, tiek pastaraisiais metais kilusius komunikacinius konfliktus, paralelės tarp religinio fanatizmo ir radikaliausių veganizmo šalininkų – stebėtinai artimos.

Veganams paprastai būdingas ypatingas jautrumas ne tik bet kokiai kritikai, tačiau ir kitokiai nuomonei apskritai, net ir reiškiamai privačiai. Tokie žmonės bet kokią kritinę mintį priima labai asmeniškai, kaip grėsmę jų pažiūroms ir yra išskirtinai gynybiški.

„Diskusijos“ paprastai yra labai audringos. Žodį „diskusija“ rašau kabutėse todėl, jog diskusija su fanatiku – apskritai beprasmiška, nes net tylėdami jie ne aktyviai klausosi, tačiau galvoja, ką atsakys tą pačią akimirką, kai nustosi kalbėti. Išmintingas žmogus, taupydamas laiką ir energiją, su fanatiku į diskusiją tiesiog nesileidžia.

Kai kurių autorių teigimu, ekstremizmas yra emocinės iškrovos būdas, kylantis iš nuolatinių skriaudimo ir engimo, nesaugumo, pažeminimo, pasipriešinimo, ir pykčio jausmų.

Ir čia nejučia peršasi veganiškos paralelės bei nejauki išvada – veganizmas gali gyvuoti tiktai priešpriešoje su „kitatikiais“ – mėsiaėdžiais, odinių batų ir kailinių nešiotojais, narvuose laikomų vištų kiaušinių pirkėjais, antraip nebūtų prieš ką kovoti. Be priešpriešos – nėra ir to emocinio krūvio, kuris veganams – būtinas.

Veganams būdingas ir religiniams fanatikams artimas mesianizmas – jie tarsi jaučiasi turį misiją „skleisti gerąją naujieną“ apie veganizmo privalumus. Ne veltui veganizmui Lietuvoje išpopuliarėjus, kartu ėmė plisti ir juokeliai, kur klausiama, „kaip sužinoti, ar žmogus yra veganas? Nereikia vargintis, jis tau pats pasakys."

Veganai taip pat kantriai ir netausodami energijos dalijasi turima informacija. Pastarasis faktas man netgi visuomet darė tam tikrą įspūdį, mat veganų žinios apie maisto produktus, jų sudėtį, gyvūnų laikymo sąlygas ir t.t. yra išties įspūdingos. Tiesa, su tam tikra išlyga – jų žinios yra išskirtinai vienpusiškos, atmetant visa, kas šiam judėjimui neparanku.

Pavyzdžiui, tai, kad Europos sąjungoje, o taip pat ir Lietuvoje, galiojantys vištų laikymo narvuose standartai yra gana pažangūs, o laisvai vaikščiojančių vištų ekologiškų kiaušinių kaina yra maždaug keturis kartus didesnė nei narvuose laikomųjų.

Jų neįtikina ir argumentai, kad narvuose laikomų vištų kiaušinių atsisakymas mažų atlyginimų ir apgailėtinos perkamosios galios šalyje būtų socialiai neteisingas, nes gerokai kiltų daugybės maisto produktų, kurių sudėtyje yra kiaušinių, kainos. Ir tai būtų nemoralu ne vištų, tačiau žmonių atžvilgiu.

Galiausiai, veganams būdingas ne tik stiprus priklausymo net ir gana abstrakčiai, neinstitucionalizuotai, horizontaliai bendruomenei, bet ir religiniams fanatikams būdingas pranašumo jausmas. Pokalbiuose su veganais visuomet jauti, o dažnas nė nesigėdija pabrėžti, kad valgantieji mėsą ar produktus iš narvuose laikomų vištų kiaušinių, yra tarsi ne tokie geri žmonės, amoralūs, žiaurūs, tokie, kuriems nerūpi nei mūsų Planetos ateitis nei gyvūnų fizinė beigi psichologinė sveikata.

Sekuliarioje visuomenėje Dievo vis vien ilgimasi

Neapsigaukime – mąstymo procesai, apie kuriuos kalbama – retai sąmoningi. Žmogaus racionalumo mitą apskritai jau senokai griauname, ypač tą gerai tą žino komunikacijos, rinkodaros ir kitų kūrybinių industrijų profesionalai, nes sekame tyrimus apie žmogaus sprendimo priėmimo procesus.

Žinome, kad skausmingai daug kasdien sprendimų priimame visiškai pasąmoningai. Taip pat ir su mūsų įsitikinimais, neretai procesai vyksta metų metus, o žmogaus pažiūros radikalėja ilgą laiką.

Taip pat svarbu suvokti veganizmo kaip ekstremizmo požymių turinčio socialinio, kultūrinio judėjimo priežastis, kad galėtume sušvelninti jo pasekmes, nes nevaldomas radikalizmas yra linkęs radikalėti.

Dabar, žinoma, pasirodys juokinga, tačiau neatmesčiau ir tokios galimybės, kad vieną dieną veganai eis su beisbolo lazdomis daužyti mėsainių restoranu vitrinų ar „Maximos“ parduotuvių lentynų, kovodami prieš jų šventu įsitikinimu „siaubingas gyvūnų laikymo sąlygas“.

Aibė protestų prie „Rimi“ parduotuvių jau yra faktas, „teroristiniai“ išpuoliai šimtais elektroninių laiškų ir telefono skambučių šios bendrovės vadovybei – taipogi.

Kas trukdo žengti dar toliau? Tam, kad būtų apgintas „taurus ar netgi šventas tikslas“ tuo metu, kai kitos priemonės – nevaisingos? Viliuosi, kad mums neprireiks mąstyti apie terminą „vegaterorizmas“, nors dabar ir sakau tą su kreiva šypsenėle.

Surimtėjus vis tik svarbu paaiškinti, kodėl svarbu kalbėti tokia tema. Tema, kuri tiesiogiai liečia vos kelis tūkstančius, daugiausia turbūt tik Vilniuje gyvenančių veganizmo judėjimo išpažinėjų? Svarbu todėl, jog veganizmas išryškina platesnius socialinius ir kultūrinius reiškinius, kuriuos tiesiogiai palietė sekuliarizacijos, pasaulietėjimo procesai Vakarų, taip ir Lietuvos visuomenėse.

Tos visuomenės – suskeldėjo, o psichologinė distancija tarp žmonių – padidėjo kaip niekada.
Žmogui nesvetimas troškimas tikėti „kažkuo didesniu už jį“, tačiau tradicinės dvasinį išganymą žadėjusios institucijos prarado pasitikėjimą. Pedofilijos ir nusikalstamo jos dangstymo, celibato nesilaikančių, homoseksualių kunigų - homofobų, aktyviai besinaudojančių eskortų paslaugomis, mokesčių nemokančių, bet kokiai pažangai prieštaraujančių kunigų luomas nebeatlieka autoriteto funkcijos. Pagirtinos Popiežiaus Pranciškaus pastangos, tačiau suprantame, jog sunku reformuotis, kai tave slegia du tūkstančius metų skaičiuojanti atminties našta.

Vis didesnio skaičiaus žmonių galutinai save diskreditavusi Romos katalikų bažnyčia nebesugeba patenkinti šiuolaikinio žmogaus dvasinių poreikių, tačiau tie poreikiai, neapsigaukime – niekur nedingo. Ta susikaupusi energija ieško kitų galimybių, o gamta, kaip mes žinome – nemėgsta tuštumų.

Veganu būti atsisakęs šuo ir kas mus padaro ekstremistais

Buvęs kolega anądien pasakojo apie savo kaimynus – jaunų, į kaimą gyventi persikėlusių vilniečių šeimą. Žmonės malonūs, nors ir nelabai sukalbami, kaip pasakojama, turi didelį šunį. Šeimininkų įsitikinimu – šuva taip pat veganas. Absoliučiai bevaisiai yra ir bet kokie kolegos bei jos žmonos įtikėjimai, kad šuns organizmas šiek tiek kitoks, jam nėra taip paprasta sudaryti tinkąmą „veganiškos au au mitytbos planą“, ir, galiausiai, tai, kad šuo negali pasiskųsti, pavyzdžiui, pasijutęs nekaip.

Ką šuva užtat puikiai gali, tai atbėgti į gretimą kolegos sodybą, kur šie su žmona ir vaikais mielai pamaitina šunelį mėsyte ir kauliukais, o šis godžiai ėda, kad net ausys linksta. Sakoma, „žmonės daug kalba, dėl to labai svarbu stebėti, kaip jie elgiasi.“ Panašu, kad šunėkams posakis – taip pat puikiai tinka.

Suprantu, kad po šio teksto man kelio atgal – nebėra. Nenustebsiu pamatęs savo nuotrauką ant Totorių gatvėje Vilniuje įsikūrusios ir mano taip mėgstamo veganiško restorano durų – „šitas gyvulys čia nepageidaujamas.“ Visiškai blaiviai suprantu ir tai, kad apskritai tapsiu nesutaikomu veganų priešu. Tokio tikslo tikrai neturiu.

Tačiau noriu pabrėžti du esminius momentus. Pirma, ir svarbiausia, kaip žurnale „Psychology Today“ rašo tyrėjas ir rašytojas Jeremy‘is E. Shermanas, fanatikus fanatikais padaro ne tai, kuo jie tiki, o tai, kaip jie tuo tiki, taip pat tai, kad jų žodis – visuomet paskutinis, tolesni įrodymai absoliučiai nereikalingi ir visiškai nebereikia nei klausti ko nors savęs, nei kuo nors abejoti.

Ir antra, veganizmas nėra tvarus reiškinys, tai – mada, fasadas. Veganizmo vietoje galėjo atsidurti ir bet kokia kita idėja. Veganizmas nėra priežastis, tai pasekmė. Priežastis yra ta mūsų jau aptarta dvasinė tuštuma ir tą pačią akimirką, kai atsiras geresnis jos užpildas – tuštumą kamšysime konkuruojančia idėja, gal gims ir koks judėjimas.

Tad kitą kartą nenustebkite pamatę tuos pačius šventai įtikėjusiuosius kremtančius cepeliną. Nenustebkite ir tuo, kad ausytės links kaip pas tą aptartą šunėką. Verčiau dairykitės netoliese plevėsuojančios kitos vėliavos.