Kai 1944 m. Raudonoji armija įsiveržė į Prūsiją ir pradėjo stumtis į vakarus, Elbingo apylinkėse ūkininkavusių Gerlachų šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Kuo labiau artėjo sovietai, apie kurių vykdomus žiaurumus sklandė kraupiausi gandai, tuo didesnė panika apėmė vietos gyventojus. Jaunasis Horstas kartu su kitais paaugliais buvo pasiųstas ręsti vadinamosios Rytų sienos (vok. Ostwall) – gynybos įtvirtinimų prieš sovietus, – tačiau vokiečių pajėgos buvo priverstos nuolat trauktis, užleisti poziciją po pozicijos.
Jaunuolis kasdien matė didžiulius pabėgėlių srautus, stebėjo vis didėjantį chaosą ir baiminosi dėl nežinios. Ilgainiui trauktis jau buvo per vėlu ir Gerlachų šeima atsidūrė spąstuose. Į jų kaimelį įsiveržė pikti ir atgrasūs sovietai. Jie įsikūrė šeimos ūkyje, grasino sušaudyti, plėšikavo, prievartavo ir girtavo. Horsto tėvas buvo išvestas į nežinią. Daugiau namiškiai jo nebematė.
Frontui nuslinkus toliau į vakarus, okupantai pradėjo rengti vis didesnes žmonių medžiokles. Gaudyti ne tik nacių partijos nariai, ne tik vermachte tarnavę vyrai, bet ir paprasti civiliai, įskaitant paaugles merginas ir jaunuolius. Pastarasis faktas istorikų nušviečiamas retai. Tūkstančiai nė nesulaukusių pilnametystės paauglių turėjo „išpirkti nacių režimo kaltę“, plušdami tolimiausiuose Sovietų Sąjungos lageriuose. Išsivedimas apklausai „kelioms dienoms“ paprastai pasibaigdavo gyvuliniu vagonu ir kelione į nežinią. Tarp nelaimėlių atsidūrė ir šios knygos autorius, prieš tai kelias savaites kalintas sulaikymo rūsiuose ir Įsruties kalėjime. Ten jis buvo kvočiamas ir mušamas. Sovietų saugumiečiai žūtbūt norėjo išgauti prisipažinimą, kad nepilnametis tarnavo vermachte ar buvo nacių organizacijų narys.
Kelionė traukiniu į Sibirą tęsėsi visą amžinybę. Horsto bendrakeleiviai mirė iš bado ir nuo išsekimo, negaudami jokios medicinos pagalbos. Nuošaliose stotelėse gyviesiems tekdavo iškrauti mirusiųjų kūnus. Šis košmaras autoriaus sąmonėje įsirėžė visam gyvenimui. Nuolat kamavo svarstymai: argi visa tauta be išimties yra verta tokio elgesio?
Lageriuose prie Ižmos upės kaliniai turėjo dirbti pačius įvairiausius darbus, tačiau sunkiausias buvo geležinkelio tiesimas. Žiemą kamuojami arktinio speigo, o trumpą vasarą – tuntų ėdrių mašalų ir uodų, bedaliai kaliniai „išpirkinėjo kaltę“, vienas po kito žūdami nuo choleros, dizenterijos, šalčio, bado, verčiami plušti iki išsekimo. Stovyklų administracija vokiečių moteris išnaudojo seksualiai, žadėdama įvairių lengvatų. Tarp kalinčių vyrų taip pat formavosi hierarchija, vystėsi patys įvairiausi santykiai – nuo bičiuliškų iki priešiškų. Siaubingos sąlygos vienus nužmogino, o kitus sutaurino. Tame raudonajame košmare, likimo bičiulius šienaujant mirties dalgiui, Horstui pasisekė – jis liko gyvas. Prie to nemažai prisidėjo dvasios grūdinimas, smalsaus jaunuolio pokalbiai su kalinčiais dvasininkais, patraukusiais jį į tikėjimą. Pamažu iš vaikino, Vokietijoje auklėto didžiavokiškos arogancijos dvasia, gimė vyras, gebantis atjausti svetimą skausmą, suvokiantis jo likimą lėmusį priežasčių ir pasekmių dėsnį.
Horstas Gerlachas į Rytų Vokietiją grįžo 1946 m. pabaigoje, sovietų tardytojams taip ir nepavykus jam primesti tarnystės hitleriniam režimui. Tačiau jo dar laukė sunki kelionė į Vakarus, o paskui ir už Atlanto, kur tapo krikščionių dvasininku. Prisimindamas savo kančios ir skausmo kupiną gyvenimą, jis rašė: „Pamažu tvirtai įtikėjau. Prisiminiau daugelį esminių savo gyvenimo virsmų. Išdidus vokietis, griežtas nacionalistas, žydų nekenčiantis nusidėjėlis, militaristas, rusų priešas... Visi šie mano įvaizdžiai nuolatos varžėsi vienas su kitu. Susimąsčiau, ar nevertėtų jų atmesti ir pakeisti kuo nors prasmingesniu. ‚Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‚Ateik!‘ Ir kas girdi, teatsiliepia. Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvybės vandens‘ (Apr 22,17). Šie žodžiai iš Apreiškimo Jonui privertė susimąstyti.“
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Žiaurumai
Netrukus išgirdome siaubingų žinių apie artimiausių mūsų kaimynų likimą. Vienas ūkininkas, kaimo ugniagesių vadovas, prieš nusižudydamas nušovė aštuoniasdešimt aštuonerių metų savo tėvą. Jie nenorėjo pakliūti rusams į nagus. Ūkininko žmoną su dukterim sovietai pririšo prie lovos ir keliolika kartų išprievartavo. Kito ūkininko žmona, kurią rusai taip pat mėgino išprievartauti, šoko į šulinį. Jos klyksmus greitai nutildė ledinis vanduo. Vėliau raudonarmiečiai ištraukė jos kūną iš šulinio ir nutrenkė ant mėšlo krūvos. Keturiolikos metų dukterį rusai išprievartavo motinos akyse. Kelios pabėgėlių šeimos susirinko virtuvėje ir atsuko dujų čiaupus, tačiau tada kaip tik pasirodė keli žmoniškesni rusai. Jie spėjo išdaužti langus, bet mėginantieji nusinuodyti jau buvo netekę sąmonės. Kitur nušautas dvidešimt penkerių metų kurčnebylys. Rusai nusprendė, kad tai vokiečių kareivis, tik apsimetantis nebyliu.
Mūsų kaimyno žmonai peršautos abi rankos. Marti su aštuonių dienų kūdikiu ant rankų paspruko pro langą ir pasislėpė šiaudų krūvoje, kad nebūtų išprievartauta. Kito ūkininko žmonai neatlaikė širdis, kai jos vyriausias sūnus buvo nušautas, o vyras ir kitas sūnus – išvežti į Rusiją. Dar kito ūkininko našlę pakirto kulka, paleista iš lėktuvo. Sužeista į pilvą moteris kentė siaubingus skausmus, kol iškeliavo į amžinybę. Ji turėjo keturis vaikus. Vienas pateko į prancūzų nelaisvę, antras spruko nuo rusų basas, bet vėliau buvo sučiuptas. Dviem mažesniais vaikais pasirūpino kaimo moterys. Mūsų mokytojo šeimos tiesiog neliko. Vienas sūnus žuvo kautynėse prieš anglus, kitas krito Rytų fronte, o pats mokytojas su žmona buvo išvežti į SSRS. Niekas nieko daugiau apie juos negirdėjo. Panašus likimas ištiko ir bakalėjininko šeimą. Tėvai išvežti, vienas sūnus nušautas, du kiti išgyveno. Visi mūsų kaimo ūkininkai vyrai buvo arba išvežti, arba nužudyti. Per stebuklą vienas išsigelbėjo.
Sovietai dažnai atskirdavo vaikus nuo motinų, kad moteris išvežtų į lagerius. Daugelis mirė pakeliui, kitos – „išvaduotojų“ užkrėstos lytinėmis ligomis. Mūsų ūkyje dirbusi moteris neteko trijų dukterų. Viena žuvo namuose, kitos dvi išvežtos į darbo stovyklą Uralo kalnuose. Du mano dėdės mirė nelaisvėje. Viena iš tetų nusiskandino ežere su kūdikiu ant rankų, kad daugiau netektų patirti nesibaigiančių prievartavimų.
Siaubas tęsiasi
Kitomis dienomis košmaras tęsėsi. Plėšikauta nuolatos. Rusų kariai ėjo ir ėjo, visur naršė, prievartavo kelyje pasitaikančias moteris ir merginas. Tarpais stebėdavome šaudančius „Stalino vargonus“. Prieš paleidžiant raketas, kareiviai pradėdavo garsiai šūkauti. Vėliau supratome, kad taip buvo liepiama saugiai pasitraukti.
Raketos lėkė viena po kitos su didžiausiu griausmu, palikdamos ilgą ugnies pėdsaką. Svarsčiau (ir buvę kareiviai vėliau patvirtino tą faktą), kad iš tokio ginklo labai sunku pataikyti į konkretų taikinį, nes raketos pasklisdavo labai plačiai. Kareiviai nervinosi, nes nežinojo, kur pataikys. Vėliau viskas kiek aprimo. Atrodė, rusams nebeliko ko plėšti. Į mūsų ūkį merginų, laikrodžių ir papuošalų atklydo keli „partizanai“. „Partizanais“, o jei tiksliau – parazitais, vadinome iš savo dalinių pabėgusius sovietų kareivius. Daugelis jų buvo patys tikriausi banditai. Nužudyti žmogų jiems nieko nereiškė, tačiau vos tik netoliese pasirodydavo rusų karininkas, „partizanai“ neįtikimai greitai sprukdavo ir plėšikaudavo kitoje vietoje. Išviete dvokiantys parazitai galutinai nusiaubė mūsų namus. Mama ir kelios samdytos merginos iššveitė viską, kas tik įmanoma, kad namuose vėl būtų galima gyventi.
Rusams labai patiko važinėtis vogtais dviračiais. Atrodė, lyg būtų atradę naują nacionalinę sporto šaką! Daugelis anksčiau niekada nebuvo sėdėję ant dviračio. Kai kuriems visiškai nerūpėjo, ar padangose yra oro: svarbiausia, kad ratai sukosi. Labiausiai tuo mėgavosi kareiviai mongolidai. Jie ištisas valandas praleisdavo ant dviračio, važinėdamiesi keliu pirmyn ir atgal.
Išsivedamas tėvas
Tuo tarpu mūsų apylinkėse pradėjo veikti NKVD. Pradžioje negalėjome jų atskirti nuo fronte kovojančių karių, nes visi nešiojo panašias uniformas. Tik vėliau sužinojome, kad NKVD skiriamieji ženklai mėlynos spalvos, o kariuomenės – raudonos.
Pačioje karo pabaigoje mano tėvas labai sublogo. Siaubingi išgyvenimai, užgulę jo sielą, išvagojo veidą giliomis raukšlėmis. Karo tarnybai jis atidavė ištisus devynerius metus ir pagrįstai manė atlikęs pareigą tėvynei.
Tėvas tikėjosi, kad dabar užaugę sūnūs galės perimti iš jo ūkį į savo rankas. Jis paseno ir negalėjo priešintis okupantams.
Aš vis dar atsimenu tą dieną, kai į mūsų namus atėjo trys sovietų karininkai ir pradėjo uždavinėti keisčiausius klausimus. Kai jie išėjo, atėjo kiti. Kartą virtuvėje stovintį tėvą apspito gauja girtų kareivių. Vienas iš jų ketino tėvą nušauti, bet kitas kareivis stumtelėjo okupanto ranką ir kulka susmigo į lubas. Mes niekada nesužinojome, kodėl tas kareivis neleido nušauti tėvo. Kitą kartą, kai ėjau į karvidę, į mane iš šautuvo taikėsi paršo išvaizdos storas žaliukas, bet jo bičiulis ir vėl neleido šauti.
Tos pačios dienos popietę pasirodė keli karininkai. Jie atėjo į karvidę ir stebėjo mus dirbančius. Paskui paliepė tėvui eiti kartu su jais. Likau karvidėje, bet staiga užplūdo nenusakomas nerimas, lyg būčiau nuspėjęs įvykius. Mečiau šakes į šalį ir leidausi tekinas į sodybą. Išgirdau svetainėje raudančią mamą. Apimta didžiausio sielvarto ji parodė į langą. Pažvelgęs išvydau dviejų sovietų kariškių vedamą tėvą. Tai buvo paskutinis kartas, kai jį mačiau.
Tėvą, neleidę pasiimti nei šiltų drabužių, nei maisto, išsivedė gražų vasario vakarą. Motina vėliau papasakojo, kad tardytojai sužinojo mano tėvą buvus Vokietijos karininku ir ūkininku.