Progos pasireikšti turi teisėsauga ir policininkai. Žiniasklaida turi skambias antraštes. Politikai, linkę jausmingai kalbėti apie lietuvišką „teisingą“ šeimą, laimi pagaliau beveik šimtaprocentinį pritarimą. Žinoma, neskaitant esamų ir potencialių smurtautojų. Šitų, pasirodo, yra stulbinamai daug (tarp jų, kaip skaičiuoja ekspertai, - apie dešimtadalis moterų). Paskutinę sakinio dalį pridengėme skliaustais, nes apie tai šiandien nepriimta kalbėti viešumoje.
Taigi, įstatymas, kaip sakoma, veikia. Kokią santykių šeimoje atmosferą jis kuria?
Ar negali taip būti, kad jis kai kam padeda atsitiesti, bet kai ką klupdo? Ar pakanka pasverto ir atsargaus požiūrio į smurtą ir gerokai platesnio žvilgsnio į šeimos santykius? Ar pakanka kompetencijos tiesioginiams įstatymo vykdytojams? Ar visuomenė, šį tą nugirdusi apie įstatymą, nelinksta bendravardiklinti šeimos problemų ir konfliktų vienu žodžiu – SMURTAUTOJAS.Toks, žinote, vyriškos lyties degeneratas ir antiherojus.
Ar mums nieko nesako, pavyzdžiui, nepagrįstų iškvietimų padaugėjimas? Reikia manyti, kad daugumoje tokių atvejų policija kviečiama ne normalizuoti krizinės situacijos, o verčiau pagąsdinti kitos ginčo šalies. „Ak, tu nesutinki, kad aš nuvažiuočiau atsigauti į Palangą (gali būti į Kazlų Rūdą pas draugę arba į Raseinius aplankyti tetą)? Tu smurtauji!“.
„Moterų agresija dažniau ne atvira, o slapta ir klastinga“, - tvirtina psichologė Genovaitė Petronienė. Ar veikiant minėto įstatymo vardu pakanka kompetencijų įvertinti tokios agresijos protrūkius?
Yra pagrindo prielaidai, kad įstatymą rengiant ir jam pasirodžius, viešojoje erdvėje pradėjo fermentuotis vyro/tėvo smurtautojo stereotipas. Štai neseniai paskelbto smurto klasifikacijos pavyzdis:
„Fizinis smurtas – kai vyras muša, stumdo, kankina, naudoja prietaisus ar ginklus, kad sukeltų moteriai skausmą.
Psichologinis smurtas – kai vyras moterį žemina ...
Seksualinis smurtas – kai vyras...
Ekonominis smurtas – kai vyras neleidžia...“ (Valstiečių laikraštis, 2011-11-15 d.).
Ar Jums, miela(s) skaitytoja(u), neteko susidurti (stebėti, išgyventi) su kitokia patirtimi nei čia aprašyta?
Suprantama, įstatymas negali aprėpti ir atliepti visos šeimyninių santykių įvairovės. Todėl galima ir būtina diskutuoti dėl jo ir dėl paties reiškinio vienpusių interpretacijų. Atrodo, kad kol kas, kai samprotaujame apie šeimos reikalus, esame lyčių konfrontacijos būsenoje. Interpretatoriai ir įstatymo vykdytojai turi pareigą atstovauti ne moteris, ne vyrus, o šeimą kaip labai lengvai pažeidžiamą socialinį darinį.
Tai suponuoja vieną esminį klausimą.
Keli Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo straipsniai numato visuomenės švietimą, teisėsaugos ir policijos pareigūnų mokymus. Įgaliojimai vykdyti juos deleguojami nevyriausybinėms organizacijoms. Tai labai gerai, tačiau aišku, kad padidėja parengiamųjų ir koordinacinių biurokratinių procedūrų. Tuo būdu pailgėja laikotarpis tarp drausminimo, kuris jau taikomas, ir ugdymo bei konfliktų prevencijos pradžios. Galima save raminti, kad ugdomoji šeimos santykių misija jau seniai vykdoma įvairiose lygmenyse – pradedant savivaldybių civilinės metrikacijos padaliniais, mokyklomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir baigiant Bažnyčia bei teismais. Tačiau smurto protrūkių, kaip, beje, ir skyrybų Lietuvoje europiniai rekordai aliarmuoja apie šiai dienai pralaimėtą partiją - apie sistemingos, integruotos veiklos šeimos tvarumui nebuvimą.
Teko bendrauti su jau išėjusia anapilin iškilia Lenkijos etnokultūrų tyrėja akademike Antonina Kloskowska, kuri supažindino su savo atliktomis kvapą gniaužančiomis šeimų istorinėmis studijomis. Skaitydamas jas pajunti, kokia iš esmės nepanaudota ugdomoji galia ir išmintis slypi kelių kartų šeimos istorijoje! Ir, pabrėžčiau, nebūtinai kuo nors išskirtinių šeimų. Lietuvoje nebent asmens vardo muziejaus darbuotojai galėtų papasakoti tokių istorijų, kaip tai patraukliai daro Oginskių istorijos žinovas Vytas Rutkauskas.
Akį rėžia chunveibinizmo apraiškos kartų santykiuose, ypač vyresniųjų požiūryje į paauglius ir jaunesniųjų požiūryje į senjorus. Kartų konfliktas, kaip žinoma, yra neišvengiamas kaitos palydovas, bet tolerancija ir ne tavo kartos lūkesčių, siekių, nuostatų suvokimas ir atjautimas – yra įgyjami. Ir tuo reikėtų rūpintis ne tik tuomet, kai sprendžiame, duoti ar neduoti pypliui pinigų ledams, leisti ar neleisti panelę į vakarėlį, užleisti ar ne senjorui vietą, kurią esi patogiai užėmęs.
Karolis Jovaišas, atlikęs išsamią studiją apie smurtą šeimoje, įvairiomis progomis primena, kad šeimos santykiai – tai santykių visuomenėje mikrokopija. Taigi, kalbant apie harmonijos šeimoje idealą yra tam tikros mūsų galimybių ribos. Tačiau tai ir nuoroda į tai, kad valstybės intervencija į santykių sveikatinimą turi būti labai plataus diapazono. Tai turi būti veikla, jungianti į vieną pačias įvairiausias programas. Ir būtent taip ją reikėtų strateguoti - be iliuzijų, kad kelių šimtų ar tūkstančių balaganininkų išvežimas į nuovadas pagerins šeimyninių santykių kultūrą.
Sveikatinant šeimyninius santykius balansas tarp diržo ir meduolio tegali būti asimetriškas: skatinimo, rėmimo priemonės keliais lygiais turi viršyti drausminimo priemones.
Daug ginčų sukėlė Valstybinė šeimos politikos koncepcija. Vieniems ji atrodo krikščioniško davatkiškumo, kitiems aukščiausiu moralės masteliu. Bet štai esminis šeimos sveikatingumo aspektas netapo viešų aptarimų objektu. Tai - šeimyninių konfliktų ir krizių problema. Tiesa, ji minima koncepcijoje. Konstatuojamas akivaizdus faktas, kad stinga institucijų, vykdančių ir koordinuojančių socialinės, pedagoginės ir psichologinės paramos šeimai veiklą.
Ar kada nors lemta atsirasti šeimos santykių tarpininkavimo ir konsultavimo tarnyboms, kurios, kaip rodo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto šeimos tyrimo išvados, yra laukiamos žymios dalies apklaustų žmonių (2008 m.tyrimas „Šeimos instituto stiprinimas:poreikiai ir galimybės“).
Išvados yra, o vežimas nejuda į priekį. Verčiau atbulai. Štai Seimo valdančios daugumos paskelbtas 2010 metais „Nacionalinis susitarimas dėl šeimai palankios aplinkos kūrimo“. Jame randama tokia pastraipa aptariamu klausimu:„diegti privalomą konsultacijų prieš skyrybas sistemą, skatinti mediaciją (civilinių ginčų taikinamąjį tarpininkavimą) ir kitas pagalbos priemones skyrybų atveju, ypač tada, kai šeima turi nepilnamečių vaikų“. Kaip matome, kelis metus skelbiami tik geri ketinimai. Antra, ir tai blogiau: pasirodo, naujo dokumento autoriai pagalbos šeimai galimybę mato tik „skyrybų atveju“. Kam tuščiažodžiauti? Tai gal mums tiek ir tereikia – cypės, greitų ir pigių skyrybų uabo, na, ir laidojimo biuro?
Beje, šeimos mediacijos institutas, kurio paskirtis padėti atgauti pusiausvyrą artimų žmonių santykiuose, jau seniai ne naujiena civilizuotose šalyse. Britanijoje, Vokietijoje tokių šeimos tarpininkavimo tarnybų rasite kiekviename didesniame mieste. Nekalbu apie JAV, kur nacionalinė Šeimos mediatorių akademija veikia jau per trisdešimt metų ir yra viena labiausiai matomų nevyriausybinių asociacijų šalyje.
Valstybės remiamo šeimos konsultavimo ir tarpininkavimo tinklo Lietuvoje steigimas būtų tas žingsnis, kuris turėtų kilstelėti šeimos santykių kultūrą į aukštesnį lygį.