Taip buvo po kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo (lėkė prokurorų galvos). Taip buvo po VSD karininko Vytauto Pociūno tragedijos (nusirito VSD generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus galva). Taip buvo po to, kai Skuodo rajone Aleksandrijos kaime policijos patrulis (matyt, neblaivus) suvažinėjo tris vaikus (nusirito policijos generalinio komisaro Vytauto Grigaravičiaus galva).
Dabar, po rezonansinių įvykių Kaune, irgi gali atsitikti kažkas panašaus, nes ir kraujo buvo nemažai (nušauti du žmonės ), ir aplinkybės intriguojančios (įtarimai pedofilija), o ir auka neeilinė (apygardos teisėjas ).
Seime sujudimas. Kauno įvykius tirti nori daug Seimo narių – tiek teisininkų, tiek neteisininkų.
O dabar iškelkime klausimą: kodėl Seimas taip susidomėjo įvykiais Kaune? Juk nemažai aplinkybių, sudariusių sąlygas tokiai tragiškai įvykių eigai ir baigčiai, nėra nei netikėtos, nei naujos. Kai kurias jų jau įvardino šalies prezidentė – teisėsaugos institucijos neefektyviai bendradarbiauja ikiteisminio tyrimo stadijoje, jos nepakankamai greitai keičiasi operatyvine informacija, tarp institucijų egzistuoja „stumdymasis", esama problemų ikiteisminio tyrimo bazėje.
Policijos ir prokuratūros vadovai pripažino, kad tyrimas dėl galimų pedofilijos atvejų Kaune buvo nepagrįstai vilkinamas. Bet vilkinimas teisėsaugai irgi nėra naujas dalykas. Seimas, vykdydamas teisėsaugos institucijų parlamentinę priežiūrą, negalėjo tų teisėsaugos problemų nepastebėti, bet, matyt, nepastebėjo. Matyt, Seimas nepastebėjo ir tos intriguojančios, tiesiog rėkiančios informacijos (ar dezinformacijos), kurią Drąsius Kedys paskelbė internete, skleidė televizijos kanalais, brukte bruko parlamentarams į rankas. Ir staiga toks aktyvumas.
Viską galima paaiškinti elementariai. Iš pradžių ši D. Kedžio informacija (ar dezinformacija) politiniu požiūriu neatrodė reikšminga. Tėvas ginčijasi su motina dėl vaiko (tokių ginčų daug) ir dar kažką kaltina pedofilija (irgi ne naujiena). Tad kur čia politika? Kur garsios pavardės? Tiesa, ten figūruoja vienas neryškus jau žlungančios (ar žlugusios) partijos politikas. Politiniu požiūriu tai niekis. Visai kas kita - 12 slaptų VSD pažymų. Ten garsios pavardės. Bet viską pakeitė šūviai. Tarsi būtų šauta iš patrankos į patį Seimą. Apolitiška informacija šūvių šviesoje tapo politiškai perspektyvi. Šūviai negarsias pavardes padarė garsiomis. Ir Seimas panoro tirti. Norinčių būti tyrėjais atsirado netgi per daug. Visi nebetelpa į vieną parlamentinę komisiją. Nėra jokios abejonės, kad tyrimo eiga domėsis žmonės, spauda, televizija. Tyrėjų politinis kapitalas didės, reitingai kils. Tad ko gi daugiau bereikia?
S. Stoma sako: „Mūsų pareiga ne kelti beprasmį triukšmą, o imtis realių teisėkūros ir valdžios institucijų kontrolės veiksmų, kurie būtų gerai apgalvoti ir išdiskutuoti". Tai šventa tiesa. Bet panašiai buvo sakoma ir po garsaus VSD tyrimo. Net buvo įsipareigota pataisyti įstatymus, kad Seimas galėtų efektyviau vykdyti parlamentinę priežiūrą. Kalbėta net ir apie specialaus teisėsaugai prižiūrėti ombudsmeno sukūrimą. Bet niekas nepadaryta.
Seime savotiškai suprantama parlamentinė priežiūra – kiek turi laiko, kiek turi supratimo, kiek turi noro, tiek ir prižiūri. O už neprižiūrėjimą niekas neatsako. Tuo labiau neatsako už tai, ką daro ar ko nedaro neprižiūrimieji.
Taigi būtų gerai, kad iš pluošto dabar Seime rodomų iniciatyvų bent viena būtų skirta ištirti tam, ko nepadaro (ir už tai neatsako) pats Seimas, jo komitetai, jo nariai, idant reikalai teisėtvarkoje iš esmės gerėtų. Ir kad po tokio tyrimo nutartų, ką padaryti. Ir padarytų.
O dėl galvų? Tai neesminis dalykas. Gali jos ir neskraidyti. Nes nukirsdinus vieną kitą galvą pajuntamas vidinis pasitenkinimas, apima palaima, ramybė, tarsi viskas būtų atlikta. Bet iš tiesų niekas neatlikta.