Jaunius Špakauskas. Meilės laiškas Europai

Jei kas nors paklaustų, koks vienas įvykis pakeitė mano gyvenimą, ir pakeitė ne šiaip sau, o pakeitė velniškai į gera, neabejotinai atsakyčiau – 2004 metų gegužės 1 diena.

Būtent tą dieną Lietuva prieš dvidešimt metų tapo Europos sąjungos nare.

Šiandien, kai turime nemažai nesutarimų, o greta laisvos Lietuvos sienų vyksta protu nesuvokiamas karas, lengva pamiršti, kiek daug Lietuva pasiekė įsikibusi į tvirtą tokios netobulos Europos ranką.

Prieš keletą metų vokiečių leidinio „Der Spiegel“ reporteris Ullrich Fichtner rašė, kad Europa yra ne tik šiaip sau supergalia, būtent Europa nustato standartus visam pasauliui. Europa, ne JAV, ir ne Kinija, o Europa.

Būtent Europa yra modelis XXI amžiaus pasauliui ir, jaučiu, kad tai visai nėra perdėm romantinis optimisto ir eurofilo požiūris.

Vokiečių autorius primena mus dažnai girdint, kad Kinija dominuoja Afrikoje, nors ES investuotojai Afrikoje 2017 metais paliko 222 milijardus Eurų, amerikiečiai čia išleido 42, o kinai - tik 38 mlrd. Taika Artimuosiuose Rytuose labai susirūpinusi viena turtingiausių pasaulio valstybių, Saudo Arabija, per metus keliskart daugiau išleidžia Vakarų futbolo garsenybėms įsigyti nei paramai palestiniečiams.

Dauguma užsienio paramos, kurią šalys skiria kitoms valstybėms kaip neatlygintiną pagalbą, net 40 proc. skiria būtent Europos bendrija. Ir vėl gi – ne Kinija ir tikrai visai nereikšminga ir neaktuali Rusija. Šitie apskritai pinigų šiaip sau neduoda, tuo kontrastuodama su senąja Europa, kuriai dalintis yra paprasčiausiai „moraliai teisinga“.

Klausite, kas yra didžiausios Jungtinių Tautų finansinės donorės? Čia ir vėl – būtent ES narės.

Europos sąjunga yra ne tik ekonominė supergalia, tačiau ir Nr. 1 pasaulinis reguliuotojas: Europoje priimti įstatymai vėliau sėkmingai įtraukiami į kitų valstybių įstatymus visame pasaulyje. Dažnai praktiškai visai pažodžiui.

„Der Spiegel“ reporteris meistriškai atkreipia dėmesį į tai, kad Kalifornijos technologijų bendrovės gamina įrenginius ne pagal kieno nors kito, bet ES reikalavimus.

Kavos pupelių augintojai Ganoje ir Ekvadore savo veiklą transformuoja tam, kad patenkintų griežtus Europos reikalavimus. Indonezijos medienos pramonės atstovai medžius augina pagal ES taisykles. Argentinos, Izraelio ir Rusijos interneto vartotojai kovoja teismuose dėl savo „teisės būti pamirštiems“, kurią suformulavo būtent Europa.

Europa nustato taisykles

Greitojo maisto restoranai, tokie, kaip „McDonad’s“ ar „Subway“ iš savo produktų šalina cheminius priedus dėl to, kad juos draudžia Europa. Drabužių gamintojai, tokie, kaip „Zara“, „Adidas“ ir „Nike“ keičia savo visame pasaulyje parduodamų batų plastiko sudėtį tam, kad atsisakytų aplinkai žalingų ir senajame žemyne draudžiamų komponentų.

Šitas sąrašas galėtų būti praktiškai begalinis, toks ilgas, kad baigtųsi interneto puslapiai. Viskas, „nuscrollinome“ iki paties interneto galo.

Jei kalbėsime apie chemijos, pavojingų atliekų, hormonais „patobulintą“ mėsą, elektronikos atliekas, aplinkai kenksmingų emisijų, testų su gyvūnais, antimonopolijos, privatumo, pasėlių apsaugos ar konkurencijos kontrolę – ES visada yra kažkur šalia. Europa nustato taisykles, remdamasi geriausiais mokslo pasiekimais, pasinaudodama tyrimų, teisines ir svarbu – moralės kompetencijas.

Europa yra netobulas kelrodis, lyderis susipriešinusiame pasaulyje, nes yra ne tik griežtas policininkas, bet ir kažkas, kam lengva išsaugoti pagarbą. Nes mums rūpi ne tiktai mes patys.

Europa ir mus pačius, lietuvius, jau du dešimtmečius nuolatos „pataiso’, saugodama nuo beprotybės, o neretai gindama nuosavus piliečius nuo... mūsų pačių. Dažniausiai žiaurumo, nes meilės svetimam mes vis dar mokomės.

Europa yra moralinė mūsų šimtmečio Šiaurinė žvaigždė ir esame labai laimingi, kad šiandien švenčiame progą būti būtent šitos Europos dalimi.

Bent jau aš kiekvieną dieną už tai jaučiu dėkingumą.